„Žmogus stiprus tada, kai jaučia savo šaknis“, - sako marijampolietis Andrius Jasinskis. Baigęs eksporto inžinerijos studijas užsienio kalba bei verslo vadybos mokslus Andrius sugrįžo į gimtąjį miestą. Ambicingiems socialiniams jaunimo projektams Marijampolėje vadovaujantis jaunas vyras iš dabartinės Socialinės apsaugos ir darbo ministrės Algimantos Pabedinskienės perėmė Kauno prekybos ir amatų rūmų Marijampolės skyriaus vairą. Regiono verslo koordinatoriumi tapęs A. Jasinskis įsitikinęs, kad per ekonominius ir politinius virsmus daužytą pramonę gali prikelti tik jaunos jėgos.
- Ne vienas verslininkas dejuoja, kad sunku susirasti kvalifikuotą darbininką. Vyresnieji nuseno, vidurinė karta - išvažiavo, o jaunimas darbininkiškų specialybių nebenori mokytis. Kitaip sakant, visi nori būti direktoriai, vadybininkai, pardavėjai, bet ne darbininkai. Ar čia kaip nors pasikeitė valstybės politika, kalbant apie darbininkų pamainos rengimą, ar tiesiog pasikeitė žmonių mąstymas?
- Manau, kad profesinis mokymas Lietuvoje buvo ir tebėra nepelnytai nuvertintas. Apie 60 proc. šalies gyventojų dirba srityse, kur reikalingas profesinis išsilavinimas. Darbo biržos duomenimis, trys iš keturių registruotų laisvų darbo vietų yra skirtos kvalifikuotiems darbininkams. Dėl trumpesnio mokymo laiko ir tiesioginės orientacijos į ūkio poreikius profesinės mokyklos gali greitai atsiliepti į kvalifikuotų specialistų paklausą rinkoje. Per pastaruosius trejus metus stojančiųjų į Lietuvos profesines mokyklas padaugėjo 40 proc. Šiemet į mokyklas priimta 400 jaunuolių daugiau, nei buvo planuota, ir ši tendencija pastebima jau keletą metų, o į kai kurias specialybes net konkursai susidaro. Daugėja jaunimo, kuris stoja į profesinio rengimo mokyklas jau turėdamas aukštojo mokslo diplomą. Įgijus darbo rinkoje paklausią profesiją, neretai gali greičiau susirasti darbą ir uždirbti daugiau, nei baigęs mokslus universitete.
- Ar ne paradoksas, kad kvalifikuoti specialistai lyg ir rengiami, bet jų kaip nėra, taip nėra. Kai kurių preciziškus prietaisus gaminančių įmonių vadovai skundžiasi, kad aukštos kvalifikacijos tekintojus, kitų specialybių darbininkus jos turi išsimokyti pačios, nes nė viena vietos mokykla jų nerengia. Ar regionuose veikiančios profesinės mokyklos, kolegijos nėra atitrūkusios nuo tame krašte dirbančių verslo įmonių?
- Kad ir kokius mokslus baigtum, be praktikos toli neisi. Geriausia mokykla yra praktiniai įgūdžiai, o labiausiai moko nesėkmės, praradimai ar nuostoliai. Tiek mokslo institucijos, tiek verslas turi išeiti iš susikurtos komforto zonos, nes vien tik teoriškai parengto specialisto verslui neužtenka. Atotrūkis tarp darbuotojus rengiančių mokyklų ir dirbančių verslo įmonių yra, bet nemanyčiau, kad situacija labai tragiška. Vis dažniau studentai dalyvauja atvirų durų dienose, praktinėse programose, bet tai problemos nesprendžia ir greitu laiku neišsispręs. Manau, reikia nuolatinio ir kasdienio dialogo. Mokslo institucijos privalo nuolat stebėti, kur jų studentas įsidarbino, kur atliko praktiką, ne tik gavo parašą ant popieriaus lapo, kokie praktikos vadovo atsiliepimai, kokios rekomendacijos įgūdžių gerinimui. Turi būti sukurta nuolatinė metodika, kurią pripažintų ir verslininkai, ji būtų veikianti, gyva, ne tik prisegama prie ataskaitų. Kol to nebus, verslo įmonės kvalifikuotus specialistus bus priverstos vežiotis iš didžiųjų miestų arba kviestis iš užsienio.
- Darbo biržos kasmet ištaško milžiniškus pinigus darbininkams perkvalifikuoti. Ir kas iš to? Persikvalifikavusieji kaip neturi darbo, taip neturi.
- Kol yra toks mažas skirtumas tarp pašalpos ir minimalios mėnesio algos, niekas dirbti nesistengs. Visi iš prigimties esame tinginiai ir jokios programos, perkvalifikavimas nepadės, jei dirbti tiesiog neapsimokės. Privalome pagaliau suprasti, kad mokymasis nėra baigtinis dalykas. Gavus diplomą ar atestatą, prasideda naujas mokymosi etapas, ir privalome ugdyti kompetencijas, kurios dabar ir ateityje bus pačios paklausiausios darbo rinkoje. Neatidėliotinai reikia imtis netradicinių priemonių. Siūlyčiau kurti ilgalaikes mentorystės programas verslo įmonėse. Tradicinė 1-3 mėnesių darbo praktika yra per trumpas laiko tarpas suprasti verslo procesus. Taip pat turėtų būti dar labiau skatinamas ne tik profesinių ar aukštųjų, bet ir vidurinių mokyklų bendravimas su verslu. Dažnai baigęs gimnaziją moksleivis pasirenka studijų kryptis gerai nesusipažinęs su savo studijuojamos specialybės praktiniais aspektais ir renkasi pagal tai, ką renkasi kiti ar ką būna girdėjęs iš tėvų. Verslo įmonių mentorių atlyginimą galėtų iš dalies kompensuoti per tam tikras programas, nes tai sukuria realią, pamatuojamą naudą. Skatinčiau neformalųjį ugdymą, ypatingą dėmesį skirčiau jaunimo organizacijoms stiprinti. Tai pirmasis žingsnis, kai jauni žmonės turi galimybę savarankiškai įgyti tam tikrų organizavimo, bendravimo įgūdžių, kompetencijų, reikalingų verslui.
Reikėtų rūpintis ir ypatingą dėmesį skirti naujiems sukurtiems verslams. Tam reikia šiandien taikomas verslo pašildymo (inkubavimo) priemones kartu su jau turimais jų biudžetais sukoncentruoti į vieną nacionalinę programą. Dėl šios programos jaunas verslas galėtų tikėtis bent 2 metus turėti palengvintas verslo raumenų auginimo sąlygas. Manau, kad tokia programa suteiktų daugiau drąsos emigrantams sugrįžti ir investuoti savo pinigus Lietuvoje. Nesu nei emigracijos šalininkas, nei jos priešininkas. Jei išvykęs žmogus užsidirba pragyvenimui, išlaiko šeimą, tai gal ir gerai, nei kad būtų Lietuvoje bedarbis, išlaikomas iš mano ar kitų sąskaitos. Svarbiausia yra jo paties būsena. Jei žmogus jaučiasi gerai, pasidžiaukime jo laime ir sėkme, o ne priekaištaukime.
- Ar teisūs tie darbdaviai, kurie pasirengę importuoti užsienio universitetuose išsimokslinusius specialistus, mokėti jiems didesnius atlyginimus. Kokie galimi šios tendencijos pliusai ir minusai?
- Išvykus studijuoti į kitą šalį, prarandamos galimybės būti pamatytiems, pripažintiems, įgyti praktikos savo šalyje. Galbūt iš dalies tai kompensuoja kitos kalbos išmokimas, tarptautiniai kontaktai, naujas matymas. Tai geras kelias, jei jaunas žmogus ateitį sieja su užsienio šalimi. Mano manymu, užsienio šalies diplomas nėra bilietas gauti didelę algą savo šalyje. Darbdaviai savo darbininkams atlyginimą skiria pagal sukuriamos vertės kiekį, o ne pagal mokyklos, kurią jie baigė, pavadinimą.
- Tą metą, kai Lietuvoje klestėjo pramonė, žmonės turėjo darbo, adekvatų, pagal galimybes uždarbį, primena baigiantys sunykti gamyklų griuvėsiai. Ką su savo žiniomis ir jaunosios kartos mentalitetu būtumėte daręs kitaip?
- Dažnokai esame linkę idealizuoti praeitį, o to, kas gero vyksta šiandien, nepastebime. Daugelis Marijampolės gyventojų mano, kad verslas čia merdi. Tikrai ne, tik permainos vyksta ne taip greitai, kaip norėtume. Vyksta aktyvios diskusijos dėl laisvos ekonominės zonos kūrimo, įmonės konkursuose pelno prizus, medalius už inovatyvius produktus, sėkmingą eksportą. Mūsų regiono verslininkų produktai siekia ir gauna ne tik Lietuvos, bet ir Europos, pasaulio patentus. Kuriamos naujos įmonės, jų produkcija eksportuojama į visus kontinentus. Mūsų regione įmonės gamina detales BMW, „Volkswagen“, „Audi“ ir kitiems automobiliams, pagamintas detales perka „Siemens“ ir kiti pripažinti aukštųjų technologijų gamintojai. Marijampolės automobilių logistikos, paruošimo ir prekybos klasteris įsuko kas ketvirtą marijampoliečių šeimą. Nesakyčiau, kad nėra galimybių dirbti ir užsidirbti. Kiekvienas gali kurti verslą, tik ne kiekvienas yra pasiruošęs rizikuoti savo kapitalu. Dažnai skundžiamasi, kad algos per mažos, bet retai arba niekada žmonės neprisipažįsta kažką ne taip darą, esą tingūs, moką per mažai kalbų. Mano manymu, kiekvienam reikėtų dažniau atsigręžti į save, pasitikrinti, ar gerame kelyje yra, ar nori daugiau uždirbti ir kaip to pasiekti. Yra pastatyta daug paminklų kultūros, istorijos veikėjams, o kada ir kas pastatys pirmąjį paminklą sėkmingai dirbančiam verslininkui? Užuot uždavęs klausimą, ką reikėjo daryti praeityje, esu linkęs klausti, ką reikia daryti dabar ir ką reikės daryti ateityje, norint išnaudoti suteiktas galimybes? Žinoma, nemaža dalis emigravo ir emigruoja dėl įvairių, ne tik ekonominių priežasčių. Dalis emigrantų užsienyje sėkmingai sukuria verslą, sėkmingai daro karjerą, bet dalis džiaugiasi pragyvenantys, suduriantys galą su galu. Pragyventi iš paprasto darbo niekur nėra paprasta, bet lietuviai tuo ir išsiskiria, kad jie nėra tinginiai ir mąsto racionaliai: geriau jau dirbti sunkiai ir užsidirbti svetimoje šalyje, nei būti bedarbiu Lietuvoje. Ne visų šalių jaunimas taip mąsto. Ispanijoje, kur jaunimo nedarbo situacija tragiška, jie niekur nevažiuoja. Sėdi prisirišę prie namų, šeimų ir laukia, kol kas nors už juos kažką išspręs.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą