Rimvydas Valatka: ministru gali būti bet koks triušis, ištrauktas iš iliuzionisto kepurės

Sauliaus Skvernelio sprendimas eiti į rinkimus su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga išvertė jį iš ministro posto. Partija „Tvarka ir teisingumas“ ilgai ieškojo, kuo jį pakeisti. Iš viso partija pateikė net 6 kandidatus, kol galiausiai vienas jų tiko ir premjerui, ir prezidentei. Trečiadienį prezidentė naujuoju vidaus reikalų ministru paskyrė visuomenei nežinomą ministerijos padalinio vadovą Tomą Žilinską. Apie tai ir kitas pastarojo meto politikos aktualijas laidoje „Dėmesio centre“ – pokalbis su politikos apžvalgininkais Rimvydu Valatka ir Vytautu Bruveriu.

– Pone Valatka, kas toks yra naujasis vidaus reikalų ministras? Net Rolandas Paksas, pasiūlęs jį į ministrus, neatskleidžia, iš kur jį pažįsta. Kaip vertinate tokį pasirinkimą?

R. Valatka: Lietuva yra vienintelė demokratinė valstybė, kurioje ministru tapti tūkstantį kartų lengviau, nei būti išrinktam Seimo nariu ar į Vilniaus miesto tarybą. Kitaip tariant, dabar Lietuva pastatyta ant galvos. Tam, kad būtum išrinktas į Seimą, reikia surinkti bent 8000–9000 balsų, o tapti ministru...

Einant gatve pro R. Pakso ar Darbo partijos būstinę, gali pataikyti, kad pasiūlys tapti ministru. Jei nuotaika bus gera ar būsi įkaušęs, tai gali priimti tokį pasiūlymą. Šiuo metu vyriausybėje yra kokie 4 ministrai, kurie yra taip sugaudyti. Tai, kaip sakoma, vaikai, nedarykite daugiau taip. Rinkėjai, nerinkite partijų, kurios apskritai nežino, ar turi žmonių – bent po vieną – į ministro kėdę.

Prieš šiuos Seimo rinkimus rinkėjams reikėtų pasakyti, kad jei partija nesugeba į vieną vietą įvardyti dviejų kandidatų, už tokią partiją apskritai balsuoti negalima. Daug kas netgi džiaugiasi, sako specialistas. Bet S. Skvernelis sako, kad jis prastas specialistas.

Man atrodo, kad vienintelis trumpas jungimas buvo 2009 m. Briuselyje, kuomet prezidentė dar buvo eurokomisarė, o tas žmogus ten irgi kažką dirbo. Kadangi prezidentė taip pat yra iš tų politikų, kuri buvo valdininkė, specialistė, tai ji nepažįsta žmonių. Turime labai juokingą situaciją, kai ministru gali būti bet koks triušis ištrauktas iš iliuzionisto kepurės.

– T. Žilinsko kandidatūra neužkliuvo nei premjerui, nei prezidentei, nors viešojoje erdvėje pastarosiomis dienomis buvo įvairiausių (ir ne itin palankių) nuomonių apie šį žmogų. S. Skvernelis labai kritiškai pasisakė apie savo pavaldinį, bet jis vis dėlto paskirtas. Pone Bruveri, kaip jūs tai vertinate?

V. Bruveris: Negalima sakyti, kad ši figūra – visiškai nežinoma. Yra toks posakis: „plačiai žinomas siauruose ratuose“. Jis buvo ministro Raimundo Palaičio laikais ir jo sąsajos su R. Palaičiu yra labai akivaizdžios. Jis akivaizdžiai tiko prezidentei – tai yra de facto prezidentės kandidatas.

Visos tos absurdiškos gūžynės, kurios vyko su 5 ar 6 kandidatais, ir yra susijusios su tuo, kad prezidentė vis reikalavo naujų kandidatūrų, kol galų gale buvo prieita iki šitos. Nesu tikras, ar prezidentė jį patvirtino be jokių abejonių. Toks įspūdis, kad ji buvo sudvejojusi, ypač po to neigimo naujienų srauto, S. Skvernelio kritikos, pareigūnų profsąjungų pasipiktinimo, tačiau vis tiek jis buvo paskirtas.

– Kuo jūs tai aiškinate? Ar jis paskirtas dėl to, kad prezidentė jį pažinojo, kaip valdininką? O gal specialiai taip pasielgta, nes T. Žilinskas sulaukė S. Skvernelio kritikos?

V. Bruveris: Neatmesčiau, kad tai galėtų būti viena priežasčių. Be to, prezidentė jį turėtų atsiminti iš tų laikų, kai poną Vitalijų Gailių ir Vytautą Giržadą vertė iš postų dėl „Snoro“ banko istorijos. Taip pat jis –nepartinis specialistas, kas dabar labai madinga. Visi dabar nori nepartinių, kurie neva nepolitikuoja ir nieko blogo nepridaro. Be abejo, viena iš priežasčių ir tai, kad S. Skvernellis ir profsąjungos taip stojo piestu. Pakartosiu, kad tai – prezidentės pasirinkimas. Tiek ponas R. Paksas, tiek premjeras čia suvaidino statistų vaidmenį.

Tačiau šis prezidentės pasirinkimas – destruktyvus, politinė klaida. Akivaizdu, kad jis vėl iki raudonos kartelės pakels įtampą vidaus reikalų sistemoje. Jis vėl aštrina seną sisteminę šitos sistemos problemą – statutinių pareigūnų, policijos departamento ir ministerijos aparato kovą. Ponas T. Žilinskas labai aiškiai buvo kitoje aparato pusėje, o ponas S. Skvernelis – pareigūnų pusėje.

– Aukščiausias profesinės sąjungos atstovas.

V. Bruveris: Ponas S. Skvernelis yra viešai išliejęs tą kritiką pono Žilinsko adresu, kad jis priešinosi policijos reformoms, vidaus tarnybos statuto priėmimui. Prezidentė ir kiti aukšti politikai, kurie priiminėjo šį sprendimą, tiesiog negalėjo nežinoti, kaip neigiamai šis paskyrimas paveiks vidaus reikalų sistemą.

R. Valatka: Aš nenorėčiau sutikti. S. Skvernelis vaizdavo, kad jis yra policijos pusėje. Aš prieš pat laidą gavau paskutinį S. Skvernelio įsakymą: „Įsakymas dėl darbo grupės sudarymo. 2016 04 12 Nr. IV-287. Sudarau šią darbo grupę pasiūlymams dėl galimybės steigti naują mokymo įstaigą, rengsiančią vidaus tarnybos sistemos pareigūnus pagal dvipakopį rengimo modelį. Parengti darbo grupę: A. Kasinskas, I. Čypienė, R. Baniulis, T. Bikmanas, S. Greičius, K. Jucevičius, R. Mockevičius, L. Pernavas, R. Pocius, R. Požėla.“

Įsivaizduokite, mes turime 51 aukštąją mokyklą. O dabar bus steigiama mokykla nustekento M. Romerio universiteto Kauno viešojo saugumo fakulteto pagrindu. Tam dekanui yra pratęstas statutinis terminas. Kitaip sakant, paskutiniai S. Skvernelio veiksmai buvo išstatutinti kuo daugiau veikėjų ir ta mokykla steigiama dėl 50 policininkų ruošimo per metus. Klausimas, ar Vilniaus universitetas ar Vytauto Didžiojo universitetas negalėtų policijai parengti tų 50 žmonių?

– Akivaizdu, kad galėtų. Reikia tik paskelbti konkursą tarp aukštųjų mokyklų. Jos, ko gero, policijos departamentui atneštų daugybę pasiūlymų. Grįžkime prie nepartinio kandidato skyrimo. Prezidentės atstovė spaudai tai pabrėžė, kaip vertybę. Kokios tai yra vertybės?

R. Valatka: Mes esame demokratinė valstybė ir ministrai turi būti politikai. Kai ministrai nėra politikai, tai ir pradedama žiūrėti labai siaurai į sistemą, kuri neturi ryšio su kitomis sistemomis. Pavyzdžiui, kodėl Suomijoje sutaupoma daug pinigų? Nuošaliose vietose ten policijos pareigūnas taip pat yra ir mokesčių inspektorius – tos pareigybės yra sudvejintos.

Dabar įsivaizduokite tokį T. Žilinską, kuris bandytų kažką panašaus padaryti Lietuvoje. Jis net nesuprastų apie ką kalbama. Tik politikas gali matyti bendruosius valstybės reikalus iš paukščio skrydžio, tačiau ir tai ne visi politikai mato. Apskritai, aiškinti apie specialistų vyriausybę reiškia pjauti medį, kuris nėra stiprus, arba šaką, ant kurios mes visi sėdime. Kaip tik reikėtų stiprinti politiką, o mes apskritai norime sudaužyti visą sukurtą politinę sistemą ir šiame lauke palikti vieną D. Grybauskaitę. O kas bus po to, kai ji išeis?

– Pone Bruveri, kaip jūs matote atsakomybės klausimą? Ar ministro pareigas užimantis žmogus gali sau leisti atsakyti tik prieš save?

V. Bruveris: Nepamirškime, kad visa šita klounada, kurią mes matėme pastarosiomis dienomis, vadinosi „vidaus reikalų ministro paieškos“. Šis cirkas yra toli gražu ne pirmas, bet vienas ryškiausių pavyzdžių. Vedu prie to, kad šitos absurdiškos gūžynės yra vienas ryškiausių kadrinio, idėjinio, politinio, programinio, ideologinio ir kokio tik nori neįgalumo krizės simptomų.

Normalioje valstybėje yra daugmaž iš anksto aišku, ar vienas, ar du politinių partijų kandidatai, kurie laimėjus rinkimuose, bus siūlomi į tam tikrus postus. Lietuvoje vietoje to yra kažkokia loterija, kurių laimėtojų pagrindinis kriterijus yra būti niekam nežinomu ir nepartiniu.

R. Valatka: Įsivaizduokite, jei būtų buvęs totalizatorius prieš 2012 m. rinkimus ir būtų klausimas: „Kokie galimi vidaus reikalų ministrai, per ateinančius 4 metus?“ Ten būtų išvardintos D. Barakausko, S. Skvernelio, T. Žilinsko ir dar kokios penkios pavardės. Tai tų trijų turbūt nei vienas žmogus Lietuvoje nebūtų paminėjęs. Mes padarėme valstybę–totalizatorių. Tokia ministerija yra totalizatoriaus įkaitė.

V. Bruveris: Tai yra demokratinių ir politinių procesų karikatūra. Deja, mes tą matome ir tai vyksta aukščiausiu lygiu.

– Atsitiktiniai žmonės tampa ministrais, nors jie net neturėjo tokios ambicijos.

V. Bruveris: Kaip sakė naujasis ministras, „man pasiūlė, o aš gyvenime laikausi nuostatos, kad kai pasiūlo, reikia priimti.“

R. Valatka: Jeigu muša, reikia bėgti. Bet yra dar vienas dalykas. Mes turime premjerą, kuriam iš principo yra tas pats, kas jo kabinete posėdžiauja. Jei būtų normalus premjeras, tai jis pirmiausia pasakytų R. Paskui atnešti kandidatūrą, už kurią būtų galima galvą guldyti. Tuomet, pateikus prezidentei, pasakytų, kad mano pareiškimas yra toks. Ir tuo viskas pasibaigtų.

V. Bruveris: Net iš šono stebint buvo matyti, kad premjeras vaidino kurjerio vaidmenį tarp prezidentės ir R. Pakso.

– Dar pakalbėkime apie S. Skvernelio atleidimą likus pusmečiui iki rinkimų. Vertinimų yra įvairių, bet yra ir visuomenės nuomonė, kuri liudija S. Skvernelio populiarumą. Ar apskritai reikėjo nusileisti partijos „Tvarka ir teisingumas“ reikalavimui atšaukti S. Skvernelį?

R. Valatka: Reikėjo. Iki tos vietos viskas buvo žaidžiama teisingai, pagal politinės teisinės, demokratinės valstybės principus. Bet po to žaidimas pasidarė visiškai priešingas. Jei žinotume, kad bevardis taps ministru iš ministerijos vidaus, tai, be abejo, premjeras turėjo įtikinti R. Paksą atsiimti savo prašymą ir palikti S. Skvernelį, kuris taip pat buvo ne politikas. Jo laiškelių siuntinėjimas, kur jis gina R. Karbauskio latifundijos reikalus iš Vidaus reikalų ministerijos Viešųjų reikalų skyriaus...

– Tai tik įrodo, kad jis neturi politinės patirties?

R. Valatka: Parodo, kad jis visiškai žalias ir t.t. Kitaip sakant, iki pusės partija buvo sulošta taip, kaip reikia, o po to atėję lošėjai sakė, kad mes taip nelošime.

V. Bruveris: Šitas kadrinis sprendimas pablogins situaciją pačioje vidaus reikalų sistemoje. Tai matyti iš visos pareigūnų visuomenės profsąjungų reakcijų.