"Madagaskaras" - lietuviškas "Šrekas" su graudžiu finalu

Premjera

Praėjusią savaitę uostamiesčio teatrinį gyvenimą sujudino neeilinis įvykis - režisieriaus Rimo Tumino vadovaujamas Valstybinis Vilniaus mažasis teatras Klaipėdos dramos teatro scenoje pristatė spektaklio "Madagaskaras" premjerą.

Dvi dienas iš eilės (trečiadienį ir ketvirtadienį) žiūrovų buvo pilna salė gyvas įrodymas, jog publika tiki ir pasitiki režisieriaus Rimo Tumino talentu. Tiki režisieriumi ir aktoriai, vaidinantys "Madagaskare" iš širdies, priversdami žiūrovus ne stebėti, o išgyventi scenos herojų dramą.

Spektaklis sukurtas pagal jauno dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus pjesę "Madagaskaras", kuri parašyta šiais metais ir pristatoma kaip akcijos "Naujoji drama" projektas. Trijų dalių pjesė, scenoje sutrumpinta iki dviejų veiksmų - neabejotinas šiuolaikinės lietuvių dramaturgijos šedevras. Jis pakeri intriguojančiu siužetu, išmoningomis situacijomis, XX a. pradžios lietuvių leksikos pavyzdžiu išrasta kalba, autoironišku ir šmaikščiu pačių lietuvių požiūriu į save bei pasaulį.

Pirmasis pjesės veiksmas - tarsi lietuviškas, teatrinis "Šreko" variantas, kuriame aukštyn kojomis apverčiami tautiniai ir kultūriniai lietuvių mitai, scenoje pateikiami kaip spalvinga bufonada. Antroji spektaklio dalis suduoda skaudų smūgį žiūrovui. Tai, iš ko buvo juokiamasi ir šaipomasi, pasukama dramatišku kampu, atverti lietuvių tautos skauduliai ir ašarą išspaudžia ir susimąstyti priverčia.

Pagrindinis spektaklio veikėjas Kazimieras Pokštas - tarpukariu gyvenusio geopolitiko Kazimiero Pakšto, iškėlusio idėją perkelti Lietuvą į Afriką, prototipas. Žinia, lietuviai neatsidūrė tropikų krašte, tačiau keistuolio nuojauta pasitvirtino - antra Lietuva pokariu atsidūrė Madagaskare.

K. Pokšto vaidmenį sukūręs aktorius Ramūnas Cicėnas persikūnijo į idealistą, šokiruojantį savo naiviu originalumu. Į šį personažą aktorius sutalpino agrarinę lietuvių kilmę ir troškimą tapti jūrine, į Vakarus orientuota valstybe, skausmą dėl moralinio ir demografinio nuopuolio, pasipiktinimą dėl nutautėjimo ir emigracijos. Visa tai iš tiesų jaudino K. Pakštą Smetonos laikų Lietuvoje, tai aktualu mūsų tėvynėje ir dabar.

Atpažinimo momentas pagauna ir intriguoja žiūrovą, o tuo pačiu reikalauja iš jo tam tikrų žinių. Spektaklio audinys audžiamas iš asociacijų, kurias kelia tiek personažai - Salė (Salomėja Nėris), paleistuvė Veronika (garsioji J. Biliūno Paskenduolė), prancūzas Oskaras (Oskaras Milašius), tiek jų tekstai (perfrazuoti K. Pakšto tekstai, S. Nėries lyrika, O. Milašiaus pranašystės), tiek kuriamas vaizdas (Rusecko paveikslas "Pjovėja", Švč. Mergelės altorius, medinis lėktuvėlis ir pan.).

Įspūdingi, pavergiantys žiūrovų simpatijas nuo pirmo pasirodymo scenoje visi spektaklio moterų vaidmenys. Aktorės Gintarės Latvėnaitės Salė - netikėta garsiosios poetės charakterio ir gyvenimo interpretacija. Išvystame nepaprastai egzaltuotą, amžinai meilės alkstančią maksimalistę. Už spektaklio rėmų išmetama šios poetės ir moters klystkelių drama, scenoje antrajame veiksme išvystame tik sukrečiančias jos pasekmes - meilės ir idealų laidotuves.

Salės draugės Milės (aktorė Valda Bičkutė) ir Paryžiuje sutiktos tautietės Halės (aktorė Vaida Būtytė) bei Pokštą įsimylėjusios Veronikos (aktorė Ilona Kvietkutė) charakteriai nuspalvina spektaklį visomis įmanomomis moteriškumo spalvomis. Scenoje suveši gundantis žavesys, rafinuota kekšės elegancija ir kaimietiškas vulgarus, bet nuoširdus tiesmukiškumas, nuolankus atsidavimas vyrui ir kova už lygias teises. Moterys - aktyviausias spektaklio variklis, užvedantis spektaklio mašiną ant įvairiausiomis emocijomis grįsto kelio.

Visų "Madagaskaro" veikėjų vaidmenys - lyg aukso grynuoliai, su kuriais režisierius R. Tuminas elgiasi labai atsargiai ir švelniai, pristatydamas žiūrovui gražiausias jų savybes, o pats nuolankiai pasilikdamas "už kadro". Tačiau iš pirmo žvilgsnio, dar net veikėjams scenoje nepasirodžius gali pasakyti, jog spektaklis - R. Tumino. Dailininkės Vilmos Musteikienės sukurta švari, šviesi, saikinga daiktų ir detalių scenografija tai išduoda. Ir Fausto Latėno parašytą muziką tik šis režisierius sugeba priversti taip tobulai laiku ir vietoje paryškinti ir užakcentuoti spektaklio ritmą.

Jurga PETRONYTĖ