Mokslas Lietuvoje: tyrimai pagal užsakovo dūdelę?

Pasak Lietuvos mokslų akademijos (LMA) prezidento profesoriaus Valdemaro Razumo, užsienyje buvo nemažai situacijų, kai mokslininkai buvo "parsidavę" arba falsifikavę savo mokslinius tyrimus, kad pagrįstų lėšų skyrimą. Lietuva, anot profesoriaus, irgi nėra išimtis.

Kalbos klaida?

Vien prisiminus liūdnai pagarsėjusią Šventosios uosto gilinimo istoriją, iškart kyla abejonių dėl ekspertų, rekomendavusių tai daryti, kompetencijos.

Tačiau Klaipėdoje nemažai tyrimų atliekančios UAB "Sweco Lietuva" viceprezidentas Aidas Vaišnoras Šventosios uosto atidarymą vadina lapsus linguae (kalbos klaida). Pasak jo, protaką iškasti reikėjo tam, kad būtų galima įplukdyti platformą, skirtą geologiniam kartografavimui.

"Reikėjo tiesiog tyliai padaryti paprastą technologinį dalyką, tačiau per kvailumą buvo paskelbta, kad atidaromas Šventosios uostas. To nebuvo galima padaryti be bangolaužių. Nebuvo nė vieno mokslininko, kuris būtų pasakęs, kad tas darinys yra tvarus, kad tą protakos iškasimą galima pavadinti uostu", - sako A. Vaišnoras.

IŠEITIS. Europos mokslų federacija dar 2000 metais pasakė, kad nedidelės valstybės vertindamos mokslininkų tyrimus ar darbus turėtų remtis tik tarptautinių ekspertų nuomone ir išvadomis. ITAR-TASS/SCANPIX nuotr.

"Brangiai kainuotų"

"Aš atstovauju tiksliesiems mokslams, biochemijai, chemijai. Čia atlikti tyrimus pagal kieno nors norus būtų sunku", - tvirtina LMA prezidentas V. Razumas.

Anot A. Vaišnoro, dalis mokslinių tyrimų atliekama tik dėl to, kad užsakovui, mokančiam pinigus ir darančiam verslą, reikia parinkti tinkamiausias technologijos konfigūracijas.

"Ar visą laiką mokslininkas šoka pagal užsakovo dūdelę? Toks klausimas dažnai užduodamas mums. Esą jeigu "Sweco" pasamdyta, ji padarys taip, kaip reikia užsakovui. Mus pasamdo, bet nenuperka. Ir mokslininkai yra tam tikroje mokslinės produkcijos rinkoje. Mokslininko vertė priklauso nuo jo reputacijos. Sufalsifikuoti duomenis tam, kad jie atrodytų dailiai užsakovui, gali vieną kartą, gal du, jeigu labai pasiseks. Kartą apsimelavęs mokslininkas praranda savo profesinę vertę. Tad vienkartinės pajamos nėra vertos to, ką jis ateityje uždirbtų elgdamasis profesionaliai", - aiškino A. Vaišnoras.

"Tyrimų rezultatus gauna užsakovas, tačiau moksliniai tyrimai visada turi ir visuomeninės naudos. Kalbant apie aplinkosauginius tyrimus, jie nėra skirti tik kokiam nors vienam labai mažam žemės ploteliui, o apima platesnę aplinką, kurioje yra ir kitų interesų, ne vien tik užsakovo. Pavyzdžiui, užsakovo pageidavimu atliekami navigaciniai tyrimai Malkų įlankoje, bet jie svarbūs ir visam uostui. Moksliniai tyrimai netarnauja tik labai siauram užsakovų ratui", - teigia Klaipėdos universiteto (KU) profesorius Vytautas Paulauskas.

KU infrastruktūros ir plėtros prorektorius Saulius Gulbinskas sako, kad tyrimai pagal užsakovo norus nėra moksliniai tyrimai. Pastarieji, jeigu jie atliekami kokybiškai, pateikia objektyvią informaciją. Anot jo, moksliniai tyrimai iš principo negali būti "pritempti".

"Galima prisigalvoti visokių niekų. Bet kokiam verslui reikia objektyvios informacijos. Spekuliuodamas patirtum didžiulių finansinių nuostolių. Pavyzdžiui, Klaipėdos uostas užsako mokslinius tyrimus apie užnešimo intensyvumą ar druskingumo pokyčius ir pateikiamas "vėjinis" rezultatas. Ar įsivaizduojate, kiek visa tai kainuotų, paaiškėjus, kad užnešimai vis dėlto dideli? Bet kokia klaida tokiame ypač sudėtingame objekte kaip uostas gali labai brangiai kainuoti", - aiškino jis.

"Bėda - diletantizmas"

"Manau, nė vienas normalus mokslininkas nedrįstų padaryti kokios nors šunybės, ką nors "pritempti". Deja, tokių atvejų pasitaiko. Ir tarp šventųjų atsiranda ne visai gerų, tai ką jau kalbėti apie žmones. Bet tos pasitaikančios klaidos ne visada yra žmogaus noras ką nors blogai padaryti. Bėda kita - vadinamasis diletantizmas, kai žmogus nelabai supranta, ką daro. Tokių situacijų tikrai pasitaiko. Pavyzdžiui, kai buvo atliekami tyrimai dėl skalūninių dujų, jų ėmėsi kažkokia mokslininkė iš Mokslų akademijos, kuri tų dalykų nelabai išmano. Ji padarė tiek, kiek suprato, o paskui paaiškėjo, kad tai - visiška šunybė. Manyčiau, kad didesnė problema ta, jog šiais laikais kažkas imasi darbo, kurio pats nesupranta. Tai jau yra pusiau šarlatanizmas", - savo nuomonę išsakė V. Paulauskas.

Jo manymu, ši problema labiau išryškėja ne tiek tarp mokslininkų, kiek tarp įvairių konsultacinių kompanijų. Jų įsteigta gana nemažai ir jos imasi spręsti ir tuos uždavinius, kurių neiišmano, bet tikisi susirasti, kas joms padės.

"Su tokiais dalykais tenka susidurti ir mokyti, ką reikia daryti. Tokios kompanijos paprastai eina į rinką su dempinginėmis kainomis. Jų pasiūlymai yra gana patrauklūs užsakovui, nors rezultatas būna ne visada toks, kokio jis tikisi. Ypač daug tokių firmelių yra prisikūrusių Vilniuje. Jos lenda ir į mūsų regioną, paskui ieško, kas joms galėtų padaryti darbą. Tada ir tyrimų kokybė nukenčia", - sakė KU profesorius.

Saugiklis - užsienio ekspertai?

LMA prezidento V. Razumo teigimu, mokslininkai taip pat duoda priesaiką. Šiais laikais kiekviena aukštojo mokslo institucija, neišskiriant LMA, Lietuvos mokslo tarybos, yra pasitvirtinusios savo etikos kodeksus.

"Geriausias saugiklis yra tarptautinių ekspertų įvertinimas. Jie gali pasakyti, ar darbas atliktas kokybiškai. Aš jau daug metų kalbu apie tai, kad ir Lietuvoje visus mokslinius tyrimus arba teikiamus projektus turėtų vertinti tik tarptautiniai ekspertai. Nedidelėje valstybėje labai sunku suardyti turimus ryšius ir išvengti neetiško palaikymo. Europos mokslų federacija dar 2000 metais pasakė, kad nedidelės valstybės turi remtis tik tarptautinių ekspertų nuomone ir išvadomis", - sakė V. Razumas

Anot jo, dabar ekspertizės dažnai atliekamos nuotoliniu būdu, asmeniui nereikia atvažiuoti į konkrečią šalį, jis gauna elektroninę versiją ir gali vertinti. Tačiau čia susiduriame su kita problema - kategoriška nuostata, kad visi dokumentai turi būti rengiami tik lietuvių kalba.

"Mokslinių tyrimų saugiklis - pats rezultatas. Kam apskritai būtų reikalingi nekokybiški tyrimai, kam už juos mokėti pinigus? Moksle pasitaiko tokių apraiškų, kai kas nors paskelbia ką nors iš fantastikos srities, kas tolesniuose tyrimo etapuose visiškai nepasitvirtina. Miunhauzenų ir čia pasitaiko. Bet tai vienkartiniai reiškiniai ir tokių pseudomokslininkų karjeros yra trumpalaikės. Be to, mokslinė etika neleidžia daryti kokių nors "chaltūrų". Juk tai ne fantastikos knygos rašymas", - mano S. Gulbinskas.

Infrastruktūra žengia sparčiau

LMA prezidento teigimu, pastaruoju metu apie 33 proc. lėšų moksliniams tyrimams Lietuvoje tenka iš Europos Sąjungos (ES) struktūrinės paramos fondų, apie 30 proc. - iš valstybės biudžeto, likusi dalis - užsakomieji darbai. Beje, mokslo struktūros plėtojimui buvo skirta net 10 proc. 2007-2013 metų visos ES struktūrinės paramos Lietuvai.

"Tai - milžiniškos lėšos. Net baimė ima, ar pristatę tiek pastatų, prisipirkę naujausios įrangos ir aparatūros, turiu omenyje ir Klaipėdos universitetą, visa tai sugebėsime aprūpinti žmogiškaisiais ištekliais, ar verslas galės pasinaudoti visa ta infrastruktūra. Mokslo infrastruktūra žengia šiek tiek sparčiau į priekį negu mūsų rūpestis žmogiškaisiais šios srities ištekliais. Svarbiausia problema - pritraukti kuo daugiau jaunų žmonių. Mokslininko karjera gana ilga. Praeina keli dešimtmečiai, kol išsikovoji kokias nors pozicijas, tampi kad ir vadovu, o jaunimas nori turėti savo namą ir mersedesą čia ir dabar", - kalbėjo V. Razumas.

"Jeigu tu tikras mokslininkas, galimybių atlikti mokslinius tyrimus yra. Gaunami ne tik vietiniai užsakymai, yra labai daug europinių programų. Tie, kurie aktyviai reiškiasi kaip mokslininkai, jiems problemų paprastai nekyla. Tad per daug skųstis nevertėtų, bet mokslininkai gyvena taip, kaip ir visa visuomenė. Jeigu visuomenė neturtinga, tai ir mokslui niekas neskiria daug pinigų", - sakė V. Paulauskas.

Pasak S. Gulbinsko, Lietuvoje moksliniams tyrimams, palyginti su labiau išsivysčiusiomis ES valstybėmis, skiriama gana maža valstybės biudžeto dalis. Žinoma, dabar, kai gaunama ES parama šiam tikslui, mokslinių tyrimų finansavimas per pastaruosius metus, o ypač per praeitą ES finansavimo laikotarpį, yra pagerėjęs.

"Tikro mokslininko tyrimams pinigų niekada nebus gana. Toks priverstas ieškoti papildomų šaltinių, kurie galėtų finansuoti jo tyrimus. Taip yra visur - kiekvienoje šalyje, ir Lietuvoje", - aiškino S. Gulbinskas.

A. Vaišnoro manymu, mokslui Lietuvoje šiandien nėra skiriamas reikšmingas vaidmuo. Pagal ekonomikų konkurencingumo indeksą pasaulyje Lietuva yra ketvirto dešimtuko antroje pusėje. Vienas iš konkurencingumo rodiklių - inovacijos.

"Valstybės inovatyvumo rodiklis parodo, kiek mes sugebame paimti ir pritaikyti pas save tai, kas modernaus yra padaryta kitur, kas naudinga ir prisideda prie kaštų mažinimo, ekonomikos efektyvumo. Dabartinėje ekonomikoje inovatyvumas priklauso ir nuo to, ar mes sugebame greitai priimti sprendimą. Mokslininkų nepavadinčiau išskirtine kasta. Manau, visa visuomenė turi pakilti į truputį aukštesnį lygį, kad turėtume konkurencingą ekonomiką. Mokslininkas sugeba apdoroti didelius informacijos srautus, o verslininkas tiesiog nesugeba apibendrinti ir pamatyti visumos. Jeigu mes sugebėtume sujungti mokslinį potencialą su gamybiniu, praktiniu, gautume geresnį rezultatą. Mokslininkai patys neuždirba pinigų, jie juos išleidžia, bet gali padėti tiems, kurie moka uždirbti pinigų. Be mokslinio potencialo pramonė lieka amatinė. Šiandien didžioji dalis Lietuvos pramonės naudojasi vokiečių, šveicarų mokslininkų sugalvotomis technologijomis. Mes atsisakome labai didelės dalies pridėtinės vertės, kurią gautume, jeigu tos technologijos būtų kuriamos Lietuvoje", - mano A. Vaišnoras.