Šį sekmadienį, liepos 6 d., 14 val., prie buvusios Sąjūdžio būstinės (Vežėjų 4) bus atidengta atminimo plokštė su Rimanto Ulevičiaus pėdos įspaudu.
Rimantas Ulevičius, vienas iš pirmųjų sąjūdininkų, ROTARY klubo steigėjų, Lietuvos skaujų sąjungos įkūrėjų, vėliau tapęs Liberalų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininku, ne kartą - Klaipėdos miesto tarybos nariu, jauniausiu vicemeru šalyje, ryški ir turtinga asmenybė, artimuosius ir draugus paliko prieš penkerius metus, liepos 6-ąją, Sąjūdžio Klaipėdos skyriaus iniciatyvinės grupės įkūrimo dieną.
Plokštę su Rimanto pėdos įspaudu sukūrė klaipėdietis dailininkas juvelyras Vytautas Karčiauskas.
Kodėl įamžinti Rimanto Ulevičiaus atminimą buvo patikėta jums?
Pirmiausia gal dėl to, kad mes buvome Sąjūdžio bendražygiai. Bet svarbiausias momentas, kurį ir pats buvau pamiršęs, tas, kad turėjau ant drobės paliktą jo pėdą. Mūsų galerija jau seniai renka klaipėdiečių pėdų atspaudus. Kuriant galeriją, planavome ją pavadinti Vytauto Karčiausko galerija. Tačiau tuo metu visai atsitiktinai važinėjant po apylinkes pamatėme akmenyse įspaustas pėdas. Ir mums patiko pavadinimas "Pėda". Tik vėliau man toptelėjo į galvą, kad šis žodis turi daug didesnę prasmę, juk mūsų miesto pavadinimas yra Klai-pėda.
Kita vertus, visi paliekame pėdą - vieni ne tokią pastebimą, kiti - gilią. Ruošiuosi žymių klaipėdiečių pėdas įamžinti savojoje "Pėdos" galerijoje.
Jūs paminėjote, kad Rimantas Ulevičius "Pėdos" galerijoje ant drobės įspaudė savo pėdą. Kada tai atsitiko?
Kadaise mes rengdavome tokius neformalius susitikimus. Viename iš jų susibūrę bendražygiai ant vėliavos paliko savo pėdas. Tarp jų buvo ir Rimantas. Mes su juo nebuvome dideli draugai, jis gerokai jaunesnis už mane. Bet Ulia, kaip mes jį vadindavome, dažnai užsukdavo į galeriją, atsisėdavo prie stalo ir žaisdavo šachmatais. Susipažinome su Rimantu per Sąjūdį. Dar iki šiol su žmona prisimename tas dienas, jai Rimantas labai įstrigo atmintin. Buvo labai kuklus studenčiokas, apsiavęs sportiniais bateliais. Ji net keletą kartų yra priėjusi prie Rimanto ir paklaususi, ar jam ne šalta.
Ar ne lengviau kurti darbą, skirtą nepažįstamam žmogui?
Kur kas sunkiau. Man reikia nors minimaliai pažinti žmogų, nors kartą pažvelgti jam į akis.
Kiek laiko triūsėte prie šio kūrinio?
Teko paplušėti, tiksliai viską apskaičiuoti. Dirbau pusantro mėnesio, su didžiule meile. Pats darbas yra iš bronzos. Manau, kad jis man pavyko.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą