Mamos rankos - lyg du švelnūs angelai...

Poryt - Motinos diena

Klaipėdiečių Rasos ir Artūro Narkevičių namai iš labo ryto ošia it didelė gyva kriauklė. Mama kartais supina keturiolika kasyčių septynioms dukroms, o trimetis sūnus Artūras, žiūrėk, basas, su pižama išbėgęs kieman. "Vaikai man niekada nebuvo našta. Mes labai didžiuojamės savo vaikais, jie - didžiausias mūsų turtas ir džiaugsmas. Ne veltui gyvenimas pragyventas. Kartais svetimi man mesteli: "Kam tiek vaikų prisigimdei?", bet juk iš nieko niekad neprašiau", sako išdidi mama.

Kas šeimos galva?

Su savo gyvenimo žmogumi Rasa susipažino "Pingvino" ledainėje dar mokydamasi vidurinėje mokykloje. Draugavo ketveris metus, laukė Artūro sugrįžtant iš kariuomenės.

"Niekada nesvarstėme, kiek pagimdysime vaikų - yra kaip yra, auginame, kiek Dievas davė", sako Rasa. Šešetas jų užaugo gyvenant daugiabučio dviejų kambarių bute su uošviais. Daina su Greta penketą dienų per savaitę gyvena pas močiutę, nes nori lankyti savo senąjį vaikų darželį. Prieš keletą metų miesto Savivaldybė Narkevičių šeimai skyrė namą Liepojos gatvėje išsimokėjimui, kad sumokėtų pirmąjį įnašą, jie pardavė daugelį metų puoselėtą sodą. Bet vaismedžių pasodins aplink namus.

"Susiveržėme diržus, vaikai atsisakė pramogų, sakė, verčiau turėsią stogą virš galvos. Tie namai mums tikrai brangūs kaip savas kūnas, nes joks meistras nė piršto neprikišo; duris, laiptus, grindis įrengė vyras. "Einam dirbt", sakydavo mažasis Artūras, pasiryžęs talkinti tėčiui.

Gėlės - Rasos aistra ir stichija, visą gyvenimą ji augina gėles, užsisako jų iš katalogo gėlių parduotuvėje, o gimus vaikui, vyras visuomet apdovanodavo žmoną jos mėgstamiausiomis rožėmis bei kalijomis. "Vardus vaikai tiesiog atsinešė gimimo dieną - "iš kalendoriaus", motina supažindina mus su Egle, Agne, Indre, Greta, Daina, Artūru ir Ugne. Gimdė ji vyrui nedalyvaujant, nes mano, jog tai didžioji moters paslaptis, ir vyrui neduota to suprasti.

"Tiesą pasakius, nėščia jaučiausi gerai. Vaikščiodama su sūnumi po širdim, sykį išėjau į darbą, bet patekau į gimdyklą", juokiasi. Jos vyras nepaprastai džiaugėsi, gimus sūnui, nors tas toks išdykęs, kad pyktelėjęs vyresnysis Artūras prasitaria: "Geriau tu būtum mergaitė"... Betgi pirmasis sūnaus ištartas sūnaus žodis - "Tėte". Jei tik Artūrėlis iš akių pradingsta ar nutyla, žinok, jau ką nors meistrauja, sykį net elektra namuose buvo dingusi.

Trys mažosios dukros į rozetę buvo įkišusios "špilką", ir iš parduotuvės grįžusi mama nustėro: namai buvo pilni dūmų, smilko lovutės čiužinys. Apie tai papasakojo vyrui tik po pusmečio. Kartais mamai tekdavo išeiti į darbą, kai kuriam vaikeliui būdavo vos pusmetis. Dirbo prekybos, vėliau - reklamos sferoje. Gyvenimas privertė daug ko išmokti. Nepirksi gi dukrai suknelės už šimtą litų darželio išleistuvėms, tai imdavo ir pasiūdavo. O naujametiniams karnavalams sukurpia vaikams ir lapės ar paukščio kostiumą.

Vyresnioji dukra Eglė - ne tik šokėjukė moksliukė, paruošusi pamokas, atneša mamai krūvą knygų: patikrink, ką išmokau. Reta akimirkų, kai mama kuriam nekantraujančiam vaikui pasako: "Lukterėk minutėlę, paskui pasakysi".

"Juk tam ir esu, kad kiekvienam skirčiau meilės ir dėmesio", sako Rasa. O dukros, paklaustos, ar nenorėtų augti vienturtės, turėti dviratį, gausybę žaislų, vieningai atsako: "Nebūtų su kuo žaisti. Gyva "lėlė" - įdomiau. Jokie daiktai neatstotų didelės mylinčios šeimos".

"Rasa - šeimos galva. Tai ji mus valgydina, aprengia, suruošia į mokyklą, aš tik uždirbu pinigus", sako ponas Artūras, dirbantis krovos kompanijoje "Smeltė". Žmona sako, kad kai vyras triūsdavo statybose ir užtrukdavo valandą, ją apimdavo nerimas, ir būta ko: ir smala veidą yra nusideginęs, ir pirštus nusikirtęs.

"Jei nepasitikėtum žmogumi, kartu negyventum", Rasa sako pasirinkusi geros širdies žmogų. Jie itin retai pabūna dviese: "Išeinam kur, o namuose lieka širdis. Mergaitės labai savarankiškos, jomis išties gali pasikliauti, bet niekada nesame palikę vaikų vienų ilgiau nei keletui valandų. Kada aš tave paskutinįkart kviečiau drauge išeiti? Per Kalėdas pėsti perėjome senamiestį, kavos išgėrėme, ramiai laikraščius pasklaidėme", sako Artūras.

Kaip už 50 litų pamaitinti vaikelį?

"Negyvename kaip pasakoje", - prisipažįsta daugiavaikė mama. Ji niekada nemynė takų į socialinės paramos skyrių, tik prieš keletą metų, septyniolika vaikų auginančių kaimynų Alenčikų paraginti, įstojo į daugiavaikių šeimų bendriją "Šeimyna".

"Esame jauni žmonės, privalome patys užsidirbti ir savo palikuonimis pasirūpinti", sako mama. "Kartais man prikiša: prisigimdei tiek vaikų, kad pratybų sąsiuvinio neturi už ką nupirkti. Gerai pagalvoji, ar galėsi vaiką į ekskursiją išleisti. Tiesa, kartais pajuntame stygių. Už aštuonetą vaikų, aprėpus socialinę ir daugiavaikės motinos pašalpą, gaunu 600 litų - net po šimtą kiekvienam neužtenka. Man smalsu būtų paklaust, kaip valdininkas už 50 litų per mėnesį pamaitintų vaikelį. Pažįstami mums sako: "Išvažiuotumėt į užsienį, ten jus vertintų, gerbtų", bet skaudu būtų tėviškę palikti, čia mūsų šaknys".

Nelengva atlaikyti gausią atžalų šeimyną su visomis jos (ne visada maloniomis) staigmenomis - šventa Rasos kantrybė: jei kartais ir nusilaužia beržyne rykštelę, ranka nusvyra - kaip dabar bausi. Gal kartą per metus ji ar vyras trenkia durimis ir išeina į tą patį beržynėlį pasivaikščioti; pyktis bemat atslūgsta. O tada dar vaikai surengia netikėtą koncertą, cirką ar madų šou.

Kartą apsilankius mokykloje, Rasai jos vaikų klasės draugų tėvai prikišo ją esant senamadiškų pažiūrų: kam savo atžalų kuprines patikrina. Ji sako negalinti šimtu procentų būti už savo vaiką garantuota; atsarga gėdos nedaro. Įsiskaudino ir vienoje konferencijoje, kai policijos pareigūnas tarstelėjo, jog daugiavaikių šeimų vaikai - vagys ir narkomanai. "Priėjau prie jo po paskaitos ir paklausiau: ar tai aš tokius vaikus auginu? Manau, narkotikų nusiperka vaikai iš gerų šeimų, kurie turi atliekamų kišenpinigių. Jis man į akis negalėjo pažiūrėt. Kažkodėl gajūs tie stereotipai: jeigu tėvai daugiavaikiai, tai - girtuokliai. Pagalvoju, kad būtent asocialioms šeimoms skiriama parama, kurią tie žmogeliai prageria", prisimena Rasa.

"Aišku, kiekviena mama nori, kad jos vaikai būtų geriausi, dori, sąžiningi, išsimokslinę. Todėl man tenka didžioji dalis namų ruošos darbų; svarbiausia man, kad vaikai mokytųsi", sako Rasa, sekmadieniais drauge su vyresniosiomis mergaitėmės apsilankanti Švento Kazimiero bažnyčioje, kur jos visos gieda chore.

Pagrandukė Ugnė, lakstanti liepsnaspalve suknele, vienintelė šeimoje alergiška, jos širdelė nesveikuoja, ištinka priepuoliai, tad su gydytojais nesiskiria. "Visa laimė, turime nuostabią vaikų gydytoją Janiną Varakevičienę: jai ir vidurnaktį galiu paskambinti", džiaugiasi Rasa. "Susilaukusi naujagimio, klausiu: "Daktare, ar priimsite dar vieną pacientą?". O ji: "Jūs turbūt juokaujate?".

Rasa Narkevičienė - paprasta moteris, tačiau savo vaikams ji - nepaprastai gera mama, kurios rankos apglėbia mažylius kaip du švelnūs angelai. Puoselėja kaip gėlių daigelius. Toks jos gyvenimo sodas.

Ivona ŽIEMYTĖ