Niekada nepamiršiu, kaip premjeras Butkevičius demonstravo savo pavydėtinai plieninę kantrybę turguje, kuriame buvo skirstomi ministrų portfeliai. Kai pagaliau liko tik vienas portfelis ir visi lengviau atsikvėpė (išskyrus kultūros žmones), aš pagaliau supratau genialią frazę, kurią mėgdavo kartoti Butkevičiaus kolega Eduaras Erio (Edouard Herriot), iki Antrojo pasaulinio karo net triskart buvęs Prancūzijos ministras pirmininkas: „Kultūra yra tai, kas lieka, kai jau nieko nebelieka“. Iki mūsų „portfelių turgaus“ visąlaik drįsau manyti, kad viskas yra visai atvirkščiai: „Nieko nebelieka tada, kai nebelieka kultūros“.
Paskutinis portfelis, arba vyras be „triusikų“
Seniai nebeturime nei Juozo Banaičio, nei Jono Bielinio, buvusių ilgamečių kultūros ministrų (iki antrosios nepriklausomybės, kai kultūra dar nebuvo tapusi paskutiniu portfeliu). Liko Lionginas Šepetys. Turėjau pagundą sužinoti, kaip į tą „portfelių turgų“ žiūrėjo jis, kultūros ministro etalonas, aristokratas. Bent jau man taip atrodė ir, deja, iki šiol atrodo, nes nė vienas nepriklausomos Lietuvos kultūros ministras tokio mano įsitikinimo kol kas nepajėgė sugriauti. Būdavo, iš tolo pamatai žmogaus figūrą, dar neatpažįsti, kad tai Šepetys, bet jau neabejoji, kad tai ministras. Tai ką gi jis, Lionginas Šepetys, dabar mano apie tą „paskutinį portfelį“?
Ogi nieko nemano. Kad aš, girdi, ne itin sekiau tą vaikų žaidimą smėlio dėžėje. Aš čia, girdi, skaitinėjau, rašinėjau. Ir šypsosi tokia keista šypsena. Tokia net nelabai gera šypsena. Kvailai pasielgiau klausdamas. Negi nežinojau, kad aristokratas, prigimtimi dar ir diplomatas, nelips į smėlio dėžę ir neims žaisti nūnai, jau nebe pirmą kadenciją, populiariausio valstybinio žaidimo, kai esantys ministrai barsto į akis smėlį savo pirmtakams, o pirmtakai - esantiems.
Bet vieno dalyko Šepetys nesusilaikė nepapeikęs - nagi to skuboto Kultūros tarybos steigimo. Kad ji paskirstytų kultūrai skirtus pinigus? Taigi Kultūros ministerija be pinigų - kaip vyras be „triusikų“. Ot, pasakė taip Šepetys - ir vėl šypsosi. Ir vėl ta savo negera šypsena.
- Bepigu jūsų laikais, kai finansų ministras buvo „keistuolis“ Romualdas Sikorskis - puikus finansininkas, bet kažkodėl puikiai suprantantis, kad kultūra negali būti paskutinis portfelis.
- Oi, koks geras bendravimas su Sikorskiu būdavo. Nueini į Finansų ministeriją, tai jis dėl akių kitiems girdint dar kiek kultūros ministeriją „patriuškina“, paskui susėdam dviese ir visus kultūros finansus sutvarkome. Be jokių kultūros tarybų. Ir Sikorskiui likdavo tik viską apibendrinti: „Žeč“. Šitas jo žodelytis reiškė, kad problema sėkmingai išspręsta.
- Įsivaizduoju, kad tokių „suokalbininkų“, kaip judu su Sikorskiu, tuometėje valdžioje buvo ir daugiau. Žinoma, buvo ir pakankamai šunsnukių, tačiau buvo tokių, kaip Plano komiteto pirmininkas Aleksandras Drobnys, Ministrų Tarybos pirmininko pirmasis pavaduotojas Ksaveras Kairys, aukštojo ir specialiojo mokslo ministras Henrikas Zabulis, dar keletas ar keliolika, kurie garsiai turėjo šaukti „Tegyvuoja socializmas ir Brežnevas“, o tylut tylutėliai darė šventą darbą Lietuvai. Ir tuo negalėjo net garsiau pasidžiaugti ar žmonoms pasigirti. Visiškai atvirkščiai, nei dažniausiai nutinka nūnai. Visi garsiai deklaruoja šventą savo darbą Lietuvai, o tyliai dirba sau, savo šeimai ir savo partijai.
- Man apie tai nėra lengva kalbėti, nes esu vienas tos valdžios ilgamečių atstovų. Bet šimtu procentų sutinku su tavim. Patikėk, tokių, kokius išvardijai, buvo gerokai daugiau. Ir ne tik aukščiausioje valdžioje. Ir miestų, ir rajonų, ir gamyklų, ir ūkių valdžiose tokių buvo. Iš esmės visi norėjo, kad tavo ūkis, rajonas, tavo miestas kažkuo būtų išskirtiniai, kažkuo geresni už kitus. O manai, mes Vilniuje nesididžiavome, kai iš Maskvos, Leningrado, Kijevo atvažiuodavo menininkai, kultūros žmonės ir neslėpdavo savo susižavėjimo, apie mus sakydami: „Zapad“ („Vakarai“). O kuo gi mes labiausiai iš kitų galėjome išsiskirti? Žinoma, savo, kultūra, menu, literatūra.
Bet, gink Dieve, nė vienas negalėjom prasitarti, kad aš kažką darau Lietuvos labui. Ką tai būtų tada reiškę? „Nacionalizmą“! O tada didesnės nuodėmės nebuvo. Viena iš tų pirmųjų, didžiausiųjų. Niekas taip nekentėdavo, kaip tas, kuris būdavo apkaltintas nacionalizmu. Todėl žmonės ir dirbo, ir kūrė be deklaracijų, be manifestų. Bet vis tiek neramiai miegojo - nežinojai, kada būsi Maskvai apskųstas ir iš ten atvažiuos tirti tavo „nacionalizmo“.
Žaidimai smėlio dėžėje
- Bet žmonės bent jau turėjo kur pasiskųsti. O dabar. Rašyk kiek nori į tą Briuselį. Na, nebent pasiskųstum, kad homoseksualams neleidžia prospektu žygiuoti. Žmogus nedažnai rasdavo ką nusipirkti, bet jau skųsti tai galimybės buvo neribotos. Ir jau vien dėl to jis jautėsi saugesnis.
- Aš net sakyčiau, kad anuomet su tais skundais buvo gal net per daug įsisiautėta. Kartais galimybių ką nors apskųsti gausa net tvirkino žmones. „Teisybės ieškojimas“ kartais virsdavo profesija. Bet žmogus jautė, kad jo balsas pasiekia Dievo ausį, ir todėl iš tiesų jautėsi saugesnis. O šiandien nežinodamas, kur ieškoti tiesos, jis ima jausti nostalgiją tiems laikams, kai buvo kur skųstis.
Bet jei turėjai kur skųstis ar skųsti, tai dar nereiškė, kad buvo demokratija. Didelės demokratijos nederėtų anuose laikuose ieškoti. O ieško. Net prezidentas Valdas Adamkus. Komentuodamas per pastaruosius Seimo rinkimus skandalingai nuskambėjusius balsų pirkimo atvejus jis padarė išvadą, neva tie pirkimai atėję iš „anų laikų“. Mielas Valdai, „anais laikais“ jokių balsų niekas nepirko. Jeigu tave įrašė į sąrašą, tai tu jau išrinktas, jau viskas. Jeigu, pavyzdžiui, tu ministras, tai tu į tuos sąrašus būsi automatiškai įrašytas. O jeigu tavęs neįrašys, tai žinok, kad tu - jau nebe ministras.
Dabar turime demokratiją, bet ja nemokame naudotis. Vieni per 50 metų užmiršo, kaip ja naudotis, kiti per 22 metus dar neišmoko. Bet ateis laikas, kai viskas stos į savo vietas. Tas laikas būtinai ateis. Persirgę pirmąjį savo demokratijos etapą, išlipsime iš tų vaikiškų smėlio dėžių. Partijų liks mažiau, jos skirsis viena nuo kitos. Rasis daugiau atsakomybės. Galų gale visuomenė ims suvokti, ką ji gali ir kaip ilgai nenorėjo galėti.
Ką slepia Šepečio šypsena?
- Seniai knieti, bet kažkaip vis nesiryždavau jūsų paklausti vieno dalyko. Niekada neužmiršiu prieš keliasdešimt metų ką tik mano sukurto filmo apie kunigą Alfonsą Svarinską peržiūros Centro komitete. Vos pasibaigus filmui, tuometinis CK I sekretorius Songaila pašoko ir man tiesiai smeigė: ką jūs čia rodote - jūs Svarinsko nepaklupdėte, jūs jį didvyriu padarėte. Staiga vienas CK skyriaus vedėjas puolė atgailauti: mes filmą pataisysime, mes pridėsime nuotraukų su banditų nužudytais vaikais, mes Svarinską paklupdysim... Ir kaip šiandien matau - fotelyje jaukiai ir oriai sėdi CK sekretorius Šepetys ir labai ramia intonacija nutraukia „filmo taisytoją“: „Nieko mes netaisysim, nieko nepridėsim ir nieko neklupdysim“. Iš kur ta drąsa?
- Kiek anksčiau buvau gavęs gerą pamoką. Iš Maskvos atvažiavusi komisija tikrino, kaip Lietuvoje vykdomas ateistinis darbas. Ir buvo piktai konstatuota, kad blogai vykdomas. Petras Griškevičius turėjo vykti į Maskvą ir pasiaiškinti CK sekretoriatui. Bet jis, matyt, truputį išsigando, o gal ir iš tiesų susirgo. Pasiaiškinti išsiuntė mane.
Įrodinėju, kad mes auklėjam gerai, nes kitaip negalime auklėt - už mūsų nugaros yra didelė emigracija ir Vatikanas, kurio žinioje yra mūsų kunigai. Tai, sakau, mus verčia dirbti kūrybiškai. Ir išvardiju, kad būtina tikintiesiems grąžinti Klaipėdos bažnyčią, kad Lietuvos katalikams reikia savo žurnalo, galimybės leisti religinę literatūrą, kad būtų padidintas priimamų į Kauno kunigų seminariją skaičius, kad reikia grąžinti iš tremties vyskupus Sladkevičių ir Steponavičių. Ir dar pasakiau, kad taip mano mūsų CK.
Pradėjo jie mane tiesiog triuškinti. O mano bėda ta, kad kai aš supykstu, imu šypsotis. Tik gal ta mano šypsena tokiais atvejais būna tokia ne visai gera. Tai man CK sekretorius, vadovavęs tam svarstymui, dar ir tą šypseną „pripaišė“. Girdi, jis čia dar drįsta šypsotis.
Ir, žinoma, po visų mano „gražbylysčių“, o dar ir po tos netinkamos šypsenos buvo priimtas nutarimas, kad ateistinis darbas Lietuvoje vykdomas nepatenkinamai. Ir kai žiūrėjau tą filmą apie Svarinską, aš pagavau save - juk Svarinskas filme pasakė nemaža ir to, ką aš kalbėjau Maskvoje. Ir tie kažkieno mušimaisi į krūtinę ir žadėjimai kažką pataisyti, įdėti ir kažką paklupdyti man buvo ne prie širdies.
- Ačiū už nuoširdų pasišnekėjimą. Jeigu neprieštarautumėte, nuo mudviejų abiejų pridurčiau dar vieną mintelę. Jeigu skaitytojas įtartų, kad šiame pokalbyje du seniai liejo savo nostalgiją „aniems laikams“, tai mudu nesutiktume. Taip, nostalgijos čia buvo daug, bet ne „aniems laikams“, o kultūrai.
P.S. Lionginas Šepetys su ta mintele sutiko. Ir net nusišypsojo. Bet jau visai kitokia šypsena.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą