Vakar, rugpjūčio 20-ąją, suėjo 100 metų, kai gimė Atkurtos nepriklausomos Lietuvos švietimo sistemos kūrėja, literatūrologė, edukologė Meilė Lukšienė. 2013-uosius pasaulinė organizacija UNESCO neatsitiktinai yra paskelbusi iškilios mokslininkės vardo metais. Visus metus šalyje vyko M.Lukšienės atminimui skirti renginiai, tačiau jos gimtadienis vakar prisimintas tyliai. Kodėl? „Respublika“ apie tai kalbėjosi su profesorės bendražyge, viena iš Tautinės mokyklos koncepcijos kūrėjų, Ugdymo plėtotės centro metodininke Violeta Jonyniene.
Daktarė buvo kukli
V.Jonynienė „Respublikai“ atskleidė, kad pati M.Lukšienė niekada nemėgo jai skirtų oficialių renginių, jos asmens aukštinimo ar liaupsinimo. Niekada nepretendavo į aukštus postus. Todėl ir jos bendražygiai vakar 100-ąsias edukologės gimimo metines paminėjo tyliai, be oficialių minėjimų ir kalbų. Jie tyliai susirinko prie šviesaus atminimo profesorės kapo Saulės kapinėse Antakalnyje. Ten padėjo gėlių ir uždegė žvakučių.
„Meilė Lukšienė net savo gimtadienio niekada nešvęsdavo. Ji nemėgo gimtadienių, kai visi puola sveikinti. Ji stengdavosi tuo laiku eiti atostogauti ir pabėgti iš Vilniaus“, - šypsodamasi ilgametę savo kolegę prisiminė V.Jonynienė.
Dirbdama su iškilia mokslininke V.Jonynienė praleido didžiąją dalį savo gyvenimo. „Šalia jos buvo pirmas mano darbas baigus universitetą Pedagogikos mokslinio tyrimo institute. Tai buvo pirmas skyrius, kuriame dirbau. Pirmas kabinetas, pirmas mano darbo stalas - šalia M.Lukšienės. Aš visą gyvenimą buvau greta jos ir kartu su ja“. Kai buvo kuriama Tautinės mokyklos koncepcija, V.Jonynienė taip pat buvo pakviesta prisijungti.
M.Lukšienės bendražygė pasakoja, kad Tautinės mokyklos idėja užgimė po Michailo Gorbačiovo perestroikos paskelbimo (1985 metais). Tuo metu energingiausiai tarp Baltijos šalių spurdėti ėmė kaimynai estai. „1987 metais daktarė Meilė Lukšienė, psichologas Rimvydas Augis kartu su šviesaus atminimo pedagoge Laima Tupikiene važiavo į Estiją pasitarti su šios šalies švietimo darbuotojais, ką daryti. Maskva jau buvo apsisprendusi leisti dalinę autonomiją respublikoms. Lietuvai tuo metu buvo leista 25 proc. ugdymo turinio formuoti savo nuožiūra. O mums norėjosi ir dar daugiau“, - prisiminė ji.
Beje, tautinės mokyklos idėjų gynimas M.Lukšienės kolegei L.Tupikienei kainavo net gyvybę. Su tuometine, dar komunistine Lietuvos valdžia buvo aršiai ginčijamasi dėl ugdymo turinio mokyklose. „L.Tupikienė per vieną tokį audringą posėdį, susirėmimą patyrė insultą, nuo jo po kelių dienų mirė. Tuomet ji bandė aiškinti funkcionieriams, kad mes, Lietuva, turime kurti lietuvišką mokyklą“, - paaiškina V.Jonynienė.
Ji priminė, kad Tautinės mokyklos koncepcijos juodraštis buvo parašytas dar prieš susikuriant Sąjūdžiui. Atkūrus Nepriklausomybę, švietimas buvo viena tų sričių, kuri jau turėjo ir aiškiai suformuluotą kryptį, ir tam tikrą programą.
Seimas idėjų nepalaimino
Tiesa, Meilės Lukšienės ir jos bendražygių kurtos Lietuvos švietimo koncepcijos Seimas taip ir nepatvirtino. Šiandien dėl to Seimui, paskelbusiam 2013-uosius metus - M.Lukšienės metais, derėtų susigėsti. „Aišku, dabar, kaip ir tada, belieka tik apgailestauti, giliai apgailestauti... Seimas tiesiog nepripažino Koncepcijos kaip įstatyminio dokumento. Buvo formaliai pasakyta, kad koncepcijų mes (Seimas - red. past.) nesvarstome, netvirtiname. Jiems užkliuvo pavadinimas „Koncepcija“, o Seimas esą tvirtina tik įstatymus. Taip Koncepcija ir nebuvo patvirtinta. Mes manėme, ir dabar manome, kad tai labai blogai. Nes Koncepcija - tai švietimo pertvarkos kryptis, kelias, ką turime daryti. Jei šiandien būtų besąlygiškai laikomasi tos krypties valstybiniu mastu, galbūt būtų kitaip. Aišku, galime tik spėlioti kaip būtų, jei būtų...“ - atsidūsta V.Jonynienė.
Švietimas - vaikui, o ne sistemai
Ar labai nuklydo Lietuvos švietimas nuo M.Lukšienės idėjų? V.Jonynienė susimąsto: „Sunku pasverti, kiek nuklydome, nes tokių svarstyklių nėra. Yra padaryta ir labai gerų, ir reikšmingų darbų ta kryptimi, bet... Švietimas, kaip ir visuomenė, nesivysto tolygiai kylančia tiese. Galbūt tokio kryptingo nuoseklaus ėjimo šiek tiek pritrūko. Nuklysta labiausiai nuo pačios mūsų Koncepcijos esmės, nuo pagrindinės idėjos, kad švietimas yra skirtas žmogui. Švietimas, ugdymas skirtas vaikui. Mokinys neturi būti objektas, į kurį mokykla tiesiog prikimš žinių ir kažkuo pavers. Mokykla turi lanksčiai atsižvelgti į tai, kad žmonės skirtingi. Kad kiekvienas turi skirtingų poreikių, gebėjimų, yra individualios prigimties.
Ji primena, kad M.Lukšienės esminė idėja buvo žmogų ugdyti kaip asmenybę. „O asmenybės esmė - jo vertybių sistema. Manau, vertybinis momentas buvo užmirštas švietime ir tai yra skaudžiausia. Šiuolaikiniam žmogui žinių gauti, pačiam surasti labai nesunku. Daug sudėtingiau tapti tokia asmenybe, kuri pati norėtų tobulėti, pati norėtų prisidėti prie gyvenimo gražinimo, savo krašto, savo bendruomenės, visuomenės kūrimo. Tai svarbiausia vertybinė vertikalė, į kurią turėtų labiausiai koncentruotis švietimas. Į tai, ką dirbant su kiekvienu vaiku galima jam duoti, kaip asmenybei, kaip brandžiam piliečiui“, - kalbėjo V.Jonynienė.
Ji akcentavo, kad vertybinis ugdymas mokyklose priklauso ne nuo švietimo finansavimo, o nuo pačių mokytojų: „Tam, kad tu subrandintum kitą žmogų, pats turi būti brandus. Kad duotum kitam kažką esmiško, pats turi būti asmenybė. Tai ir yra sudėtingiausia. Kaip anuomet, taip ir dabar, yra mokytojų asmenybių, kurie visuomet ryškūs, svarbūs vaikams. Yra ir tokie, kurie ateina, praveda pamokas ir išeina...“
Aimanos nepadės
Šiandien Lietuvos švietimo sistema susiduria su galybe išbandymų. Girdime apie prastėjančius mokinių pasiekimus, menkstantį raštingumą. Kaip į tai reaguotų M.Lukšienė? V.Jonynienė mano, kad mokslininkė tikrai neaimanuotų, o analizuotų situaciją ir vertintų racionaliai. „M.Lukšienė buvo problemų sprendimų žmogus. Tai buvo vienas ryškiausių jos bruožų. Sakydavo: „Jei yra problema, vadinasi, reikia ją spręsti“. Ir nereikia iškilus sunkumams postringauti, apsimetinėti, demagogiškai išvedžioti. Reikia paprasčiausiai ieškoti ir šalinti problemos priežastį, o ne kovoti su pasekmėmis“.
Dėl suprastėjusio mokinių kalbinio raštingumo ji siūlo neieškoti priežasčių tik mokykloje: „Nuo mažų dienų vaikai labai mažai skaito. Kodėl? Todėl, kad jiems tėvai neskaito. Tam, kad vaikas norėtų pats pasiimti knygelę, paskaityti, jis turi girdėti skaitomus tekstus nuo pat gimimo. Jei vaikas neskaito, o tik rašinėja žinutes, elektroninius laiškus be lietuviškų raidžių, natūralu, kad susiformuoja tas vadinamasis neraštingumas“, - svarsto pašnekovė.
Reikia atgimimo
„Lietuvių vaikai yra gabūs, gali mokytis ir pasiekti labai aukštų rezultatų. Dažniausiai mūsų vaikams pritrūksta noro, motyvacijos mokytis. Betgi pažiūrėkime, kiek turime puikių įvairiausių sričių - ir menininkų, ir tiksliųjų mokslų - biotechnologų, lazerių - specialistų. Duokdie visoms šalims turėti tokius specialistus, tokį prestižą“, - pridūrė M.Lukšienės bendražygė.
V.Jonynienė apgailestauja, kad lietuviai ypač pamėgo save menkinti: „Jei kalbame apie tai, ko galima pasimokyti iš daktarės, ji visuomet visur stengdavosi pamatyti šviesiąsias puses. Pozityvus santykis su pasauliu ir gyvenimu labiausiai suteikia žmogui jėgų ką nors daryti, kažko siekti. Jei tik plaksime save, sakysime, kokie mes nevykėliai, žeminsime, menkinsime, tai taps tikru stabdžiu veikti. Atskiram žmogui ir visai visuomenei tai yra vienas blogiausių dalykų“.
M.Lukšienės kolegė sako, kad praėjus 23 metams po Nepriklausomybės atkūrimo tautai vėl reikėtų atgimimo. Tiesa, šįkart reikia nugalėti ne okupantus, o išsivaduoti iš nepasitikėjimo savimi ir savo šalimi. „Patriotizmas - tai tikėjimas ne tik tauta, bet ir savimi pačiu“, - primena ji.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą