"Neišgydoma liga nėra nuosprendis"

Ketvirtadieniais "Vakarų eksprese" - "mažų" žmonių dideli darbai

Stengiamės padėti žmonėms ne tik išgyventi, bet ir - GYVENTI. Taip sako Vakarų Lietuvos onkologinių ligonių informacijos ir pagalbos centro direktorė Aldona Kerpytė, jau šimtams žmonių įdavusi vilties ir tikėjimo irklus vadinamoje "kelionėje per vėžį".

Apie tai, kaip sekasi sustiprinti sergančiųjų vėžiu valią ir viltį, o gyvenimui suteikti prasmę, kalbėjomės su ja ir su Pranciškonų kultūros ir socialinės veiklos centro Klaipėdoje nariais, broliu Benediktu Sigitu Jurčiu bei klebonu Evaldu Daruliu.

Dalintis viltimi

Ponia Aldona, kas jus, Kretingos M. Valančiaus viešosios bibliotekos direktorę, paakino teikti paramą onkologiniams ligoniams?

Kai Vilniuje ir Šiauliuose jau buvo susikūrusios moterų, sergančių krūties vėžiu, bendrijos, Klaipėdoje iki 2000-ųjų nebuvo nieko panašaus. Mes, keletas moterų, susirgusios vėžiu, pradėjome galvoti, gal verta susiburti ir mums. Bendravome, dalijomės patirtimi ir išgyvenimais, domėjomės medicina, naujausia informacija, ir sugalvojome rinktis Kretingoje pas brolius pranciškonus. Pajutome tvirtą pagrindą po kojomis, jie mums suteikė ramybę, tikėjimą ir viltį. Patyrėme, kad tai iš tikrųjų gydo. Žmonių, ieškančių tokios bendruomenės, daugėjo, atsirado ir daugiau planų.

Jūs du kartus jau įveikėte vėžį. Koks jausmas užplūsta, tik sužinojus, kad sergi?

Siaubinga baimė, labai daug nevilties, nes kiekvienas, kuriam pasako, kad serga vėžiu, girdi mirties nuosprendį. Nors ne visi iškart ir miršta, daug žmonių gyvena ir sveiksta, bet ta vadinamoji vėžio stigma yra labai didelė. Dabar jau žmonės nebebijo atvirai pasisakyti sergą ir apie tai kalbėti, anksčiau priėmę tai kaip gyvenimo bausmę. Jie užsidarydavo namuose, užsisklęsdavo savyje, ir nustodavo gyventi, būdami gyvi.

Vis gi žmonės, įveikę sunkią ligą, nori kuo greičiau visa pamiršti, gyventi šviesiai ir linksmai, o jūs likote su išgyvenančiaisiais kančią. Kodėl?

Vėžys yra ne kokia infekcinė liga, kurią išgydai, ir pamiršti, tai - liga visam gyvenimui. Kasmet eini tikrintis, ir kaskart iš naujo iškyla ta pati baimė. Ir tada tas buvimas kartu, dalinimasis likimu, padėjimas kitam įgauna prasmę. Taip, žmonių reakcijos į skausmą skirtingos, bet kai su tavimi tai yra buvę, gali suprasti ir kiekvieną atskirą atvejį, ir charakterį. O atpildas tas, kad suradęs tikėjimą, žmogus turi į ką atsiremti. Svarbu dalintis viltimi.

Jau vien tik jautimasis savu tarp savų, tikra draugystė, bendra malda sustiprina. Bet juk ne tik meldžiatės?

Mes ir dainuojame, ir keliaujame. Štai šiemet antrą kartą buvome Italijoje, gėrėjomės Juodkrantės gamta, maudėmės jūroje, keliavome į Kryžių kalną. Ir jeigu tų žmonių paklaustumėm, kaip jie jaučiasi centre, kai kurie pasakytų: "Ačiū Dievui, kad susirgau, nes visai kitaip gyvent pradėjau; dabar turiu daugiau džiaugsmo, meilės".

Pavyzdys - Šv. Pranciškus

Kaip iškovojote 2,3 ha sklypą prie Onkologijos ligoninės, kuriame jau 2009-aisiais turėtų atverti duris vienintelis visoje Rytų Europoje kultūros ir socialinės veiklos centras?

Dėl sklypo mums nereikėjo kovoti, nes buvo Klaipėdos apskrities gydytojo, apskrities viršininko, Klaipėdos mero supratimas, kad miestui reikia ne vien tik naujų gamyklų, bet ir globos centro onkologiniams ligoniams. Tad jie tą sklypą mums padovanojo, - sakė brolis Benediktas.

Ką reiškia ligoniams jūsų buvimas kartu su jais?

Jie ateina pas mus, kad turėtų sielovadininką. Mes mokomės juos paguosti, bet tai yra nelengva. Tas žemės sklypas yra Dievo dovana, ir jeigu davė, tai reiškia, mes irgi galime save atiduoti tai tarnystei.

Ką veiks broliai pranciškonai minėtame centre be to, kad ten iškils koplyčia, muziejus, sporto aikštynas, trys sodai, vandens telkiniai ir rožynas?

Broliai nuolat gyvens centro patalpose, kad būtų kartu su sergančiais. Pagrindiniai dalykai yra trys: susitikimai su dvasininkais, psichologais ir socialiniais darbuotojais - pagal situaciją, ko tądien žmogui labiausiai reikia. Taip pat bus taikoma meno terapija, ir Biblijos terapija.

Atjautos ir žmogiškos draugystės

Onkologijos ligoninėje pradėjote lankytis nuo 2003 metų. Kaip jus patį keičia ta patirtis?

Visą laiką tarnaudamas artimui tobulėji, ir nebūna, kad atiduodamas nieko negauni, - sakė klebonas Evaldas. - Padėti ligoniams geriausiai gali tą ligą išgyvenusieji, bet kai ateina akimirka, kai žmogus miršta, gyvas pūva, tai būt šalia jau mūsų, dvasininkų, pareiga. Mes dirbame ne tik su žmogumi, kuris miršta, bet ir su visa jo šeima, žmona, vaikais. Įdomu buvo patirti, kad tas žmogus, kuris guli ligos patale, tampa pagrindiniu šeimos guodėju. Ir tos stiprybės išeinantis žmogus turi daugiau negu jo artimieji.

Ar neišgydoma liga suteikia žmogui ir šviesos?

Žmogus jaučiasi stiprus, kai atranda Dievą, ir supranta, kad mirtimi gyvenimas nesibaigia. Šv. Pranciškus sakydavo: "Ačiū Tau, Dieve, už seserį mirtį". Viltis yra ta, kad jis gyvens, bet jam sunku dabar, ir kalbamės apie tai, ko žmogui reikia čia ir dabar žemėje. Pastebėjau, kad dažniausiai - buvimo kartu, grynos žmogiškos draugystės. Palaikymo. Kai tu, į jį žvelgdamas, nematai jame mirštančio, nors visi aplinkui mato.

Ivona ŽIEMYTĖ