Nėrius Pečiūra mankština protą

Iš arčiau

Nėriaus Pečiūros asmenybė ir jo veikla turbūt geriausiai iliustruoja teoriją apie žmogaus daugialypę prigimtį. Pankas, muzikantas, literatas, šeimos galva - pasakyta vis dėlto nedaug... Ir, beje, kol čia svarstome, jis baigė trečiąją knygą ir sukūrė naują muzikinį projektą. Tad žodis - pačiam Nėriui.

Tavo naujojo romano "Vilniaus kiberpoema" veiksmo laikas - 2002-2003 m. - visai aktualus laikotarpis. Kodėl būtent jį pasirinkai?

Ne aš šį laikotarpį pasirinkau, o jis mane pasirinko ir diktavo romano Vilniaus kiberpoema" laikmetį. Tuo metu dirbau LNK televizijoje su Mindaugu Sėjūnu ir Algiu Ramanausku laidose "Orbita", "ZbTV live", vėliau "Lietuvos anekdotų čempionate", "Nacionalinėje muzikos lygoje".

Su M. Sėjūnu diskutuodavome apie vyrų santykius su moterimis, meilę ir laimę. Po filmavimų su A. Ramanausku, Rimu Šapausku ir kitomis įžymybėmis vakarais važiuodavome pašėlti Vilniaus senamiestyje. Patirdavome įvairiausių nuotykių, bičiuliai papasakodavo neįtikėtinų istorijų. Tad kartais sėsdavau prie kompiuterio ir pasitelkęs savo fantaziją įvairiausius įvykius ir girdėtus pasakojimus užrašydavau kaip trumpas humoristines noveles.

Šią vasarą peržiūrėjau sukauptą medžiagą, sugalvojau nusivylusio meile vyruko istoriją, sukūriau personažus ir supratau, kad galima visai tai sujungti į romaną.

Manai esąs kasdienybės metraštininkas?

"Kasdienybės metraštininkas" - tai nesusipratimas, tai tik sparnuota frazė iš recenzijos. Mano manymu, knygoje nėra nei kasdienybės, nei metraščio monotoniškumo.

Tavo paties požiūriu, ši knyga yra "popsas", pokštas ar rimtas tavo kaip rašytojo indėlis į tautos literatūros istoriją?

Viskas kartu. "Popsas" - todėl, kad knygą galima skaityti vien kaip pramogą: meilės nuotykiai, naktiniai klubai, bohemiškas gyvenimas... Pokštas todėl, kad knygos skaitytojai atpažins daugybę Lietuvos įžymybių ir turės proga pažvelgti į televizijos gyvenimo užkulisius.

O literatūrinė pusė yra tokia, kad į "Vilniaus kiberpoemą" galima žvelgti kaip į trisdešimtmečio vyro asmeninę dramą, filosofines meilės ir laimės paieškas, vienatvės baimės analizę, kaip žvilgsnį į žmogų, kuris savęs neįsivaizduoja be antrosios pusės, be šeimos.

Kieno nuomonė apie tavo naująją knygą tau yra svarbiausia?

Visų nuomonės įdomios ir svarbios. Dabar, kai knyga jau išleista, man pačiam sunku suvokti, kaip ji bus suprasta ir įvertinta.

Tavo mėgstamiausias romanas.

Jurgos Ivanauskaitės "Placebas", Ričardo Gavelio "Jauno žmogaus memuarai", Samuel Shem "Dievo namai".

Norėtumei, kad tavo kūriniai būtų įtraukti į privalomąją vidurinės mokyklos skaitinių programą?

Iki šiol parašytieji tam netinka. O kalbant apie romaną "Vilniaus kiberpoema", bijau, kad jaunimas ir paaugliai priims jį kaip meilės nuotykių ir rafinuotų išgertuvių vadovėlį... Už viską mokama labai brangiai (šypteli. - Aut. past.)...

Kodėl būtent "kiberpoema" - tai duoklė "cyberpunk" - kiberpankui, noras suintriguoti?..

"Kiber" - tai metafora, kad informacinės technologijos labai keičia žmonijos mąstyseną ir gyvenimą. Beje, sąvoka "cyberpunk", man atrodo, turi mažai ką bendra su 1977 metais Didžiojoje Britanijoje atsiradusiu panku - muzikiniu ir meno judėjimu. "Cyberpunk" - tai programuotojai, IT specialistai, interneto kūrėjai, hakeriai, Silikono slėnis ir panašiai.

Knygoje dominuoja tavo patirties inspiruoti aprašymai ar daug "išmislų"?

Ir tas, ir tas. Autobiografinių elementų kūryboje neišvengsi, tačiau romanai tam ir rašomi, kad duoti laisvę fantazijai ir išmonei, sukurti naują erdvę ir realybę.

Ne vien naują knygą parašei, bet ir naują muzikinį projektą sukūrei. Ar "Kramegalų" sudėtis skirsis nuo "Bacefalų"?

"Kramegalai" - tai su romanu "Vilniaus kiberpoema" susijęs žaidimas. Kadangi roko grupė, kurios veikla knygoje aprašoma, pavadinta "Kramegalai", ją nutariau perkelti į realybę. Muzikantų sudėtis nesikeis, tik galbūt šiek tiek pasipildys. Tačiau naujas pavadinimas grupei suteikia laisvę ieškoti naujų roko koncerto formų.

Kuo skirsis naujasis projektas nuo senojo?

Kažkiek skirsis, bet kažkiek bus ir panašus. Yra penkios naujos "kramegališkos" dainos, kurias sukūrė mano kolega, radijo laidų vedėjas Gytis Balčiūnas. Jo dainų tekstuose ir muzikoje aiškiai girdžiu lietuviško užstalės folkloro motyvus. Tačiau šiandien nebežinau, ar jis ateis jas padainuoti į pirmąjį "Kramegalų" koncertą, nes labai susiginčijome dėl mūsų bendro darbo televizijoje ir radijo laidoje. Susipykome ir nebesikalbame...

Valerija LEBEDEVA