Nauja pramoga - šunų kinkinių sportas

"Kai pasikinkęs šunis dviračiu skrieji 30-40 kilometrų per valandą greičiu ir nežinai, kur pasukti, patikėkite, tai jau ekstremalu", - tvirtina Hubertas ir Jolanta Bliujai, pirmieji Lietuvoje pradėję populiarinti kinkinių sportą.

Neries regioniniame parke, Žalgirio kaime esančios sodybos šeimininkai Hubertas ir Jolanta pirmieji Lietuvoje ėmėsi populiarinti sportą su keturkojais draugais ir jau keleri metai rengia Lietuvos ir Baltijos šalių šunų kinkinių varžybas.

Šunų kinkinių sportas, pasakoja šeimininkai, ne tik daugelio įsivaizduojamas vaizdelis, kai pakinkytų šunų traukinys per sniegynus tempia roges. Šunis ar vieną šunį galima pakinkyti į dviratį (tai bikejoringas), prisirišti prie specialaus paspirtuko (tai skuteris) arba bėgiko juosmens (kanikrosas), šunys gali tempti slidininką (tai skijoringas).

Kokia prasmė važiuoti dviračiu miško takeliais, pasikinkius šunį? "Tai visai kas kita. Šuo tave skatina minti greičiau, tu turi prisitaikyti prie jo ritmo, turi bendradarbiauti, tai - ne šiaip pasivažinėjimas, o sportas", - paaiškina Jolanta.

Nors geriausiai, anot šeimininkų, kinkiniams tinka šiaurės veislių šunys, tačiau, pavyzdžiui, prie dviračio galima rišti kiekvieną aukštesnį šunį. Svarbiausia, kad šuo bėgtų priekyje ir klausytų elementarių komandų.

Į triratį ar keturratį arba į roges žiemą kinkoma daugiau šunų.

"Pradedantiesiems mes pakinkome Sibiro haskius. Jie gražūs, pūkuoti, mėlynakiai", - sako Hubertas.

Norint sportuoti rimčiau, jis patartų išbandyti kinkinius su reisdogais. Anot Huberto, šie šunys daug greitesni negu haskiai, labai geri sprinteriai, iš vietos "raunantys" 40 km per valandą greičiu.

"Haskiai - turistams, o reisdogai - jau grynas sportas. Va čia tai adrenalinas," - sako Hubertas.

Šunys, anot pokalbininko, ne visada laksto takeliais, kartais tenka skrieti per sniegynus ar pievą be jokių orientyrų. Todėl jie turi mokėti komandas "dešiniau dešiniau" arba "kairiau kairiau", "apsisukti per kairę" ar "per dešinę", "aplenkt kinkinį" (šiaip šunys, pasakoja Hubertas, yra ambicingi ir gali užpulti juos lenkiantį kitą kinkinį, o to per varžybas būti negali).

"Bet būna, kad šunys neklauso - ir pats nežinai, kas nutiko, kad tavo patikimas šuo nepasuko ten, kur reikėjo", - sako Hubertas.

Pokalbininkai yra įsitikinę - jei net Afrikoje galima važinėti šunų kinkiniais, tai Lietuvoje jau tikrai.

Nijolė KOSKIENĖ