Naujoji Lietuvos nomenklatūra.

Sovietinę nomenklatūrą pakeitė kapitalistinė

Premjero Algirdo Brazausko medžioklės ir privatizuota "Draugystė", "vaikščiojančios" Seimo pirmininko Artūro Paulausko tvoros, pinigais kvepiantys Gedimino Vagnoriaus liftai, iki susisiekimo ministro Zigmanto Balčyčio namo už mokesčių mokėtojų pinigus išasfaltuotas kelias, Vidaus reikalų ministerijos sekretoriaus Jono Liaudansko lėbavimas ir seksualinio priekabiavimo skandalas, vidaus reikalų ministro Juozo Bernatonio žmonos skolas grąžinančios korporacijos, "Alnos" laimimi konkursai ir "Sodros" vadovo Daliaus Prevelio įtartinos atostogos, Vytauto Budniko nuotykiai ir Kęstučio Kuzmicko vojažai, socialliberalo Gedimino Jakavonio kelionės svetimais automobiliais ir visiškas susikompromitavimas, socdemo Alfonso Macaičio prastumtas niekingas Medžioklės įstatymas ir dabar bandomas įteisinti Lietuvos naftos gavėjams reikalingas įstatymo projektas, valstybinės pensijos sovietų nomenklatūros atstovams - visa tai lyg ir nesenos, bet kartu ir senos istorijos. Nesenos jos todėl, kad vyko pastaruoju metu, o senos tuo, kad dvokia sovietinės nomenklatūros puvėsiais ir kad jas sieja bendras vardiklis, kurį būtų galima pavadinti dabartinės nomenklatūros akcijomis, apie kurias sužinojo visuomenė.
Dabartinė kapitalistinė nomenklatūra (lot. nomenklatūra - tai vardų sąrašas) gerokai skiriasi nuo sovietinės, tačiau Socialdemokratų partijoje susispietę senieji nomenklatūrininkai praskiedžia ją senaisiais akcentais: medžioklėmis, išgertuvėmis, meilužėmis, "nemokamomis" pažintinėmis išvykomis į tolimesnes šalis, nenusitrynė ir senieji užrašai. Pažiūrėkite į daugelį LDDP narių, ir jų veiduose išvysite įrašą: "Aš - senas nomenklatūrininkas ir būsiu juo bet kokiomis sąlygomis". O jei reikėtų paskelbti instituciją, kurioje likę daugiausia sovietinio nomenklatūrizmo, lydere, žinoma, taptų Vidaus reikalų ministerija, kurią bando pasivyti Ūkio ministerija.
Beje, negalima teigti, kad dingo ir iki skausmo gerai žinotas "blatas", jis tebėra, tik gerokai transformavęsis: anksčiau jo reikėdavo norint gauti deficitinių prekių, o dabar jis praverčia paslaugų srityje, pavyzdžiui, už mokesčių mokėtojų pinigus tiesiantis asfaltuotą kelią arba dujų vamzdį iki savo apartamentų. "Blatas" išlikęs ir kai kuriose medicinos įstaigose, policijoje.

Socialinis elitas

Kalbant apie nomenklatūrą, galima pastebėti, kad dauguma žmonių, taip pat ir "Veido" pašnekovų, ją įsivaizduoja labai skirtingai. Tarkime, filosofas Arvydas Šliogeris mano, kad tikroji nomenklatūra sietina tik su sovietmečiu, o istorikas Edvardas Gudavičius neabejoja, jog nomenklatūra ir socialinis elitas yra sinonimai, taigi jos istorijos pradžia jau pirmykštėje bendruomenėje. "Juk buvo ir feodalinė nomenklatūra, buvo buržuazinė, taip pat sovietinė, o dabar - kapitalistinė nomenklatūra. Jos ir panašios, ir skiriasi. O skiriasi priklausomai nuo valstybės, nuo santvarkos, nuo visuomenės ir nuo to, yra ar ne privati nuosavybė", - dėsto E. Gudavičius.
Pasak filosofo Vytauto Radžvilo, šiandieninėje Lietuvoje vis dėlto veikia senas, bet pakitęs sovietinės nomenklatūros modelis. Sovietmečiu rangų ir privilegijų sistemą reguliavo viena jėga - komunistų partija, o mūsų sąlygomis šią sistemą valdo ir veikia daug galios centrų. Tuo jos ir skiriasi. "Dabartinę mūsų būklę vadinčiau savotišku policentriniu nomenklatūrizmu, kai kiekviena suinteresuota grupė savaip bando atkurti ankstesnių laikų nomenklatūrinę sistemą", - kalbėjo V. Radžvilas.
Tyrinėjant nomenklatūrą derėtų įvertinti ir jos dydį. Sovietinė nomenklatūra buvo milžiniška, nes savų šio reiškinio apraiškų buvo ir kolūkiuose, ir gamyklose, ir rajonų valdžios institucijose, ir aukščiausiuose valdžios sluoksniuose. Keisčiausia tai, kad "Veido" pašnekovų teigimu, dabartinė nomenklatūra nė kiek ne mažesnė nei sovietinė, taip yra todėl, kad biurokratinis aparatas vis didėja. Liūdniausia, kad į dabartinę nomenklatūrą įsiliejo ir įsilieja daug naujų jaunų veidų. Tiesa, dabartinės nomenklatūros veidai kitokie nei sovietinės: sovietinių nomenklatūrininkų veiduose likę paklusnumo partijai ir sąmoksliškumo įspaudų, o dabartinių atstovų veidai spindi įžūlumu, savivale bei pasitikėjimu savimi. Tai - "naujųjų lietuvių" nomenklatūra.
Sovietinė nomenklatūra, regis, buvo šiek tiek pavojingesnė, mat išskirtiniai jos bruožai buvo slaptumas ir neliečiamumas. "Sovietmečiu norint patekti į nomenklatūrą, t. y. į savotišką kastą, užtekdavo peržengti tam tikrą užburtą liniją. Tą liniją pavadinčiau kažkokia mistika, mat sunku pasakyti, kokius tikslius kriterijus turėjo atitikti žmogus, kad patektų į nomenklatūrą. Bet kokiu atveju patekusieji į ją tai žino, - neabejoja A. Šliogeris. - Tapęs nomenklatūrininku, asmuo iš karto būdavo apvelkamas neliečiamybės aura ir jam būdavo leidžiama praktiškai viskas. Tačiau naudotis visomis privilegijomis jis galėdavo tik slaptai. Dauguma šios kategorijos žmonių viešai gyveno paprastuose butuose, važinėjo neišsiskiriančiais automobiliais, negalėjo viešai rodyti savo galios. Sovietiniai nomenklatūrininkai turėjo laikytis vienos esminės taisyklės: tu gali gerti kiek nori, gali ištvirkauti, gali turėti aukso, sąskaitų užsienio bankuose, bet šito neturi matyti liaudis. Taigi sovietmečiu nomenklatūrininkai buvo tapę tarsi privilegijų vergais".

Spauda stiprina nomenklatūrą

Dabar, žinoma, viso to nėra. Šiuo metu nomenklatūros pagrindas - turtas ir pinigai. Šiandieninei nomenklatūrai visiški nereikia slėptis. Šiam būriui žmonių priklausantieji gali viešai statytis rūmus, pirkti prabangius automobilius, su meilužėmis pasirodyti viešose vietose. "Jokios mistikos nebeliko, šių dienų nomenklatūrą turtas ir pinigai visiškai išlaisvino, bet kartu ir šiek tiek išardė, t. y. dabartinė nomenklatūra nėra kasta", - dėsto psichologas Virginijus Lepeška. Nebeliko ir griežtų nomenklatūrininkų sąrašų, kurie buvo sovietmečiu, šiuo metu sąrašai tėra numanomi, kitaip tariant, kartais net pareigos ir pozicija lemia žmogaus priklausomybę šiai kategorijai. "Atkreipčiau dėmesį, kad kartais nomenklatūrizmas - tai visai ne joks asmenų sąrašas, net ne gyvenimo būdas, o savijauta. Tokie nomenklatūrininkai mano, kad jiems viskas galima. Būtent jie ir yra pavojingiausi, nes jie nomenklatūrininkais išlieka prie visų valdžių", - pastebi ekspremjeras Andrius Kubilius.
Pasak valstybės konsultantu Vyriausybėje anksčiau dirbusio verslininko Arūno Degučio, dabartinė nomenklatūra neabejotinai įvairesnė: sovietmečiu vyravo politinė ir valdžios nomenklatūra, o dabar po jos stogu įtrauktos įvairios ekonominės struktūros, klanai ir interesų grupuotės, nes ir jos suprato, kad pinigus uždirbti arba gauti lengviau, jei turi politinę įtaką. Kitaip tariant, dabartinės nomenklatūros esmė - bendromis jėgomis su "partneriais" komercializuoti savo įtaką, t. y. panaudoti ją savo pajamoms padidinti bei sau naudingiems "bespriedielams" įteisinti. Būti nomenklatūrininku šiandien apsimoka dar ir todėl, kad nomenklatūra bei jos "partneriai" apsaugoti nuo nemalonumų ar patikrinimų iš valdžios institucijų.
Taigi gerokai supaprastinus galima teigti, kad šiandienė nomenklatūra yra: A lygio valdininkai ir dalis B lygio valdininkų (ypač tie, kurie susiję su Vyriausybe), dalis politikų (daugiau kairiųjų), dauguma merų ir tų galingųjų, kurie skirsto didesnę ar mažesnę iš mokesčių mokėtojų surinktą pinigų sumą, įvairios verslo grupuotės, iš kurių charakteringiausia - Vakarų Lietuvos pramonės ir finansų korporacija, didžioji dalis valstybinėse struktūrose dirbančių medžiotojų.
Ilgainiui nomenklatūros supratimas apie naudojimąsi savo padėtimi, privilegijos keičiasi. Tarkim, sovietmečiu nomenklatūrininkai galėdavo praktiškai nedirbti, gaudavo deficitinių prekių - pradedant ikrais baigiant paskyromis automobiliams, mėgaudavosi kelionėmis į Lenkiją ar Rytų Vokietiją, o dabar to nebėra - gal tik nemokamos kelionės išlikusios, bet į gerokai tolimesnes ir egzotiškesnes šalis. Dabar viskas paprasčiau- galutinė privilegijų išraiška yra pinigai, tiesa, kai kurie nomenklatūrininkai neatsisako ir įvairių daiktų, tarkime, organizuojantieji įvairius konkursus už galimybę laimėti milijoninius kontraktus sutinka priglausti naują automobilį ar namą.
Šiek tiek pakeitė nomenklatūrą ir spaudos laisvė. Viena vertus, kaip teigia prezidento patarėjas Darius Kuolys, mes sužinome, kas priklauso nomenklatūrai, kokią galią ji turi ir kokiomis privilegijomis naudojasi (sovietmečiu spauda buvo pavaldi tai pačiai nomenklatūrai, taigi informacijos apie šį parazituojantį sluoksnį praktiškai nenutekėdavo). Kita vertus, Lietuvos žiniasklaida šiuo metu tėra įrankis nomenklatūrininkams arba jų rėmėjų grupėms aiškinantis tarpusavio santykius. Skandalai atsiranda tik kai to kažkam reikia, skandalus atranda visai ne žurnalistai, jie tik pagarsina. Apskritai, šiuo metu turime galimybę stebėti, kaip dirba kompromato meno virtuozai. Taigi galiausiai paaiškėja, kad žiniasklaida net nemėgina atskleisti dabartinės nomenklatūros sisteminės prigimties ir pobūdžio, pateikia gal tik 5 proc. jos įvairovės, prisideda prie sunaikinimo tų asmenų, kuriuos pati nomenklatūra "nurašo", taigi tuo nomenklatūrą ne silpnina, o stiprina", - atkreipė dėmesį V. Radžvilas.

Nomenklatūros atkūrėjas

Ko gero, nuosekliausiu dabartinės nomenklatūros kūrėju derėtų laikyti Gediminą Vagnorių. Jis su savo komanda gal net tobuliau nei socdemai nubrėžė nomenklatūros ateities gaires, sugrąžino daugumą nomenklatūrinių privilegijų, priedų, premijų, atskleidė privatizavimo būdų įvairovę, parodė galybę jojimo ant mokesčių mokėtojų sprando pranašumų ir vaizdžiai pademonstravo, kad naujoji nomenklatūra gali būti dar rafinuotesnė nei sovietinė. Maždaug tais laikais buvo užmegztas giminaičių viešųjų įstaigų bei visus konkursus be konkurso laiminčių firmų tinklas.
Šiuo metu valdantieji socialdemokratai irgi stengiasi neatsilikti nuo G. Vagnoriaus komandos - naudojasi tarnybine padėtimi, į aukštus postus kaišioja gimines ar savo partijos narius, suteikia jiems daugybę privilegijų, tačiau Gedimino Žiauriojo aukštumų jie nepasieks. Gal todėl, kad jie tiesiog atsargesni.
Bet kokiu atveju nomenklatūra Lietuvoje tikrai gyvena ne pačius blogiausius laikus, mat mūsų šalyje nėra pilietinės visuomenės, jėgos, galinčios sutramdyti jos savivalę, taip pat nėra centralizuoto mechanizmo, koks sovietmečiu buvo partija, kuris įvestų griežtą drausmę visos visuomenės mastu. Šiandien nomenklatūra egzistuoja nuolatinio stumdymosi prie lovio ir nuolatinės kovos dėl privilegijų bei pinigų kontekste.
Istorikas E. Gudavičius apibendrina, kad Lietuvoje šiuo metu įsigalėjusi kompradorinė buržuazija - buržuazija, susijusi su svetimu, rusišku kapitalu. Realieji to kapitalo valdytojai ir yra Lietuvos dabartinės nomenklatūros viršūnė, o visi tie, kurie šmėžuoja žiniasklaidoje, tėra nomenklatūros iešmininkai, vykdytojai. V. Radžvilas patikslina, kad dauguma politikų, valdininkų iš tikrųjų yra vykdytojai, bet tikrai ne sraigteliai, o bendrininkai, ji naudojasi dauguma privilegijų ir gauna papildomų pajamų.