Šiemet prieš Kalėdas premjeras Algirdas Butkevičius vėl svetingai atvėrė savo jaukių namų duris „Respublikai“. Ir nors sakoma, kad du kartai - dar ne dėsnis, tačiau ir Kalėdos tik antros, kai jis vadovauja Vyriausybei. Butkevičių inteligencija leidžia tokia proga pasibelsti į jų duris ne su dovanomis, bet su klausimais, gal net nepatogiais; jų nuoširdumas leidžia turėti vilties, kad ir ateityje čia nebus užsitveriama ledine oficialumo siena, o panašūs kalėdiniai susitikimai su skaitytojais gal net taps tradicija.
Tą vakarą, kai premjeras A.Butkevičius išskirtinai anksti grįžo namo, į juos jau buvo įsigavusi Kalėdų nuojauta. Trijų kambarių bute netoli Vingio parko tąkart susibėgo visa šeima. Už langų glaustėsi sutema, dvelkė šiluma, gyvu spygliu - žalioji miško viešnia jau žibėjo sidabro burbulais, jau džiūgavo prie jos nepaleidžiama iš akių Janinos ir Algirdo Butkevičių anūkė Kamilė. Čia pat buvo ir antrus metus bebaigiančios mažylės tėvai, A.Butkevičių dukra Indrė su vyru verslininku Evaldu Vaitasiumi.
- Mūsų Kūčios ir Kalėdos bus ramios, jaukios ir šeimyniškos, - jaukiai kalbėjo Janina Butkevičienė, kuriai pirmiausiai uždavėme klausimų, nes būtent jos, kaip ir didumos moterų, dėka namie apsigyvena šventės pažadas. - Prie šventinio stalo sėsime su dukros Indrės šeima. Mūsų anūkė judri kaip gyvas sidabras, jai labai patinka tokie šeimos susibūrimai. Apskritai mes visi esame šeimos žmonės, mums labai svarbu pabūti visiems kartu. O dabar, kai gyvenimas toks įtemptas, laisvo laiko tiek nedaug, šios šventės bus ir puiki galimybė visiems pabendrauti. Kamilės krykštavimo bus pilni namai ir jau vien tai mums garantuoja gerą nuotaiką.
- Pernai A.Butkevičiui tapus premjeru sakėte per tuos rūpesčius stebuklingo Kalėdų artėjimo nė nepajutusi. O kaip šiemet?
Janina Butkevičienė: Pernai šiuo metu išgyvenome tikrai nelengvą laikotarpį. Ir dabar įtampos mūsų gyvenime netrūksta. Tiesiog toks dabar gyvenimo etapas; jis pasibaigs - bus kitas. Mūsų asmeninis gyvenimas dabar labai priklausomas nuo vyro darbotvarkės. Laisvų valandų joje nedaug. Laukiame Kalėdų. Mums tai pati gražiausia metų šventė.
Indrė Vaitasienė: Kalėdų neįsivaizduoju be artimų žmonių. Visada šias gražiausias metų šventes pasitinkame šeimoje. Buvimas visiems kartu šventiškai papuoštuose namuose ir sukuria šventinę nuotaiką.
- Sunkiai atleidžiat, tiems, kurie užgauna?
Janina B.: Aš esu taikus ir tolerantiškas žmogus. Niekada nelaikau pykčio niekam, neskaičiuoju kitų nuodėmių. Esu įsitikinusi, kad pyktis ir kiti negatyvūs jausmai turi griaunamąją, ardomąją jėgą. Nuoskaudas stengiuosi užmiršti ir apie jas padariusius žmones tiesiog negalvoti. Džiaugiuosi, kad mano aplinkoje daug gerų, pozityvių žmonių. Labai nemėgstu piktų žmonių, susiraukusių veidų. Su tokiais ir nebendrauju. Ir nemanau, kad geram reikia stengtis tapti tik prieš Kalėdas ar kitas didžiąsias šventes. Toks gerumas bus apsimestinis, netikras, žmogaus esmės juk nepakeis ir juo labiau jokios indulgencijos nesuteiks.
- Kaip reaguojate į kritiką, kuri yra ir bus premjero darbo dalis?
Janina B.: Stebiu politinius procesus Lietuvoje ir apie kritiką turiu savo nuomonę. Nei mano vyras, nei aš nesame alergiški kritikai. Atvirkščiai, tikrai mokame kritiką priimti. Bet kritika kritikai nelygu. Konstruktyvi ir argumentuota kritika yra labai sveikintinas dalykas. Ji yra kurianti, nes skatina dialogą, kuris veda į tobulėjimą. Bet tokios konstruktyvios, argumentais pagrįstos kritikos girdime labai nedaug. Atvirkščiai, daug ką galima priskirti oponentų fantazijų ir sapnų kategorijai. Nuolat kuriamos sąmokslo teorijos taip pat anaiptol nėra kritika. Tų teorijų burbulai paskui subliūkšta, apie jas niekas nebekalba, bet kažkas turbūt patiki, o to, manau, ir siekiama. Tačiau, norint tas sąmokslo teorijas paneigti, tenka įdėti daug pastangų ir laiko, kurį reikėtų skirti darbui. Tokius dalykus vertinu vienareikšmiškai - kaip sąmoningą trukdymą dirbti. Lietuvoje pastaruoju metu labai populiaru vis dėl kažko viešai ir garsiai nerimauti ir reikšti susirūpinimą. Yra tokių etatinių „rūpintojėlių“, kurie kažkodėl visai nesirūpina savimi ir savo aplinka (nors rūpintis netgi labai būna dėl ko), o jų nuolatinis rūpestis ir nerimas dėl kiekvieno Vyriausybės žingsnio ir to, kas „būtų, jeigu būtų“, man labai panašus į begalinį susirūpinimą, kad tik Vyriausybei nepasisektų... Neįžvelgiu tame „rūpestyje“ meilės Lietuvai ir jos žmonėms. Labai gaila ir apmaudu, kad taip yra. Ir ne tik dėl to, kad tai susiję su mano vyro darbu. Gaila ir apmaudu dėl Lietuvos. Juk Lietuva tokia mažytė ir mūsų tiek nedaug...
Indrė V.: Aš domiuosi politika seniai, juk mano tėtis pirmą kartą į Seimą buvo išrinktas, kai aš mokiausi penktoje klasėje, ir man jo veikla visada buvo įdomi. Tad žinau, kad tai, kas pateikiama viešojoje erdvėje, tikrai ne visada yra tiesa. Man tėtis paaiškina, kaip yra iš tiesų, ir liepia jautriai nereaguoti, nes tos netiesos buvo ir bus, juk visada yra žmonių, kurie, stokodami kompetencijos ir idėjų, kovai politinėje arenoje pasitelkia kitus ginklus - melą, šmeižtą, intrigas. Kartais, turėdama laiko, pasižiūriu reportažus iš Seimo posėdžių, iš Vyriausybės valandos Seime. Mane nepaliauja stebinti kai kurių tautos išrinktųjų nekultūringumas - yra keletas politinio elito atstovų, kurie net klausimo oponentui negali užduoti, prieš tai jo neįžeidę, nemetę kokios nors paniekinančios replikos. O juk psichologai sako, kad kitus pažeminti siekia tie, kurie patys nesijaučia esą vertingi, kitaip sakant, žmonės, turintys rimtų psichologinių problemų... Bet aš džiaugiuosi, kad mano aplinkoje nėra tokių nekultūringų žmonių, ir labai didžiuojuosi savo tėčiu, kad jis yra aukštos vidinės kultūros ir niekada neįžeidinėja ir nežemina kitų žmonių.
- Kaip paprastai jūsų namuose „artinamos“ Kalėdos? Gal vakarojimu, gal prisiminimais?
Janina B.: Ir visai nereikia Kalėdų „artinti“ - jos pačios artėja labai greitai. Tikrai, net nepajutau, kaip metai prabėgo. Tiesiog žaibiškai lekia laikas, čia rytas - čia jau vakaras, čia pirmadienis - čia jau penktadienis, čia vasara - čia jau ir Kalėdos... Sakoma, kad geriausiai bėgančius metus išduoda augantys vaikai. Tikra tiesa - pernai šiuo metu mūsų anūkė Kamilė dar tik nedrąsiai mokėsi pati žengti pirmuosius žingsnelius, o dabar bėgioja, mokosi pažinti raides - jau net dvylika pažįsta. Ir pasikalbėti su ja jau galima.
- Gal turite kokią tradiciją, tarkim, niekad neatstumiate elgetų prieš šitas šventes, duodama beatodairiškai išmaldos visiems kelyje pasitaikiusiems? Nueinate į bažnyčią? Ir kalėdaičiais tikriausiai pasirūpinate jūs?
Janina B.: Neturime kokių nors ypatingų savų kalėdinių tradicijų, o išmaldos elgetoms duodu ir įvairias labdaros iniciatyvas paremiu ne tik prieš Kalėdas. Į bažnyčią per didžiąsias šventes dažniausiai nueiname, bet tikrai ne iš pareigos, ne todėl, kad taip reikia ar kad taip elgiasi visi, o dėl to, kad to norime patys. Bažnyčioje apsilankome ne tik per šventes. O kalėdaičius Kūčioms jau turime. Šiemet jų nepirkome, vyrui padovanojo draugai kunigai.
Indrė V.: Už savo vaikystės kalėdinę pasaką, žinoma, esu dėkinga savo tėvams, labai myliu juos ir jais didžiuojuosi. Visada labai laukdavau Kalėdų, visada jas švęsdavome. Puošdavome eglutę ir laukdavome Kalėdų Senelio dovanų. Visada jų rasdavome po eglute Kalėdų rytą. Prisimenu, kaip su broliu nusistatydavome žadintuvą gal antrai ar trečiai valandai nakties ir bildėdavome laiptais iš antrojo aukšto į pirmąjį, kur būdavo eglutė, žiūrėti, ar jau yra dovanos, ir, radę jas, sprukdavome su jomis į lovas, išsipakuodavome ir džiaugdavomės - Kalėdų Senelis kaskart stebuklingai atspėdavo, ko labiausiai trokšta mūsų vaikiškos širdelės.... Keičiantis tėčio pareigoms, mūsų šeimos Kalėdų tradicijos nepasikeitė. Tik dabar, kai tėtis toks užimtas ir laisvo laiko turi nedaug, tas buvimas kartu dar mielesnis.
- Ką stengiatės dovanoti artimiesiems per šventes, kokių laukiate dovanų?
Janina B.: Man smagiau dovanoti nei gauti dovanas. Mūsų šeimoje nėra tradicijos pirkti brangias dovanas. Bet mūsų dovanos būna brangios dėl to, kad būna apgalvotos, išrinktos ir dovanojamos su meile, skirtos būtent konkrečiam žmogui. Tad kokia bus ta dovana, man nėra taip svarbu. O aš pati prieš šventes visada aplankau knygynus, nueinu į kosmetikos parduotuves, vyriškų prekių parduotuvėse pasidomiu aksesuarais - kaklaraiščiais, sąsagomis, ir kažką išrenku savo artimiems žmonėms. Dovanas visada pati gražiai supakuoju. Mažoji Kamilė šiemet gaus įvairių loginį mąstymą ugdančių žaislų.
Indrė V.: Mūsų dukrytė dar mažutė - jai tik metukai ir devyni mėnesiai, ji dar nežino, kas yra Kalėdų Senelis, bet mes apie jį jai jau pasakojame. Mes su Evaldu, žinoma, stengsimės kurti gražią stebuklingą kalėdinę pasaką savo dukrytei. Norėčiau, kad Kamilė kuo ilgiau ta pasaka tikėtų.
- Ko jūs palinkėtumėte niurzgiems lietuviams? Linkusiems susikrauti lagaminus?
Indrė V.: Štai po Kalėdų pradės ilgėti dienos, mūsų gyvenime atsiras daugiau saulės ir šviesos, linkiu, kad ir optimizmo, vilties ir džiaugsmo būtų daugiau. Linkusiems susikrauti lagaminus linkiu sugrįžti namo. Smagu pabūti ir kitur, net padirbėti, pasimokyti, įgyti patirties, bet taip norėtųsi, kad žmonės nepamirštų Lietuvos ir savo šaknų, kad tikėtų savo šalimi ir sugrįžtų.
Janina B.: Ir savo šeimai, ir dukros, ir visiems Lietuvos žmonėms norėčiau palinkėti gražių ir ramių švenčių, sušildytų mylimų žmonių artumu ir gražaus, prasmingo gyvenimo viltimi. Mylėkime ir būsime mylimi, šypsokimės ir šalia mūsų nebus piktų žmonių, linkėkime daug gero vieni kitiems ir tie linkėjimai tikrai sugrįš su dviguba jėga. Būkime laimingi.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą