Specialiųjų tyrimų tarnyba paskelbė, kad Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (NŽT) reagavo į STT iniciatyvą ir pastabas dėl galimų neskaidrių procesų, atkuriant nuosavybės teises į vandens telkinius, ir ėmėsi veiksmų dėl ežerų privatizavimo procedūrų sustabdymo. Regis, darbo visoms tarnyboms ir valdininkams bus į valias ir vienoms joms be bendruomenių pagalbos neužteks noro ir pastangų išmėžti tai, kas padaryta per visą Nepriklausomybės laikotarpį.
Ledus išplukdė dzūkai
Klasikiniu pagrobto turto atgavimo pavyzdžiu tapo net ketverius metus trukusi Lazdijų r. Paliūnų, Sakniavos ir Smarliūnų kaimų gyventojų kova su valdininkais dėl iki nacionalizavimo valstybei priklausiusio Termento ežero. Žmonės netvėrė džiaugsmu 2014 m. gruodžio 29 d. iš Vyriausiojo administracinio teismo išgirdę, kad Termento ežero privatizavimas buvo neteisėtas ir teismo sprendimas yra neskundžiamas. Teismo išaiškinimas parodė įstatymų spragas, kuriomis, parceliuodami valstybės turtą, naudojosi valdininkai. „Nebuvo lengva, gerai, kad mus palaikė Lazdijų savivaldybė, ji sudarė sąrašą savo rajono ežerų, prie kurių žemėtvarkininkai neturi teisės kišti nagų, Kauno apygardos teismas priėmė mums palankų sprendimą. To neužteko. Vadinamųjų verslininkų iš kitos pasvietės ir juos palaikančių valdininkų godumas nuvedė iki Vyriausiojo administracinio teismo ir net prezidentūros. Jei ne ji, kažin ar būtume šventę pergalę. Tada mes daug ko nežinojome. Perėję visus kelius, dabar ir kitus galėtume pamokyti“, - sakė dėl ežero kovojusių kaimų gyventojų atstovas Juozas Petrauskas.
Anot J.Petrausko, kad bus blogai, jeigu ežerą nusižiūrėję vertelgos iš Žemaitijos įgyvendins savo kėslus, kaimiečiai perprato greitai. Pasikalbėjo su kitais ežerų netekusiais lazdijiečiais, bet galutinį žodį išgirdo iš būsimų ežero savininkų per žemėtvarkininkų organizuotą susitikimą su gyventojais dėl ežero ribų patikslinimo. Vyrukai žmonėms tiesiai pasakė, kad teks nusiardyti tiltelius prie vandens, ištraukti valtis iš ežero, žvejoti gal leis, gal neleis. Bijodami, kad nesuras palaikymo ir valstybės ežeras vis dėlto bus iš jų atimtas, jų gyventojai pasidarė savo lieptelių projektus, geodezinius tyrimus, įteisinančius jų statinių nuosavybę. Tų nemažų išlaidų niekas negrąžino.
Gali būti, kad laiku į mūšį dėl Termento ežero pakilusiems gyventojams pasisekė ir dėl to, kad ežero dar nebuvo spėta privatizuoti. Kas būtų po to, jie nedrįsta net pagalvoti. Aišku, kad teisybei atkurti būtų neužtekę ketverių metų. Ir kas gali suskaičiuoti, kiek spėta privatizuoti tokių telkinių ir įvesti savo tvarką, kiek jų užpelkėjo vien todėl, kad jais niekas nesirūpino? Svarbu turėti turtą ir išlaukti, kol atsiras proga jį pelningai išnaudoti.
Ariamas ežeras
Turint tokius pavyzdžius kaip Termento ežeras, galima abejoti ir sandoriais ne tokiuose vandenų turtinguose rajonuose. Tuometinė Marijampolės apskrities vadovybė 2000 m. grąžino iki nacionalizacijos Alvito dvare (Vilkaviškio r.) gyvenusio Nepriklausomybės Akto signataro Donato Malinausko žemę ir Alvito ežerą Amerikoje gyvenusiam jo žentui Tadeušui Stomai. Iš pastarojo nuosavybę už 1 litą nedelsiant nusipirko visus privatizavimo reikalus tvarkęs Lietuvos pilietis Viktoras Jencius. Net ir patys žemėtvarkininkai tada „Respublikai“ sakė, kad dėl Alvito ežero priklausymo kuriam nors privačiam asmeniui yra abejonių. Tuo metu kalbinome ne vieną seną aplinkinių kaimų gyventoją ir nė vienas jų neprisiminė, kad ežeras būtų turėjęs savininką. Žmonės prisiminė, kad prieš Antrąjį pasaulinį karą iš valstybės jį buvo išsinuomoję žydai. Stringantys privatizavimo ledai pajudėjo įsikišus Seimo kontrolieriams. Nors kontrolierių nurodymai turėjo tik rekomendacinę reikšmę, Marijampolės apskrities vadovybei jie atėmė jėgas. 1939 m. sausio 16 d. dokumente nurodyta, kad D.Malinauskas Maldonių kaime turėjo 114 hektarų žemės. 27,5 ha pirmos rūšies, 38 ha antros rūšies, 11 ha trečios rūšies, 37,02 ha ketvirtos rūšies ariamos ir 0,62 ha neapmokestinamos. Kadangi nei nacionalizacijos akte, nei paskutiniuosiuose iki nacionalizacijos dokumentuose Alvito ežeras neminimas, žemėtvarkininkai Alvito ežerą prilygino ketvirtos rūšies ariamai žemei ir grąžino paveldėtojo atstovui.
Didelės skriaudos iš to privatizavimo patyrė Alvitą iki privatizavimo nuomojęsi verslininkai. Jie buvo prileidę į ežerą žuvų, ir jas išgaudė naujasis savininkas. Naudos niekam nebeduodantis Alvito ežeras šiuo metu baigia uždumblėti.
Valstybės turtas - lengvas grobis
Tuo metu, kai vyko nuosavybės atkūrimo batalijos Alvite, vienam iš Vilkaviškio savivaldybės vadovų Algimantui Greimui teko atlaikyti didelį naujojo turto paveldėtojo spaudimą. A.Greimo manymu, visa yra siūta baltais siūlais. Ežeras buvo privatizuotas ne atskirai kaip ežeras, kaip visas nekilnojamasis turtas. Susigrąžino ne savininkas, o įgaliotas asmuo, o po to už 1 litą nupirko. „Dar tebeturiu Valstybės sienos apsaugos tarnybos pažymą, kad Tadeušas Stoma apskritai niekada nebuvo pervažiavęs mūsų valstybės sienų“, - sakė A.Greimas. Anot jo, žemės ir kito turto grąžinimas pradėtas prieš daugiau nei 20 metų. Kodėl tik dabar susirūpinta, ar tas procesas vyko skaidriai? Peržiūrėjus dokumentus galbūt paaiškėtų ir ne tokių dalykų. Bet kaltų dėl to nepavyktų rasti, nes nėra numatyta asmeninė atsakomybė. „Kai taip dalijame Lietuvą, ko klausiame, kodėl žmonės iš jos išvažiuoja? Dėl to dabar semiame emigracijos vaisius. STT sulaukė Vyriausiojo administracinio teismo sprendimo dėl neteisėto Termento ežero privatizavimo ir, vadovaudamasi juo, pakėlė triukšmą. Teigia, kad apsaugotų nuo korupcijos rizikos, bet tai nebe rizika, o atvira korupcija. NŽT sako, kad niekas neįpareigojo jų turėti neprivatizuojamų ežerų sąrašo. O patiems į galvą neatėjo, kad, jei savininkai neatsišaukė, jų turtas turėjo atitekti valstybei. Taip vyko su ežerais, su žeme, su viskuo. Jeigu ežeras buvo valstybės nuosavybė, ko dar reikia? Imk ir dalink, valstybė nerėks. Gudresni suprato, kad kai laivas sudūžta, jei tu sugriebsi už didesnio lentgalio, išplauksi, o jei už mažesnio, nuskęsi. Žemė neskęsta ir nedega, pats geriausias turtas. Abejotina, ar pavyks atkurti teisybę, jei teisingumą vykdyti patikėta tai pačiai tarnybai, kuri jovalą išvirė“, - stebisi buvęs 1992-1996 m. Seimo narys, vėliau buvęs mero pavaduotojas, meras A.Greimas.
Nacionalinės žemės tarnybos l.e.p. direktoriaus pavaduotojas Marius Buja į mūsų klausimą, ar yra sudarytas vandens telkinių, iki 1940 m. priklausiusių valstybei, sąrašas, atsakė, kad tokio sąrašo nėra, nes teisės aktuose nėra nustatytos pareigos tokį sąrašą sudaryti. „Nacionalinėje žemės tarnyboje taip pat nėra sudaryto vandens telkinių, kurie atkūrus Nepriklausomybę buvo parduoti ar į kuriuos atkurtos nuosavybės teisės, sąrašo“, - teigia M.Buja.
Vis dėlto sąrašą gana nesunkiai radome. Jį praėjusių metų balandį ta pati NŽT pateikė STT, jai pareikalavus. Atsakyme teigiama, kad tiek apskričių viršininkų administracijose, kurių funkcijas žemės tvarkymo ir administravimo srityje Nacionalinė žemės tarnyba perėmė nuo 2010 m. liepos 1 d., tiek NŽT teritoriniuose padaliniuose buvo atvejų, kai buvo atkurtos nuosavybės teisės į vandens telkinius, kurie iki 1940 m. nuosavybės teise priklausė valstybei. Taip pat pasitaikė, kai žemės reformos žemėtvarkos projektuose yra suprojektuoti piliečiams grąžintini vandens ūkio paskirties žemės sklypai, tačiau sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nebuvo priimtas.
Apie pagrobto valstybės turto restituciją džiugiai mus informavo ir NŽT l.e.p. direktoriaus pavaduotojas M.Buja. „Naujausiais duomenimis, Nacionalinėje žemės tarnyboje administracine tvarka yra panaikinti 2 sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į paviršinius vandens telkinius (jų dalis). Į prokuratūrą dėl viešojo intereso gynimo kreiptasi prašant panaikinti 42 sprendimus, priimtus nuo 2009 m. gruodžio 28 d., kuriais atkurtos nuosavybės teisės į paviršinius vandens telkinius, iki 1940 m. nuosavybės teise priklausiusius valstybei. Įsiteisėjusiais teismų sprendimais yra panaikinta 15 sprendimų“, - atsakyme teigia tarnybos, kuri patikėjimo teise valdo visus valstybės vandenis, atstovas.
Valstybei sugrąžinti ežerai
Nuosavybės teisės buvo atkurtos į 70 iki 1940 m. valstybei priklausiusių vandens telkinių. Elektrėnų rajone - 10 ežerų (Švenčiaus, Dabinčiaus, ežeras be pavadinimo Semeliškių mst., Beržuolės, Širinės, Didieji Vagiekai, Mažieji Vagiekai, Aujedo, Laumenos, Skynimų), po vieną - Kelmės r. (Medinis), Kretingos r. (Pryšmančių), Rokiškio r. (Oklis), Ukmergės r. (Obelių), Lazdijų r. - trys (Purvinis, Ragožė, Salinis), Molėtų r. - 11 (Antapusnės, Širvintų, Krūmiškių, Lainys, Pakamunė, Luokesaitis, Puntas, Susiedas, Eglynas, Lobinis (buvęs Bliūdelis), Sirvydis (buvęs Survilka), Utenos r. - 22 (Kermėžys, Anglinis, Apšlavas, Šiekštys, Alksnas (Liepakalnių k.), Bradesėlis, Bradesas, Pelakis, Ąžuolinis, Bagdoniškis, Maneičių II tvenkinys (buvęs Varnakio ir Varnakėlio ežerai), Varležeris, Politiškio, Peštikis, Mominys, Pakalnis, Momeniškis, Gelis, Girbys, Iženas, Raistežeris, Alksnas (Padumblės k.), Zarasų r. - 20 ežerų (Plavys, Vencavėlis, Duvėnėlis (Davėnėlis), Baltys, Avinuostas, Pažemėlis Didysai, Pažemėlis Mažasis, Salinis, Kalinauka, Vastalis (Vastelis), Alksnas, Katišius, Šekšnys (Šekšys), Paneikiškis, Izitėlis, Plavelis, Pakalnis, Bevardis, Žiegelis, Vaitonka).
STT duomenimis, Aplinkos ministerija jau kreipėsi į Panevėžio apygardos prokuratūrą dėl 6 paviršinių ežerų - Vastelio, Paneikiškio ir Vaitonkos Zarasų r., Oklio - Rokiškio r., Raistežerio ir Iženo - Utenos r. Deja, vėliau vienu ežeru tapo mažiau. Paaiškėjus, kad iš Oklio ežero liko tik pelkė, jis buvo išbrauktas iš neteisėtai privatizuotų vandens telkinių sąrašo.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą