Norint neprarasti vaiko Norvegijoje tenka net meluoti

„Vakaro žinios“ apie Norvegijoje susidariusią situaciją dėl perdėtos vaiko teisių „apsaugos“ kalbėjosi su Gražinai L. ir kitoms tiek lietuvių, tiek pačių norvegų šeimoms Norvegijos institucijose atstovaujančia advokate Sandra LATOTINAITE, jau 12 metų gyvenančia ir dirbančia šioje šalyje.

- Po viso to, ką pastaruoju metu teko girdėti apie Norvegiją ir šios šalies Vaiko teisių apsaugos tarnybos „Barnevernet“ veiklą toje šalyje, manau, daugelio lietuvių niekas nebeįkalbėtų ten važiuoti...

- O be reikalo. Norvegija yra labai puiki šalis mokytis, įgyti išsilavinimą, dirbti, gyventi. Tai - galimybių šalis, jeigu tik stengsiesi ko nors pasiekti, sunkiai dirbsi, turėsi pakankamai noro ir valios.

Tačiau yra vaiko teisių apsaugos sritis, kuriai reikalingos reformos. Šioje sferoje yra daug problemų, kurias reikia spręsti.

Gal vaiko teisių apsaugos sistema ir buvo sukurta nebloga - nedrįsčiau to vertinti, nes gyvenu ten tik 12 metų. Tačiau turiu pagrindo manyti, kad ta praktika, kurią turime šioje srityje, šiandien nesaugo biologinės šeimos. Vaiko teisių apsaugos įstatymo nuostatos protingos ir reikalingos, eilė tarptautinių konvencijų yra inkorporuota, tačiau realiai praktika su teorija smarkiai prasilenkia.

Vaiko teisių apsaugos įstatymo taikymas Norvegijoje, mano manymu, yra labai dažnai neteisingas. Jie lyg ir nori, kad vaikams viskas būtų geriausia, tačiau... Ar tikrai vaikui yra geriausia būti atimtam iš biologinės šeimos, atskirtam nuo tėvų ir matytis su jais geriausiu atveju vos šešis kartus per metus? Vaikas traumuojamas atskiriant jį nuo šeimos, tad apie kokią pagalbą jam mes galime kalbėti?

Tėvai, kuriems, susidarius kritinei situacijai, priklausytų pagalbos priemonės, labai dažnai jų negauna ir realiai nedaroma nieko, kad būtų išsaugota biologinė šeima. Tarybos tikrai nesistengia taip, kaip turėtų ir galėtų pagal savo turimus finansinius išteklius. Kitas dalykas - yra buvę atvejų, kai globėjais buvo parenkami žmonės, kurie, mano akimis žiūrint, apskritai buvo netinkami tapti globėjais.

Tačiau norvegams didžiausia problema - jeigu vaikai liktų biologinėse šeimose, kuriose, jų manymu, toliau būtų traumuojami, nors aš su tuo dažnu atveju ir nesutinku. Traumavimo lygį vertina vaiko teisių apsaugos tarnybos - neretai paskiriama psichologo ekspertizė, psichologų paslaugos yra perkamos iš privataus sektoriaus.

- Kiek pagrįstos kalbos, kad vaikų globa Norvegijoje kažkam gali būti pasipelnymo šaltinis?

- Didžiausia problema ta, kad viešieji interesai suplakami su privačiais interesais, kai viešasis sektorius perka paslaugas iš privataus sektoriaus. Taip sudaromos galimybės atsirasti korupciniams ryšiams, piktnaudžiavimui, ir tai prie gero negali privesti. Atsiranda suinteresuotumas rašyti tam tikrus raportus, daryti tam tikras išvadas, priimti tam tikrus sprendimus...

- Ar tai, kas vyko Lietuvoje bei pačioje Norvegijoje svarstant Gražinos L. bylą, surengti protestai norvegų tarnyboms turi kokią nors įtaką?

- Moldės spaudoje buvo informacijos apie mėginimą išvežti vaiką iš Norvegijos, apie piketą prie „Fylkesnemndos“, tačiau nepalaikant nė vienos pusės. Šalies spaudoje, kiek man žinoma, nelabai visa tai buvo viešinama. Tad ir jokie debatai tuo klausimu neišsirutuliojo.

Visgi turiu vilties, kad visa tai turės įtakos bylos svarstymui - kad „Fylkesnemnda“ atidžiai išnagrinės bylą ir tinkamai įvertins tas galimybes, kurios jiems yra pasiūlytos. Jeigu globos teisės iš Gražinos L. bus atimtos, „Fylkesnemnda“ turės nuspręsti, kur jos vaikas gyvens toliau. Mes siūlome, kad tokiu atveju vaikas būtų perduotas globėjams Lietuvoje - močiutei ar kitiems giminėms. Tokia teisinė galimybė yra, tačiau nėra teisinio reguliavimo, todėl būtų reikalinga individuali sutartis tarp tam tikrų Lietuvos ir Norvegijos instancijų. Reikia, kad valstybės šioje konkrečioje byloje sutiktų bendradarbiauti. Formali atsakomybė už Gabrielių tektų norvegams, o visus praktinius dalykus atliktų Lietuvos instancijos. Tačiau teisinėje praktikoje tokio dalyko kol kas, mano žiniomis, nėra buvę. Teigiama, kad Norvegijos vaiko teisių apsaugos įstatymas galioja tik Norvegijoje ir nenumato jokių galimybių dėl globėjų paskyrimo užsienyje.

Savo baigiamojoje kalboje akcentavau, kad, neperdavus vaiko globėjams Lietuvoje, bus pažeista Vaiko teisių apsaugos konvencija, kurioje teigiama, jog vaikas turi teisę į savo šalies kultūros, kalbos išlaikymą, ryšių palaikymą su savo šeima, su giminėmis. Visa tai galima užtikrinti tik perduodant vaiką globėjams Lietuvoje.

- Norvegijos ambasadoriui Lietuvoje Dagui Malmerui Halvorsenui pareiškus, kad vaikai iš lietuvių šeimų Norvegijoje atimami labai retai - per dvejus metus buvo tik 13 tokių atvejų ir 10 iš jų buvo išspręsti biologinių tėvų naudai - drįsote suabejoti, ar šie duomenys teisingi, ir raginote atsiliepti lietuvių šeimas, kurios sugebėjo laimėti prieš „Barnevernet“. Ar bent viena šeima atsiliepė?

- Ne, neatsiliepė, tad turiu pagrindo manyti, kad ta informacija buvo netiksli.

Pateiktais skaičiais suabejojau pirmiausia todėl, kad per pastaruosius dvejus metus turėjau daugiau nei 13 vadinamųjų lietuvių „vaiko gerovės“ bylų. Be to, abejoju, ar visas lietuvių bylas turiu tik aš viena. Antra - teiginys, kad 10 iš visų 13 bylų buvo išspręstos biologinių tėvų naudai, skamba per daug gerai, kad būtų tiesa.

Sprendimai, kurie priimami vaiko teisių apsaugos tarnybų arba policijos skubos tvarka, itin retai būna naikinami „Filkesnemndos“. 99,9 proc. tokių sprendimų, priimtų skubos tvarka, nėra naikinami ir galioja, kol nebus priimtas sprendimas kitoje byloje - dėl globos teisių atėmimo, ji turi būti pateikta svarstyti į „Filkesnemndą“ per 6 savaites. Tokio tipo bylų, patekusių ant apskrities komisijos pirmininko stalo, likimas paprastai yra nuspręstas iš anksto.

- Kaip jūs pati atsidūrėte Norvegijoje ir kodėl ėmėtės vaikų teisių bylų?

- Esu baigusi anglų filologiją Lietuvoje, dirbau, tačiau čia man trūko galimybių. Sužinojau, kad Norvegijoje yra galimybė užsieniečiams labai palankiomis sąlygomis studijuoti, įsikurti, gauti darbą. Kadangi mano šeimoje daug juristų, 2003 m. nuvykau į Norvegiją ir 2004 m. įstojau studijuoti teisės. Dar būdama studentė, 2007 m., pradėjau dirbti advokatų kontoroje, kuri specializavosi baudžiamosiose, migracijos, taip pat ir vaikų teisių bylose.

- Ar nebijote, kad, atstovaudama šeimoms bylose prieš Norvegijos vaiko teisių apsaugos tarnybas, pati tapsite tų tarnybų dėmesio objektu?

- Aš savo veiksmais nepažeidžiu Norvegijos įstatymų. Atstovaudama už savo vaikus kovojančioms šeimoms aš dirbu savo darbą, stengiuosi užtikrinti jų teisėtus interesus ir nepažeidžiu advokatų etikos taisyklių, tad nemanau, kad dėl to galėčiau kaip nors nukentėti.

Tačiau... Faktas tas, kad Norvegijoje visada turi būti budrus ir galvoti, ką ir kaip darai. Juk matau, kaip yra pradedamos kai kurios bylos - tiesiog kažkas kažkam kažką pasakė, o į anoniminius pranešimus tarnybos nežiūri kritiškai.

Pavyzdžiui, Norvegijoje visos pagimdžiusios moterys kurį laiką su kūdikiu turi lankytis pas sveikatos priežiūros specialistus. Mamos tiriamos, ar joms nesivysto pogimdyvinė depresija. Ne kartą teko girdėti, kad moterims net minties nekyla į anketos klausimus atsakyti sąžiningai, net jei iš tiesų jaučiasi nelabai gerai. Žino, kad apie tai pasakiusios gali turėti problemų. Yra pavyzdžių, kai tie patys medikai pateikia informaciją vaiko teisų apsaugos institucijoms. Kitaip sakant, ne retas norvegus pavadina tiesiog skundikų tauta.

- Ką patartumėte žmonėms, kurie planuoja geresnio gyvenimo ieškoti Norvegijoje?

- Važiuokite, bandykite. Tai didelių galimybių šalis. Tik vykstantiems į Norvegiją - ne tik tiems, kurie vyksta gyventi ir dirbti, bet ir tiems, kurie važiuoja ilsėtis kur nors, pavyzdžiui, į Norvegijos pietus, - reikėtų žinoti, kad Norvegijos vaiko teisių apsaugos įstatymas galioja visiems vaikams, esantiems šalies teritorijoje, nepriklausomai nuo jų pilietybės.

Tiems, kuriems visgi dėl kokių nors priežasčių teks susidurti su Norvegijos vaiko teisių apsaugos tarnyba, patarčiau nepanikuoti, o siekti gauti kompetentingą konsultaciją ir pagalbą. Nereikia bijoti - reikia suvokti, kad esate svečioje šalyje ir būti budriam.

Lietuvės Gražinos L. bylos faktai

Norvegijoje gyvenančiai Gražinai L. pernai balandį buvo apribotos motinystės teisės, sūnus Gabrielius apgyvendintas pas globėjus. Šių metų sausio 26-ąją vaikas buvo pagrobtas iš globėjų, o po kurio laiko Švedijos policijos surastas Stokholme, su dėde keltu mėginantis pasiekti Lietuvą. Švedija, nepranešusi Lietuvai, vaiką grąžino į Norvegiją.

Vasario 9-10 dienomis Norvegijos mieste Moldėje vyko posėdis, kurio metu buvo svarstomas klausimas dėl Gražinos L. globos teisių atėmimo.

Sprendimą dėl globos teisių atėmimo arba ne iš Gražinos L. priims Moldės miesto apskrities komisija - „Fylkesnemnda“. Tai valstybinis organas, kuris pirmojoje instancijoje priima sprendimus tokiose bylose. Teisminiam aparatui ši komisija nepriklauso.

Jei „Fylkesnemndos“ sprendimas bus atimti iš Gražinos L. globos teises, ji galės teikti ieškinį ordinariniam teismui, kad sprendimas būtų peržiūrėtas. Norvegijos įstatymai numato, kad tokia byla turi būti peržiūrima pirmumo teise, tad galima tikėtis, kad iki vasaros „Fylkesnemndos“ sprendimas bus peržiūrėtas ir priimtas teismo sprendimas.

Jei ir ordinarinio teismo sprendimas bus nepalankus Gražinai L., yra teorinė galimybė kreiptis į antrąją instanciją, tačiau dažniausiai tokios bylos yra atmetamos, paliekant galioti pirmos instancijos teismo sprendimą.

Jei antrosios instancijos teisme taip pat nepavyktų pasiekti palankaus sprendimo, yra galimybė kreiptis į Stasbūro Žmogaus Teisių Teismą privačia tvarka. Tačiau tai reiškia bėgantį laiką ir didelius pinigus.

Praėjus metams po „Fylkesnemndos“ arba teismo sprendimo įsiteisėjimo, Gražina L. galės pateikti prašymą Vaiko tiesių apsaugos tarnybai prašydama inicijuoti bylą dėl vaiko sugrąžinimo. „Fylkesnemnda“ priims sprendimą, kurį galės peržiūrėti teismas.

Mat Gražina L. turės prašyti Norvegijos vaiko teisių apsaugos tarnybos, kad jai būtų paskirtos pagalbos priemonės, pati už savo pinigus turės kreiptis į įvairius specialistus pagalbos. Pateikiant ieškinį dėl vaiko susigrąžinimo, jai reikės turėti tam tikrų argumentų - pažymų, kad išklausė kursus, buvo „perauklėta“, stengėsi. Reikės specialistų liudijimų, kad ji suvokia savo problemą ir stengiasi pasikeisti, ir jai sekasi.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“