Nors LML, daugiau nei 20 metų dirbusi nepriklausomybę atkūrusiai Lietuvai, pernai ir baigė savo veiklą, ponios P.Šlutienės ryšys su protėvių gimtuoju kraštu išliko toks pat tvirtas. Mecenatė, dar 1998-aisiais Lietuvos Respublikos prezidento Valdo Adamkaus apdovanota Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 1-ojo laipsnio medaliu, Lietuvoje lankosi taip pat dažnai, kaip ir JAV.
- Koks jūsų pastarojo vizito tikslas? - pasiteiravo „Respublika“ šiuo metu Lietuvoje viešinčios P.Šlutienės.
- LML užbaigus savo veiklą, mūsų puoselėtos sveikatos švietimo programos tebesitęsia. Neseniai lankiausi Nidoje, kur sprendėme su krūtų vėžio prevencija susijusius klausimus. Stengiuosi padėti neįgaliesiems, man labai patinka su jais bendrauti. Rūpinuosi ir autizmo programos vykdymu, kitąmet tikiuosi atvežti į Lietuvą su šio sindromo kamuojamais žmonėmis dirbančią gydytoją pediatrę iš Čikagos. Kiekvienais metais Lietuvoje praleidžiu kur kas daugiau laiko nei JAV - po 9-10 mėnesių per metus. Čikagoje turiu butą - išjungiu viską, užrakinu duris, išvažiuoju, ir man nereikia už nieką mokėti. O čia - ar esi, ar nesi, vis tiek privalai už šilumą mokėti. Ir brangiai.
- Lietuvai davėte labai daug. O kokios grąžos sulaukėte?
- Esu laiminga, kad su bendražygiais iš LML prisidėjau kuriant laisvą Lietuvą ir sveiką žmogų joje. Nors lengva nebuvo. Pirmasis LML konteineris su vaistais buvo sulaikytas, muitinė jo neleido įvežti į Lietuvą. Laimė, tuo metu į Lazdijus buvo atvykęs prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas, jis ir padėjo pervežti per sieną vaistus. Vien per pirmuosius 10 LML veiklos metų į Lietuvą mūsų pastangomis išsiųsta apie 450 konteinerių su vaistais, medicinos įranga, kasdieniais reikmenimis. Visa tai paskirstyta daugiau nei 150 ligoninių, našlaičių namų ir kitų institucijų. Be to, Lietuvai buvo nupirkti ir penki greitosios pagalbos automobiliai, vienas jų padovanotas Šiaulių greitosios medicinos pagalbos stočiai.
- Kaip pasikeitė Lietuva per tuos du dešimtmečius, kuriuos skyrėte jos gerovei kelti?
- Pokyčių išties daug. Džiugina, kad Lietuva tiek sugebėjo pasiekti per 20 laisvės metų. Džiugu ir tai, kad prie šių pokyčių prisidėjo JAV savanorių organizacija LML, parūpinusi Lietuvai paramos, kurios vertė daugiau nei 126 mln. JAV dolerių. Vienoje parodoje mane susirado žmonės iš Klaipėdos. Jie man priekaištavo, kodėl LML nutraukė savo veiklą, sakė, kad šios savanorių organizacijos ilgą laiką Lietuvai teikta parama reikalinga ir dabar. Į tokius priekaištus atsakiau: „Laikas Lietuvai atsistoti ant savo kojų“. Kartais pagalvoju, kodėl Lietuvai taip sunkiai sekasi stotis ant savo kojų. Tačiau nederėtų visą laiką tikėtis gyventi iš labdaros. Reikia, kad ir Lietuvoje gyvenantys žmonės ieškotų nišų, kaip kurti savo valstybę.
- Pagal kokius kriterijus atsirenkate, kam Lietuvoje labiausiai reikia jūsų pagalbos?
- Vienais metais prioritetą skyrėme vaikų ir kūdikių globos įstaigoms. Apie apsilankymą šių įstaigų administraciją perspėdavau paskutinę minutę. Liepos viduryje nuvykusi į vieną tokių įstaigų išsigandau, kai man parodė virtuvę. Pats vidurvasaris, langai aprasoję, pilna musių, nes ventiliacija neveikia... Tada pasakiau: „Išsiųsime sąmatas į Čikagą, jos bus apsvarstytos, o kai vaikai grįš iš stovyklų, viskas bus sutvarkyta“. Viskas taip ir buvo. O kitoje įstaigoje šokiravo pačių įstaigos darbuotojų apsileidimas. Šios įstaigos auklėtiniai irgi buvo išvykę stovyklauti, o viskas buvo likę kaip tądien, kai jie užvėrė duris: maisto likučiai ant stalų, tarakonai stumdo vienas kitą ir kovoja dėl gardesnio kąsnio, smarvė baisiausia... Pasakiau, kad mes neatvažiavome čia valyti, kad susitvarkyti privalo patys įstaigos darbuotojai. Išvažiavau pasakiusi, kad į šią įstaigą daugiau negrįšiu. Ir negrįžau. Tačiau daugumoje įstaigų darbuotojai išties labai stengiasi sukurti gerovę žmonėms - tokioms įstaigoms negalima nepadėti.
- Ar teisingu keliu šiandien žengia mūsų sveikatos apsaugos sistemos strategai?
- Pasakysiu tiesiai šviesiai: paskutiniai du ministrai nėra gydytojai. Negaliu suprasti, kaip sveikatos apsaugos ministras gali būti ne gydytojas. Kai šitaip yra, toks ir rezultatas. Aš to negaliu suprasti. Kai tie sveikatos apsaugos sistemos strategai pamatė, kiek Amerikos lietuviai pristatė paramos, kad kiekviena ligoninė gavo kažko, daug pinigų, medikamentų ir vaistų įplaukė - paskelbė, kad visa labdara turi eiti per Sveikatos apsaugos ministeriją. Tačiau jau buvo šaukštai po pietų. Dar suspėjome aprūpinti ligonines be jokių tarpininkų. O tarpininkų ir nereikia - aš esu savo srities profesionalė ir pati žinau, ko gydymo įstaigoms trūksta, ko reikia, kad jų pacientams būtų geriau. Niekada nepamiršiu penkerių šešerių metų mergaitės iš Šilutės, kuriai mūsų atsiųstas diagnozei nustatyti aparatas išsaugojo akytę, nors tą akytę jau buvo rengiamasi pašalinti. Tokių laimingai pasibaigusių dalykų - daug, ir dėl to yra labai smagu.
- Kodėl pagalba Lietuvai labiau rūpi užsienyje gyvenantiems lietuviams, o tarp mūsų šalyje gyvenančių milijonierių labdaros tradicijos nėra populiarios?
- Gal žmonės labiau linkę rūpintis savimi? Būtų labai gražu, jei labdaros tradicijų puoselėjimu užsiimtų tų milijonierių antrosios pusės. Amerikoje labdaros renginiai, kurių metų renkamos aukos, vyksta ir kultūros centruose, ir laivuose. Tačiau ne visi milijonieriai ir Amerikoje tokie dosnūs, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Nemanykite, kad mes visi milijonieriai. Toli gražu.
Daugiausiai aukodavo paprasti žmonės po dolerį ar dešimt. Į savanorių organizaciją LML susibūrė lietuviai, beveik visi gimę Amerikoje. Visi mes degėme patriotizmu ir noru padėti valstybei, kurioje yra mūsų šaknys. Mes, net būdami toli nuo Lietuvos, puoselėjome lietuvybę: ir dainavome lietuviškas dainas, ir šokome lietuviškus šokius, išsaugojome kalbą. Kai tuomet sovietų komandose rungtyniaujantys lietuviai krepšininkai atskrisdavo į Ameriką, mes vykdavome jų pasitikti su mažomis trispalvėmis ir šampanu. Visi perėjo per mūsų rankas: Rimas Kurtinaitis, Arvydas Sabonis, Šarūnas Marčiulionis, Valdemaras Chomičius, Romas Brazauskas, Jonas Kazlauskas, Gintaras Einikis...
- Lietuvoje sukurta tokia pašalpų sistema, kad žmonėms dažnai neapsimoka dirbti - atsiimti pašalpų jie atvyksta net mersedesais. Gal šių dienų Lietuvą labiau kamuoja dvasinė, o ne materialinė krizė?
- Manau, kad Lietuvai šiuo metu išties labiausiai trūksta ne materialinių vertybių, o patriotizmo ir meilės gimtam kraštui. Žmonėms trūksta meilės Lietuvai ir sau, jie stokoja lietuviškų vertybių. Taip, Lietuvoje yra žmonių, kuriems labiau apsimoka naudotis valstybės sistema ir gauti pašalpas, o ne dirbti. Tačiau žmonių, norinčių tik gauti, bet nieko neduoti, netrūksta ir Amerikoje. Padėti kitam žmogui yra žmogiška, tačiau gyventi tik iš paramos neturi tapti gyvenimo norma. Neseniai važiavau autobusu, prie Ukmergės į jį įlipo vyras ir moteris. Nusigėrusi pora, tarpusavyje nebendrauja. Ir kuo galima tokiems žmonėms padėti? Esu katalikė, baigusi katalikišką universitetą, kiekvieną sekmadienį einu į bažnyčią. Tačiau pastebėjau, kad Dievo namuose trūksta jaunimo, rodosi, kad bažnyčios Lietuvoje yra skirtos tik pagyvenusiems žmonėms. Kažkodėl jaunimas šiandien į bažnyčias skuba tik per vestuves ir krikštynas, o lankytis sekmadieniais neranda laiko. Žmonės stokoja tikėjimo.
Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Žalgiris"
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą