„Respublika“ ką tik baigė rašinių ciklą apie dar prieš porą dešimtmečių klestėjusios Lietuvos pramonės likimą. Žurnalistai po kruopelę rinko istorinius faktus, kaip milžiniškos gamyklos virto vaiduokliais, jų įranga iškeliavo į metalo laužą, o dešimtys tūkstančių darbininkų buvo priversti išeiti į gatvę. Daugelis - dar ir tuščiomis, be vilties kada nors iš bankrutavusių įmonių atgauti neišmokėtus atlyginimus. Tos įmonės, kurioms pavyko išplaukti, jau nėra didieji darbdaviai ir mokesčių mokėtojai.
Didžiulis Lietuvos turėtas ekonominis potencialas ištirpo, nes Nepriklausomybę atgavusios valstybės vairininkams pritrūko ekonominių žinių ir vadybinės kompetencijos. Užtat ambicijų buvo per akis. Apie tai „Respublika“ kalbasi su trijų pirmųjų vyriausybių pramonės ministru profesoriumi Rimvydu JASINAVIČIUMI.
- Kokių klaidų pridarė Nepriklausomybę atkūrusios šalies valdžia, kad iš tuo metu klestėjusios pramonės liko tik griuvėsiai?
- Dėl tų apmaudžių klaidų ir man labai skaudu - juk 30 gyvenimo metų atidaviau pramonei, pradėjęs kelią paprastu darbininku „Vilmos“ gamybiniame susivienijime ir išaugęs iki jo generalinio direktoriaus. Anuomet ten gamyboje dirbo apie 8 tūkst. žmonių, o konstravimo biure - dar apie 1,5 tūkst. darbuotojų. „Vilma“ buvo viena iš stipriausių įmonių buvusioje TSRS, gamino daugiau kaip 50 rūšių informacijos įrašymo prietaisų - nuo buitinių magnetofonų iki lėktuvų juodųjų dėžių.
Apskritai pokariu Lietuvoje buvo steigiamos įmonės, kurių veikloje reikėjo itin didelio preciziškumo, tikslumo, meniškumo ir europinio mentaliteto. O mūsų žmonės pasižymėjo būtent preciziškumu, darbštumu ir pareigingumu, europine darbo kultūra. Be to, pas mus nebuvo įpročio, kad algų dieną darbininkai jau prie vartų imtų girtauti, ko nepasakysi apie Rusijos įmones. Visa tai mums ir suteikė konkurencinį pranašumą ir vidaus, ir užsienio rinkose.
Bet Nepriklausomybės pradžioje buvo padarytos kelios esminės klaidos, kurios sugriovė Lietuvos pramonės dešimtmečių įdirbį.
Pirma strateginė klaida - to meto šalies aukščiausi vadovai nesuvokė ekonominio potencialo ir jo įrankio - pramonės - tikrosios reikšmės Lietuvos gyvenimui. Jie tiesiog nesuprato, kokiu būdu sukuriamas nacionalinis produktas: kad pirmiausia reikia pagaminti produkciją, o po to dar ją būtina parduoti, nes tik pardavimai duoda pajamas. Beje, kuo daugiau ir brangiau pardavus gaunama didesnė pridėtinė vertė. Gyventi neskursdami galime tik iš sukurtos ir didėjančios pridėtinės vertės. O kai sunaikinama gamyba, nėra ką parduoti, nėra pajamų ir reikiamos pridėtinės vertės.
- Kodėl sunyko gamyba - įmonėms užsidarė žaliavų kanalai iš Rytų?
- Čia kas kita. Prisiminkime blokados laikus, kai oficialiai buvo uždrausta iš Rusijos tiekti žaliavas ir energetinius išteklius. Tada Pirmosios Vyriausybės antiblokadinė komisija priėmė sprendimą atidaryti bet kokius kanalus įvežimui - kas gali, tas tegul veža, - ir mes per blokadą žaliavų prisivežėme net daugiau nei jų turėjome prieš tai.
Gamyba turi savo specifiką - struktūrą ir nenutrūkstamų procesų grandines. Bet kurioje vietoje jas nutraukus viskas sustoja, nutrūksta pajamų srautas. Skaudžiausiu smūgiu Lietuvos pajamų srautui buvo nutraukti ryšiai su tradicine Rusijos rinka, su jos pirkėjais. Politiškai gal ir nelabai geru partneriu ta Rusija buvo, su didžiavalstybinėmis pozicijomis. Bet viską, ką pagamindavome Lietuvoje, mes užsimerkę galėjome jai parduoti. O mes, turėdami šimtamilijoninę rinką, pasakėme: jums daugiau netieksime. Ir išėjome iš tos rinkos. Už dyką ją atidavėme vokiečiams, skandinavams, lenkams ir kitoms Vakarų valstybėms, kurios į Rytus ėmė papildomai tiekti savo produkciją. Atsisakyti milžiniškos ir imlios mūsų produkcijai realizacijos rinkos - tai buvo didžioji strateginė ekonominės politikos klaida.
- Ir nebuvo nė vieno balso, kuris būtų padėjęs atsitokėti?
- Balsų buvo, bet jie skambėjo tyruose, jų buvo mažuma. Vyriausybėje tuo klausimu mes dar rasdavome bendrą kalbą, bet Aukščiausioje Taryboje (AT) iš karto susidurdavome su dideliu pasipriešinimu. Dėl kiekvieno naujo ekonominio įstatymo būdavo balsuojama papunkčiui. Pavyzdžiui, svarstant Akcinių bendrovių įstatymą aš tris dienas stovėjau AT tribūnoje ir aiškinau kiekvieną niuansą, gresiantį šalies ekonomikos potencialui, bet dauguma balsavo „prieš“.
- Ar parlamentarai nesuprato jūsų argumentų?
- Jie net nesiklausė. To, kaip tada vadinome, „arbatos klubo“ dalyvių buvo dauguma, rodos, apie 74, ir kai jų lyderis pakeldavo ranką, jie tik į jį pažiūrėję irgi kėlė rankas. Niekas nieko nesiklausė.
Kai buvau ministru, bandėme pratestuoti visus gamyklų vadovus. Svarbiausias reikalavimas buvo, kad jie parengtų savo produkcijos eksporto programą, labiau orientuodamiesi į Vakarų šalis. Jeigu įmonė neturi kur parduoti savo gaminių ir neieško rinkų, jos direktorius buvo laikomas netinkamu vadovauti gamybos įmonei ir būdavo keičiamas. Reikalavimai naujam vadovui buvo susiję tik su vadybine kompetencija, o ne su pažiūromis.
Bet neilgai trukus prie Pramonės ministerijos ėmė burtis „megztosios beretės“ su plakatais „Nuimti Jasinavičių!“, nes tas Jasinavičius esą nori „parduoti Lietuvą“, versdamas jos prekes pardavinėti į užsienį. Manote, tos garbios močiutės pačios tai sugalvojo?
- O formalus sprendimas ar teisės aktas, kuriuo buvo nutarta nieko neparduoti Rytų kaimynams, išliko istorijai?
- Ne, nes tokio nebuvo. Bet būdavo patriotinių akcijų. Pavyzdžiui, Maskvai parduoti skirtą maisto produktų prikrautą vagoną privirindavo prie bėgių, kad negalėtų išvažiuoti. Tai buvo laikoma itin patriotišku veiksmu.
- Gamyklų vadovams irgi būdavo neformalūs nurodymai neišvežti produkcijos?
- Taip. Paskambindavo. Nepaklusnieji galėjo netekti pareigų. Juk daugelis įmonių vadovų buvo, tegu ir Lietuvos, bet komunistų partijos nariais...
Dabar tai žino beveik kiekvienas, o tada nesuvokta, kad pirkėjas - rinkos karalius. Gaminti galėjo ir „Kuro aparatūra“, ir „Vilma“, ir „Žalgiris“, ir kiti gamybiniai susivienijimai. Žaliavų netrūko, bet parduoti produkcijos daugiau nebuvo kur. Pavyzdžiui, „Vilma“ turėjo stiprias pozicijas Rytų rinkoje, juodąsias dėžes lėktuvams gamino dar 12 metų po Nepriklausomybės paskelbimo. Bet Vakarų rinkoje mūsų pramonės ir jos produkcijos niekas nežinojo, todėl jos niekas neskubėjo pirkti.
Dėl to kai kurios įmonės labai greitai sunaudojo savo išteklius ir pačios bankrutavo. Įsivaizduokite, žmonės ateina į darbą, gamina produkciją, naudoja žaliavas, ima atlyginimus, bet gaminiai guli sandėlyje. Pajamų nėra. Dėl to žmonėms jau algų nebemoka, sako, algas gausite, kai parduosime produkciją. Po metų kitų ta produkcija pasensta, belieka išmesti. O žmonės ir toliau eina į darbą, tikėdamiesi stebuklo - kur jiems dėtis?
Bet kokia siaura profesinė specializacija yra tarsi pančiai ar grandinės darbuotojui. Žmogus, įpratinamas daryti viena, neįsivaizduoja, kad gali daryti kita. Dėl to tampa visišku bejėgiu pasikeitus rinkoms ar jų poreikiams.
- O valdžia irgi nesuko galvos ir neieškojo naujų rinkų?
- Manyčiau, mūsų valdžia, neturėdama sisteminės vadybinės kompetencijos, „gesino gaisrus“ - sprendė eilines kasdien iškylančias mažas problemėles ir dėl to įvyko tas chaosas.
Juk buvo priimtas sprendimas panaikinti Lietuvos pramonės valstybinį reguliavimą. Gedimino Vagnoriaus pranešimą apie Pramonės ministerijos panaikinimą išgirdau per radijo transliaciją iš AT posėdžio. Šviesaus atminimo Algirdas Brazauskas dar pasiteiravo, kokia būtų pramonės ministro nuomonė, bet G.Vagnorius patikino, kad viskas suderinta.
Tuo metu Pramonės ministerijos pavaldume buvusiose įmonėse dirbo daugiau kaip 0,5 mln. darbuotojų - maždaug trečdalis šalies darbo jėgos. Palyginkime: Miškų pramonės ministerijos pavaldumo įmonėse dirbo vos 3,5 tūkst. žmonių, bet toje srityje valstybinis reguliavimas išliko, o visą pramonę ir, svarbiausia, 0,5 mln. darbo žmonių likimą paliko savieigai.
Kaip tik tada reikėjo ne naikinti valstybinį pramonės reguliavimą, o pakeisti, numatant, kokias kryptis plėtoti ir kaip tą plėtimą motyvuoti.
Tačiau nemanau, kad jie tai darė piktybiškai ar norėdami pakenkti Lietuvai. Tai buvo nepakankamos vadybinės kompetencijos, o ne kenkimo valstybei klausimas. Bet, mano galva, šis sprendimas sudavė Lietuvos ekonomikai tokį smūgį, kad mes įkritome į tokią gilią ekonominę duobę, iš kurios dar iki šiol neišsikapstėme.
- Bet valdžia ir dabar laikosi nuomonės, kad valstybinis reguliavimas yra blogis, kad rinka viską sureguliuoja geriau.
- Pasakysiu vieną šventvagišką mintį, kuri kai ką gali ir įžeisti, bet aš tikrai nesiekiu tokio tikslo. Atkūrę Nepriklausomybę, mes atsisakėme sovietinio ekonominio modelio ir grįžome į laisvosios rinkos ekonomiką. Faktiškai atsisakėme socializmo ir grįžome į kapitalizmą.
Kapitalizmo epochoje pagrindinis veikėjas yra kapitalistas, pagrindinė ekonomikos žaliava - kapitalas. Tai ne tik pinigai, turtas ir staklės, bet ir kompetencija kurti pridėtinę vertę - intelektinis kapitalas.
O ar jūs dažnai girdite konkrečių duomenų, kiek mes per dvidešimt dvejus metus išauginome kapitalistų ir kapitalo, ir kokia yra to kapitalo grąža? Lietuvoje kapitalistas iki šiol yra neigiamas personažas. Tie, kas kovojo prieš TSRS, nė nemanė išsiauginti savų, dorų ir išmintingų kapitalistų.
Koks universitetas rengia Lietuvoje kapitalistus? Tai, kad studentams dėstoma ekonomika, dar nieko nereiškia. Pirmas kapitalisto požymis - ar jis sukūrė nors vieną darbo vietą. Kuri aukštoji mokykla rengia darbdavius? Visos rengia samdinius, kaip ir tarybiniais laikais. Aš sakau, visi rengia darbgavius, bet ne darbdavius.
Jeigu mūsų švietimo sistema kasmet išmeta į rinką apie 50 tūkst. žmonių, kurie nori gauti darbą, ir nė vieno, kuris geba duoti darbą kitiems, kas laukia tokios valstybės? Ar ta strateginė valstybės valdymo klaida nedaroma iki šiol?
Kas būtų, jeigu mes nerengtume medikų, inžinierių? Niekas negydytų ir neprojektuotų. Bet kapitalistų, darbdavių kažkodėl galima nerengti, naiviai tikintis, kad jie patys atsiras savaime, ir, svarbiausia, kažkokiu apvaizdos būdu taps ir gerais, ir efektyviais, ir konkurencingais.
- Ar bandote mandagiai pasakyti, kad mūsų valstybę valdo samdiniai?
- Daugeliu atveju yra taip: samdiniai, kurie, be to, dar ir nemoka valdyti sudėtingų sistemų. Kad valdytum motociklą, reikia išlaikyti vairavimo egzaminą. Kad jį išlaikytum, reikia išmanyti taisykles. Tas pats ir su automobiliu, ir su orlaiviu. Tik valstybę valdyti jokių taisyklių išmanyti ir teisių, patvirtinančių nors minimalią kompetenciją, nereikalaujama.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą