Naujausia Eurobarometro apklausa rodo, kad dauguma lietuvių patenkinti savo gyvenimu. O dar labiau džiaugiasi - būdami Europos Sąjungoje. Neįtikėtina! Kiek laimingų žmonių yra šalyje, kuri lyderiauja pagal savižudybių skaičių, kurioje kas trečias žmogus laviruoja ties skurdo riba, o 50 tūkstančių kasmet emigruoja į užsienį! Bet juk Europos Parlamentas nei mūsų žmonių pensijomis, nei algomis per daug nesidomi, todėl ir užsako apklausas nuotaikai pakelti - žmones palinksminti.
Tyrime, kuriame dalyvavo 28 šalys, kaip būna retais atvejais, pirmavo Lietuva. Mes neva esame labiausiai Europos Sąjunga pasitikinti Tauta. Bendras europiečių pasitikėjimas Europos Sąjunga siekia 41 proc. Pasitikėjimas Europos Sąjunga yra didžiausias Lietuvoje (64 proc.), Bulgarijoje (57 proc.) ir Liuksemburge (56 proc.).
Gali pasirodyti, kad kai kurie rezultatai labai jau pozityvūs. Daug kas paaiškėja, pasidomėjus apklaustaisiais. Tyrimo metu visoje Lietuvoje apklausti 1005 respondentai, atrinkti atsitiktinės tikimybinės atrankos būdu. Respondentų amžius - nuo 15 metų. Ko gero dėl to, paprašius įvardyti buvimo ES privalumus, atsakymuose minimas laisvas žmonių ir prekių judėjimas ES viduje, taika tarp valstybių ir studentų mainų programos.
Beje, visos Bendrijos ateitį lietuviai taip pat vertina teigiamai. Ir netgi pozityviau nei daugelis. Apklausos duomenimis, tik kiek daugiau nei pusė europiečių (57 proc.) optimistiškai vertina ES ateitį. O štai Lietuvoje tokių net 68 proc. Šiais apklausos duomenimis, pasitikėjimo Bendrija trūksta tik Graikijoje (60 proc. „pesimistų“ ir 37 proc. „optimistų“) ir Jungtinėje Karalystėje (atitinkamai 48 proc. ir 44 proc.).
Be to, tyrimas atskleidė, kad savo šalies gyvenimu lietuviai taip pat yra labai patenkinti. Tokių - net 70 proc. Šiuo rodikliu Lietuva vis dar atsilieka nuo beveik visų artimiausių kaimynų: Lenkijoje yra 85 proc. patenkintų gyvenimu piliečių, Estijoje - 81 proc., tik Latvijoje šiek tiek mažiau nei Lietuvoje - 69 proc. Mažiau nei Lietuvoje patenkintų gyvenimu piliečių yra Bulgarijoje, Graikijoje, Italijoje, Kroatijoje ir Rumunijoje. Tradiciškai labiausiai patenkinti gyvenimu yra Danijos piliečiai (97 proc.). Tik vienu ar pora procentinių punktų nuo jų atsilieka Švedijos, Nyderlandų, Airijos piliečiai.
Interviu su Vytautu Čepu:
- Sprendžiant iš apklaustųjų amžiaus ir kai kurių atsakymų, kyla įtarimas, kad apklausoje dalyvavo tik siaura respondentų grupė. Ar tokie atsakymai gali būti pristatomi kaip visos visuomenės nuomonė? - „Vakaro žinios“ paklausė psichologo, politologo, buvusio Seimo nario Vytauto ČEPO.
- Žinoma, kad ne. Visų pirma, nedėrėtų klausinėti tokių jaunų žmonių, kurie dar nėra pilnamečiai. Tokio amžiaus jaunuoliai dažnai dar išlaikomi tėvų. Nenuostabu, kad gyvenimą jie vertina pozityviai ir didelio vargo nemato. Bet tai primena universiteto viešųjų ryšių pagalba atliktą tyrimą. Šiuo atveju reikėtų klausti ne tų, kurie naudojasi visuomenės gėrybėmis, o tų, kurie jas kuria.
Todėl aš esu linkęs labai atsargiai vertinti tokius tyrimus. Nes jie dažniausiai esminių dalykų neatskleidžia, tik nueina paviršiumi.
- Jei apklausa būtų užsakyta ne Europos Parlamento, rezultatai būtų kitokie?
- Žinoma, juk kas užsako apklausą, suformuluoja ir atsakymą. Taip būna dažniausiai. O jei ir nesuformuluoja, reikia pačiam vykdytojui susiprasti, kokie turi būti rezultatai. Jeigu nori ir kitą kartą užsakymą gauti. Be to, apklausų rezultatai labai dažnai priklauso nuo to, kaip suformuluojami klausimai. Todėl tokius tyrimus turėtų atlikti visiškai nepriklausomos institucijos.
Daug kas priklauso ir nuo to, kaip pateikiami rezultatai. Šiame tyrime sakoma, jog bendras pasitikėjimas išlieka didelis, nors jis yra tik 41 proc. Tai reiškia, jog nepasitikinčių ES yra daugiau nei pasitikinčių. Bet tai neakcentuojama. Nors nepasitikėjimas irgi turi savo argumentus. Jungtinė Karalystė savo nepasitikėjimą jau išreiškė. O Graikija nepasitiki todėl, kad gyveno labai gerai, o vėliau, prasidėjus krizei, jiems gyvenimas apsunko. Nors neseniai buvau Graikijoje ir sakyčiau, jog mums dar iki tokio gyvenimo toli. Tad suprantama, kad kiekviena valstybė turi savų priežasčių pasitikėti arba ne.
- Kokios tos priežastys yra Lietuvoje?
- Gal tai bus vienintelis tyrimas, kuriame pirmaujame prieš visą Europą (juokiasi). Aukštas pasitikėjimas ES Lietuvoje galėtų būti dėl ganėtinai žemo pragyvenimo lygio šalyje. Be to, Lietuva mažai susiduria su imigracija ir su iš to iškylančiomis problemomis. Bet reikia pripažinti ir tai, jog Lietuvoje labai efektyviai veikia propagandos mašina. Juk nuolat aukštiname gaunamą ES paramą. Žmonės mato, kaip keičiasi miestai, kuriuose jie gyvena. Dar šiek tiek renginių - ir tiek žmogui užtenka, kad gyventų patenkintas.
Prisideda ir bauginimo Rusija propaganda. Argi taip reikia su kaimynais bendrauti? Jeigu kaiminystėje gyvena piktas šuo, kažkaip bandai su juo taikytis. Kad ir kaulą pameti kitą kartą, kalbini. Bet jeigu tu tik mėtai į jį akmenis, tuomet jis loja ir vieną kartą, nutrūkęs nuo grandinės, gali ir įkąsti. Dabar kiekviename naujienų portale Rusija kaltinama kone visomis Lietuvą krečiančiomis negandomis. Jau ir dėl orų atšalimo tuoj kaltinsim rusus. Deja, nemaža dalis žmonių tokia informacija tiki. Taip gąsdinamiems gyventojams gali atrodyti, kad Europa yra vienintelis išsigelbėjimas. Galvojame, kad būnant ES pinigais iš dangaus lyja ir pratinamės gyventi iš pašalpų.
- Bet nemokamų pinigų nebūna.
- Nebūna. Be to, sakoma, kad lengvi arba išlošti pinigai neatneša laimės. Europai nesunku užvesti pinigų spausdinimo mašiną ir mums pamokėti pinigų, bet su kokiomis sąlygomis tie pinigai duodami? Juk net ir finansuojamuose projektuose tiek reikalavimų, kad galva sukasi. Jeigu reikia, kontroliuokite tų pinigų išleidimą. Bet ne taip, jog dar negavus pinigų jaučiamas požiūris, esą mes vagys. Tampame įkaitais. Bet mes mokame ir kitą, ne materialinę kainą. Tai mūsų tautiškumas, papročiai. Mūsų tradicijos kertasi su ES nuostatomis. Ir tai labai gerai mato vyresnės kartos žmonės.
- Pasibaigus ES paramai dar kitaip į gyvenimą pradėsime žiūrėti.
- Nekantriai laukiu šios dienos. Tikrai manau, kad tada pamatysime, kas yra kas. Savaime suprantama, kad europinio lygio nepasieksime. Kokie buvome atsilikę, tokie ir liksime. Ir ne visuomet dėl to kalta ES, dažnai kaltas mūsų minkštakūniškumas ir nuolatinis noras įsiteikti. Esame kaip antri pasaulio žydai. Norime klausytis kažkokio veikėjo, kuris reguliuoja, kaip nuosavame kieme tvarkytis.
Juk per tuos beveik 30 metų nelabai prie Europos ir priartėjome. Jeigu mūsų žemdirbiams duodami pinigai yra dešimt kartų mažesni nei kitiems, mes niekaip rinkos nepasivysime. O kai tokių dalykų nebebus, gal mūsų rankos bus labiau atrištos. Gal atsigaus mūsų sužlugdytos ūkio šakos,o gal ir pramonė, kuri nebepriklausys nuo ES pinigų. Man atrodo, kad bus netgi geriau gyventi, kai nebegausime ES pinigų. Galų gale, kiek uždirbsime, tiek ir turėsime. Ir nebereikės maldauti žiūrint ištikimomis akimis į Briuselį.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą