Lietuvybės reikia ieškoti savo sieloje

„Lietuviais esame mes gimę, lietuviais norime ir būt!“ - taip byloja vienos dainos žodžiai. Tačiau koks yra tas tikrasis lietuvis? Anot Kristijono Donelaičio „Metų“, lietuvis - žemės artojas, mąstantis kaimo žmogus. Remiantis Antano Škėmos „Balta drobule“, lietuvis - kasdienybėje pasimetęs emigrantas. O pažiūrėję neseniai kino teatruose pasirodžiusį filmą „Redirected/Už Lietuvą!“, lietuvį suvoksime kaip ne itin geros reputacijos žmogų, kovojantį už išlikimą. Bet anot etnologo Dainiaus Razausko, čia ir yra didžiausia problema: tautinės tapatybės reikia ieškoti ne išoriniame, o vidiniame pasaulyje.

- Artėjant Vasario 16-ajai dažnas susimąsto, kas mes esame ir ką reiškia būti lietuviu.

- Žmogus daro didelę klaidą, kai atsakymo į šį klausimą ieško aplinkoje, kokių nors veidrodžių atspindžiuose. Visi tie veidrodžiai yra kažkieno kito, visi savaip kreivi. Vienas mažina, kitas didina, trečias plonina, ketvirtas storina. Kuris atspindys - tikras aš? Atsakymo reikėtų ieškoti savyje: ne žiūrėti į tuos atspindžius svetimuose veidrodžiuose, o įsigilinti į tai, ko pats nori. Reikia leisti savo sielai gyventi. Tai nereiškia pataikauti sau, priešingai, vidinis balsas visada pasakys, kur suklydai. Reikia drąsiai ir laisvai leisti gyventi tauriausioms savo sielos ypatybėms, nes tik tada, nesirūpindami tuo, kas esame, iš tikrųjų būsime savimi.

- Bet ne paslaptis, kad užsienyje lietuvius atpažinsi ne iš pačių geriausių savybių...

- Tai nėra svarbu. Pirmiausia, ne tik lietuvius atpažinsi. Nemanau, kad kitų tautų kai kurie atstovai atrodo geriau. Žinoma, norėtųsi, kad lietuvius pažintum tik iš gerųjų savybių. Kiekvienas savo šeimoje nenorėtų turėti vagių, o tik talentus ir genijus. Puiku, kad taip norisi, reikia tai ugdyti. Reikia tą norą įgyvendinti. Organizuoti viešą ir vidinį gyvenimą taip, kad jis būtų nukreiptas į tokių savybių augimą. Bet apie pačią tautos dvasią geriausiai pasako ne žemiausi visuomenės atstovai ir sluoksniai, o labiausiai išaugusi, išsiskleidusi mažuma. Jei tautą palyginsime su žmogumi, tai žmogaus dvasią atspindi ne jo kojos, ne purvini padai ir juodos panagės, o galva, smegenys, akys. Lygiai taip pat tautą atspindi šviesiausi jos atstovai, o ne padugnės. Paminėkime tą patį Simoną Daukantą, Joną Basanavičių, Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, Justiną Marcinkevičių. Tokių asmenybių galime rasti pakankamai daug.

- Kaip mūsų tapatybės suvokimas pasikeitė po nepriklausomybės atgavimo?

- Tas suvokimas keičiasi nuolatos. Žmogus - kaip, beje, ir kūnas - niekada nėra vienodas, sustingęs. Visos ląstelės kūne pasikeičia, rodos, per pusantrų metų. Netgi kauluose. Žmogus nėra daiktas, o veikiau tarsi medžiagų sūkurys. Taip pat ir vadinamoji tapatybė. Tai tam tikras branduolys, principas, kuris iš tų pat medžiagų vieną verpetą suka vienaip, o kitą kitaip. Tapatybė nėra tai, ką reikia uždaryti į muziejų. Tapatybė yra gyvenimo ašis. Išvis nėra būties be tapatybės.

- O tai kas kuria tą tapatybę?

- Čia galima būtų kalbėti ir psichologijos terminais, bet klausimo esmė yra dvasinė. Pirmiausia reikėtų atsakyti į klausimą, kas iš viso yra žmogus. Istorijoje esama ne vieno pavyzdžio, kai tautybė buvo susieta su religija. Tad kyla klausimas, kas yra lietuvis? Tapatybės klausimas net istoriškai ir išoriškai susijęs su religija. Kiekviena religija siūlo tam tikrą savitą atsakymą. Čia gal ir yra didžiausias lietuvių tautos istorinis iššūkis. Ir kaip tik čia, ko gero, slypi pats raktas į mūsų tikrąją tapatybę.

- Ar tai reiškia, kad savo tapatybės turėtume ieškoti pagonybėje?

- Reikia remtis vidine tiesa, tuomet išoriniai atsakymai ateis savaime. Galima sakyti, kad tarp vadinamosios „pagonybės“ ir vadinamosios „krikščionybės“ priešprieša yra dirbtinė ir negyva. Lietuvių tikėjimas niekada nebuvo pagonybė, o ta krikščionybė, kuri atėjo į Lietuvą, nė iš tolo neprimena ankstyvosios krikščionybės, prasilenkia su pačia jos esme.

- Kokią įtaką lietuvių tapatybei padarė Vakarų pasaulis?

- Visi mes vienas kitam darome įtaką, bet jei esi priklausomas nuo to, kaip į tave žiūri kiti, būsi tokių įtakų auka, nuolat dairysiesi, kaip kas į tave žiūri. Kitas dalykas - iš aplinkinių galima ir reikia mokytis. O mokytis visuomet yra ko. Visos tautos, visi protingi žmonės vieni iš kitų mokosi. Didieji žmonijos atradimai nėra tautiniai. Jie visuomet tampa bendražmogiški. Mokymasis negresia tapatybės praradimu.

- Kuo lietuviai išsiskiria Europos kontekste?

- Ne skirtumai formuoja tapatybę. Aš labai apsidžiaugčiau, jei sutikčiau antrą lygiai tokį patį, kaip aš. Dėl to savo tapatybės neprarasčiau nė per nago juodymą. Bet mes skirtingi neišvengiamai, tokia yra tikrovė.

- Ar nėra nutautėjimo grėsmės tokioje globalioje visuomenėje?

- Yra. Bet žmogus apskritai negyvena garantijų pasaulyje. Visuomet yra pavojus nužmogėti. Jei tik pradėsi elgtis ne taip, kaip širdis liepia, o, užgniaužęs tikruosius poreikius, nueisi paskui pinigą - neišvengiamai degraduosi. Tai nuosmukio kelias. Lygiai taip pat ir tautai yra pavojus prarasti tapatybę. Tapatybės praradimo pavojus ir sielos praradimo pavojus yra tas pat. O siela prarandama ją išduodant.

- Vasario 16-ąją ruošiami įvairūs renginiai. Kokias šios datos minėjimo tradicijas jūs matote?

- Kadangi mane, suprantama, supa žmonės, kažkiek panašūs į mane patį, tų tradicijų ir patriotinių reiškinių aš matau pakankamai. Ko šiuo atveju galėčiau pasigesti ir kas mane stebina, o pastaruosius metus jau ir nebelabai - kad savanoriai patriotai daugiau ir gražiau gali padaryti negu valstybė su savo institucijomis. Mano manymu, mūsų valstybę yra užvaldžiusi klika. Ji jau yra praradusi Lietuvos tapatybę, arba niekuomet jos ir neturėjo, nebegina Lietuvos interesų ir nebeatstovauja Lietuvos dvasiai.

- Tai ką reikėtų daryti, kad būtų kitaip?

- Visiems mums pasiūlyčiau rinkti į valdžią dorus ir gerus žmones. Suprantama, naivus patarimas, bet jis amžinas. O tiems, kurie jau valdžioje, ir ima dvejoti, patarčiau nė už ką neišduoti savo sielos.

- O kaip atskirti, kas yra doras, o kas ne?

- Pačiam žmogui reikia atsakyti į šį klausimą. Tikiu, kad kiekvienas, vakare prieš užmigdamas, žino, kas yra doras, o kas ne.

- Ne paslaptis, kad daugelis lietuvių, ieškodami geresnio gyvenimo, išvyksta svetur. Bet, paklausius jų istorijų, susidaro įspūdis, kad jie jaučiasi didesniais patriotais negu tie, kurie lieka čia. Kodėl taip yra?

- Gal viena iš priežasčių yra ta, kad jie ištrūksta iš mūsų valdžios tvarkomos sistemos. Mūsų valdžia savo neįgalumą demonstruoja nuo pat apačios. Pažiūrėkite, visi rajonai Vilniuje klaikiai apleisti. Tik nusuk kur nors į šalį nuo senamiesčio. Įstatymų visai nepaisoma. Ten, kur kažkas nori paisyti, paiso, o kur nenori, nepaiso. Visa aplinka sumaitota. Turiu omeny, automobilių statymą ant buvusių vejų ir žolynų. Ir kalti dėl to ne žmonės, kalta administracija, nes tik leiskite vogti - visi taps vagimis, ir būsime priversti gyventi kaip kalėjime. Reikia ne pavienius žmones bausti, o sistemingai problemas spręsti, bet mūsų valdžiai tai nė motais.

- Bet ar ta moralė neturėtų kilti iš savęs paties, o ne iš įstatymų leidėjų?

- Bet mes tam ir renkame valdžią, ją įpareigojame, mokame algas, kad spręstų tas problemas. O dabar jūs klausiate, ar visų tų klausimų, kuriuos turėtų spręsti valdžia, neturėtume spręsti mes patys. Žinoma. Bet kokiu būdu mes juos spręsime? Vėl rinksime žmones, juos įgaliosime ir vėl nieko nepešime. Čia yra platesnė problema - kultūros problema. Tarp tam tikros rūšies žmonių apskritai neįmanomas sugyvenimas, nes jie yra lepšiai. Tad jei lietuviai visi yra lepšiai, tai beviltiškas reikalas, mes nieko nepadarysime. Tik reikia viltis, kad taip nėra. Klausimas tad būtų, kaip mums užaugti, sudaryti bent jau mažas bendruomenes žmonių, kurie nėra lepšiai, kurie geba sutarti, bent jau paprasčiausiai laikytis žodžio.

- Bet ar nėra taip, kad valdžia yra mūsų pačių atspindys?

- Iš dalies taip. Tačiau valdžios ne visi siekia vienodai. Atsitinka taip, kad kai kurie, neradę būdo save realizuoti kitur, bando susikurti tapatybę mūsų sąskaita. Jie lenda į valdžią tam, kad paskui pažiūrėję į veidrodį žinotų, kas jie yra. O tik atimk iš tokio kėdę, ir jis taps niekas. Čia toks dirbtinis būdas kurti savo tapatybę. Jis yra pavojingas kitiems, nes tokie žmonės iš tikrųjų rūpinasi tik savimi ir savo atspindžiu. Kita vertus, dar sovietmečiu mes buvome išmokyti atmesti valdžią kaip savaiminį blogį. Bet valdžia reikia pasitikėti. Ją reikia dorai rinkti ir ja tikėti.

- Tai apibendrinant ar galima pasakyti, iš ko ta tapatybė susideda?

- Esminis tapatybės pagrindas yra kiekvieno iš mūsų Aš. Kas gi yra tasai Aš? Pamėginkite jį savyje surasti. Dėmesys esminiams, kertiniams būties klausimams, nepaliaujamas mąstymas apie juos galiausiai ir sudaro tikros tapatybės branduolį.

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“