Paskutinę ramios senatvės užuovėją nutolina ilgos eilės

Spartėjantis gyvenimo tempas didina ir globos paslaugų būtinybę - vaikai nebegali nuolatos prižiūrėti savo pasenusių tėvų, o atmintį, mąstymą, orientaciją ar sveikatą praradę senukai bijo tapti našta užsiėmusiems vaikams. Tačiau ir paskutine gyvenimo užuovėja tampantys senelių globos namai
 neretai atsiveria tik amžinai atsisveikinus su vienu iš buvusių jų globotinių.

Norinčiųjų apsigyventi valstybinėse globos įstaigose nemažėja - kasmet šimtai pensininkų laukia eilėse, tačiau į juos priimama tik apie 60 proc. norinčiųjų.

"Retai kada turime laisvų vietų. Jų trūksta ir dėl to, jog globos namai gali priimti žmones tik iš jiems priklausančios apskrities, nes kartu su žmogum ateina ir savivaldybės skiriami pinigai", - Eltai sakė Kauno rajone esančių Muniškių senelių globos namų direktorė Irena Augonienė.

Problemą, kad senelių globos namuose stinga vietų, patvirtino ir Klaipėdos Laugalių pensionato direktorės pavaduotoja socialiniams reikalams Kristina Pocienė. Anot jos, jų pensionate taip pat nėra laisvų vietų, o žmonės priversti laukti "gyvoje" eilėje.

To neneigė ir Eltos aplankyto Vilniaus Fabijoniškių pensionato direktorė Vilė Suveizdytė.

"Mažai kur yra laisvų vietų, nebent provincijose", - sakė jau septyniolika metų šioje srityje dirbanti direktorė.

Pasak I. Augonienės, senelių namuose senatvę galima praleisti gana oriai - jie prižiūrimi medikų, yra maitinami, veikia bibliotekos, siuvyklos, kirpyklos, su likimo bendraminčiais švenčiamos šventės, vyksta vakaronės.

"Tačiau jiems norisi dėmesio, daugiau bendrauti. Gali nieko nedaryti, tik nueiti pabendrauti su juo, ir to užtenka. Geriau ateik, grindų nevalyk, bet ateik, pašnekėk", - sakė Fabijoniškių pensionato socialinė darbuotoja Daiva Sadauskaitė.

Globos įstaigų atstovės patikino negalinčios skųstis, kad kažko trūksta jų namams ar sunkiai verčiasi. Didžiausia problema, pasak jų, kad globos namai tampa slaugos namais - daugėja neįgalių senukų, kuriems nuolat reikia priežiūros, o personalo nepakanka.

"Sunku dirbti su neįgaliaisiais, nes trūksta ne tik įrangos, bet ir specialistų. Jauni žmonės nebeateina. Ne kiekvienas gali dirbti tokį darbą", - sakė I. Augonienė.

V. Suveizdytė taip pat apgailestavo, kad Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, trūksta socialinių darbuotojų, o šiam sunkiam darbui pasišventusiems darbuotojams mokami kuklūs atlyginimai. Jos teigimu, jaunų žmonių, norinčių dirbti šioje srityje, nebeateina, o tie patys dabartiniai socialiniai darbuotojai daugiausia yra priešpensinio amžiaus.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Socialinio darbo ir socialinių paslaugų skyriaus vedėja Daiva Buivydaitė Eltai sakė, kad senstant visuomenei stacionari socialinė globa nebetenkina visuomenės poreikių.

"Lietuvoje, kaip ir daugelyje ES šalių, plėtojant socialines paslaugas prioritetas šiuo metu teikiamas tokioms patrauklesnėms ir pačiam žmogui bei šeimai socialinėms paslaugoms kaip kompleksinė seno žmogaus socialinė globa - slauga jo namuose, dienos socialinė globa dienos centre, trumpalaikė atokvėpio socialinė globa, suteikiant galimybę laikinai apgyvendinti senyvo amžiaus asmenį globos institucijoje", - sakė ji.

D. Buivydaitės teigimu, senų žmonių globos namų skaičius, lyginant su 1991-aisiais, išaugo beveik 6 kartus, kasmet į globos namus priimama vis daugiau žmonių.

"Iki šiol apskričių senelių globos namai buvo finansuojami tiesiogiai iš valstybės biudžeto, o pasikeitus Socialinių paslaugų įstatymui, nuo tiesioginio šių globos įstaigų finansavimo iš valstybės biudžeto pereinama prie valstybės biudžeto dotacijų skyrimo savivaldybėms socialinei globai organizuoti. Kaip tik senelių namai yra ir šių metų nacionalinės Socialinių paslaugų infrastruktūros plėtros programos prioritetas", - apibendrino ministerijos atstovė.

Dabartinę vietų trūkumo ar eilių susidarymo problemą valdininkė laiko nepagrįsta, nes, kaip rodo duomenys, kasmet yra patenkinama vis daugiau prašymų. Anot D. Buivydaitės, dažnai būna, kad artimieji užrašo žmogų net į kelias globos įstaigas, ir taip formuojasi pseudoeilės.

Iš 101 šalyje esančių globos namų dauguma įsteigti savivaldybių, taip pat visuomeninių organizacijų, parapijų, apskričių viršininkų. Lietuvoje vidutinė senolio globos kaina svyruoja nuo 1600 iki 1900 litų per mėnesį, tačiau visos sumos jis nemoka. Dažniausiai globos namams "atiduodama" 80 proc. savo gaunamų pajamų, o likusią globos kainą sumoka savivaldybė. Kai kuriuose globos namuose gali būti temokamas tik simbolinis mokestis, imamas už globą ar socialinę pagalbą, tačiau gyventojai patys privalo susimokėti už komunalines paslaugas, pirkti ir gamintis maistą.

Tuo tarpu rūpybos įstaigų atstovai teigia, kad ateityje globos namų turėtų rastis daugiau ir jų paslaugos turėtų būti kokybiškesnės. Specialistai vieningai sutaria, kad Lietuvoje labiausiai turėtų būti praplėstas dienos centrų tinklas, deja, pripažįsta, kad kaimo žmonėms bus sudėtingiau juos pasiekti.

Statistikos departamento duomenimis, pernai globos namuose apsigyveno 1,2 tūkst. senolių, 2007-ųjų pabaigoje, kaip ir 2006-aisiais., senelių globos namuose gyveno 5 tūkst. senolių.

2007-ųjų pabaigoje beveik trečdalis senelių namų globotinių buvo vieniši - neturėjo vaikų ir artimųjų arba jų niekas nelankė. Du trečdaliai senelių globos namų gyventojų buvo moterys, beveik trys ketvirtadaliai - 70 metų ir vyresni asmenys.

Daugiausiai įvairaus pavaldumo senelių socialinės globos namų yra Utenos, Kauno, Marijampolės apskrityse, mažesnis pasirinkimas - Šiaulių, Vilniaus apskrityse.

Eltos inf.