Lietuvių tautos viduje susiklostė skirtingos grupės su labai skirtingais mentalitetais, o bendrų prasmių beveik nebeliko. Norint užtikrinti tautos ateitį, būtina kuo skubiau rasti naujų bendrų prasmių, sutarė naujienų agentūroje ELTA ketvirtadienį surengtos diskusijos "Lietuvių mentalitetas: kas tai?" dalyviai. Kai nepakankamai gilinamės į tautinio mentaliteto problemas, galime priimti daug nepagrįstų sprendimų, kuriuos atšaukti ar ištaisyti būna labai sunku ar net neįmanoma. Reikia žiūrėti į abstrakciją. Tik tada galėsime kalbėti apie mentaliteto kuriamąją jėgą
Seimo narys psichologas Gediminas Navaitis konferencijoje pažymėjo, kad trūksta mokslinių lietuvių mentaliteto tyrimų, be to, šioje srityje vien mokslu pasikliauti negalima, reikia ir intuicijos. Vis dėlto, pasak jo, sociologai priskiria lietuviams tam tikrų psichologinių savybių: darbštus, atkaklus, užsispyręs, pesimistas.
G. Navaičio teigimu, kalbėti apie lietuvių mentalitetą yra labai svarbu, kadangi geras jo supratimas gali paaiškinti Lietuvos politinę, socialinę, kultūrinę situaciją. "Kai nepakankamai gilinamės į tautinio mentaliteto problemas, galime blogų sprendimų priimti", - sakė jis.
Seimo narys atkreipė dėmesį, kad gyvybingas etnosas turi turėti keturias dalis, be kurių negali išgyventi: dirbančius, prekiaujančius, karius ir vertybių, tradicijų, dorovės saugotojus. Šį autoriteto vaidmenį, pasak jo, atlieka žyniai, dvasininkai, šiuolaikiniame pasaulyje - intelektualai.
Būtent autoriteto lietuviams, G. Navaičio nuomone, ir trūksta dar nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų. Tiek senaisiais istorijos laikotarpiais, tiek dabar nėra žmonių, kurių vertybės būtų visuotinai pripažįstamos. Todėl, anot jo, taip sunku kalbėti apie tautinį lietuvių mentalitetą.
"Visi žinome, kad Lietuvoje daug žmonių nusižudo. Ar galime įsivaizduoti tokią situaciją, kad koks nors gerbtinas žmogus sako: nesižudykit, jūs reikalingi šeimai, valstybei tautai? Savaime toks pasiūlymas galėtų egzistuoti, bet Lietuvoje to nebus. Nėra žmogaus, kuris galėtų tai pasakyti, nėra visuomenės, kuri paklausytų", - pateikė pavyzdį psichologas.
G. Navaitis iškėlė idėją, kad Lietuvos politika neturi būti orientuota tik į ekonominį augimą, nes jis nebūtinai atneš laimę.
"JAV nuo amžiaus pradžios turto padaugėjo dvigubai, laimingų žmonių - 2 proc. Tai kokia kryptim juda Vakarų civilizacija, kad joje žmonės netampa laimingesni?" - klausė jis.
Filosofas, Nepriklausomybės atkūrimo akto signataras Romualdas Ozolas mentalitetą apibrėžė kaip "istoriškai susiklosčiusį tam tikros bendrijos, šiuo atveju tautos, tikrovės suvokimo būdą". Pasak jo, toks mentaliteto apibūdinimas tinka tiek asmeniui, tiek tautai, jei ji apsibrėžia save kaip subjektas, kolektyvinis asmuo.
Kaip didelę lietuvių mentaliteto bėdą R. Ozolas išryškino dažnai pasitaikantį nesugebėjimą mąstyti abstrakcijomis, idėjomis, jas iškeliant prieš realybę. Tai jis siejo su lietuvių nesugebėjimu visiškai perimti krikščionybę: pasak jo, lietuviai dažnai ne tiki tuo, kuo meldžiasi, bet prašo Dievo ką nors duoti.
Kaip pavyzdį jis pateikė Konstitucinio Teismo sprendimą, teigiantį, kad Seimo šeimos sąvokos apibrėžimas prieštarauja Konstitucijai. R. Ozolo teigimu, šiuo atveju teismas kreipė dėmesį ne į teisę, o į realybę, kuri, pasak jo, šiuo atveju yra visiškai degradavusi.
R. Ozolo manymu, būtina kurti realybę atsižvelgiant į abstrakčius dalykus, o ne atvirkščiai, nes tuomet belieka tik pasiteisinimai ir išsisukinėjimas. Reikia žiūrėti į abstrakciją. Tik tada galėsime kalbėti apie mentaliteto kuriamąją jėgą", - akcentavo jis.
Nepriklausomybės akto signataras Rolandas Paulauskas teigė, kad dabartinę lietuvių tautą galima suskirstyti į tris dalis, tarp kurių esama didžiulių mentaliteto skirtumų.
Kaip pirmąją grupę jis išskyrė žmones, kuriems dabar yra daugiau negu 40 metų, kurių pasaulio suvokimas formavosi tarybinėje santvarkoje. Antroji grupė, pasak jo, yra 30-40 metų lietuviai, atsimenantys tarybinį laikotarpį, bet subrendę jau nepriklausomybėje. Trečioji grupė - jaunoji karta, kuri vystėsi nepriklausomybės sąlygomis.
"Čia problema lietuvių tautos, kad viduje yra trys skirtingos grupės, ir suformuoti bendrus tikslus, bendras prasmes yra sunku ir bus dar sunkiau. Anūkai ir seneliai skirtingas užsienio kalbas moka, emigrantų vaikai net lietuviškai nemoka. Kartų bedugnė" , - sakė R. Paulauskas.
Jo nuomone, būtent Konstitucinio Teismo sprendime atsispindi toks trijų tautų egzistavimas: senajai, tarybinei kartai sprendimas atrodo daug mažiau logiškas negu jaunajai kartai, ir tai parodo, kaip sunku rasti bendrus tautinį mentalitetą atitinkančius sprendimus.
R. Paulauskas taip pat pažymėjo, kad tarybiniais laikais lietuvių mentalitetas buvo daug vieningesnis, turėta bendrų visus vienijančių prasmių. Kaip tokias prasmes jis įvardino didžiavimąsi savo kalba, Lietuvos laikymą pranašesne už kitas tarybines respublikas, bendrą priešą - tarybų valdžią ir bendrą orientyrą - Vakarus.
"Lietuva tada jautėsi regiono elitu. Nuvažiavę į Maskvą ar Leningradą jautėmės didesni už kitus. Gal be pamato, bet taip buvo. O dabar jaunimas, neturėjęs tos patirties, nesupranta, apie ką šnekama, net humoras skirtingai suvokiamas", -pažymėjo R. Paulauskas.
Lietuvos žydų bendruomenės pirmininko Simono Alperavičiaus nuomone, apskritai sunku kalbėti apie bendrus tautos bruožus, nes skirtingu mentalitetu pasižymi kiekviena žmonių grupė, pavyzdžiui, partija arba kaimas. Tačiau jis išryškino du blogus, pasak jo, lietuvių bruožus - polinkį kaltinti kitus, o ne save, ir tolerancijos trūkumą.
Kaip neigiamą įtaką lietuvių mentalitetui padariusį veiksnį S. Alperavičius išskyrė faktą, kad Lietuva didžiąją dalį savo istorijos buvo okupuota. Pasak jo, lietuvių tauta, iškovojusi laisvę, nesugebėjo iki gali išmokti valdyti valstybės. Jis pritarė G. Navaičio minčiai, kad Lietuvai labai trūksta autoritetų.
R. Ozolas pabrėžė, kad lietuvių tauta šiuo metu išgyvena lūžio momentą, kuomet būtinai reikia pajusti, kad žodis turi vertę. Žodis yra tauta, kalba yra tauta. (...) Turime ieškoti gyvenimo ne būties tyloje, o civilizacijos triukšme" , - teigė jis.
Pasak R. Ozolo, dabar lietuviams liko viena jungianti vertybė - sava žemė. Pasak jo, jeigu bus surengtas referendumas dėl žemės nepardavinėjimo užsieniečiams, tai bus jaunosios kartos patikrinimas - ar ši karta apsispręs likti savo žemėje, ar taps pasaulio migrantais.
R. Ozolo nuomone, vyresniosios kartos užduotis yra intensyviai dirbti ir padėti jaunimui atrasti tikrąsias prasmes, parodyti, kad Lietuvoje galima gyventi. Jis teigė, kad į ateitį žiūri pozityviai - po 10-15 metų jau nepriklausomybėje užaugęs jaunimas suvoks save kaip vertybę ir bus subrendęs daryti teigiamas permainas.
Tegu ir milijonas mūsų čia liks, mes vis tiek pradėsim naują savo istorijos tarpsnį, nenutraukdami savo istorijos" ,- pabrėžė jis.
R. Paulauskas pažymėjo, kad didelei daliai jaunosios kartos dabar idealas yra Vakarų civilizacija. Jaunimas iš ten perima pasaulėžiūrą, kad žmogaus teisės, individas, o ne tautos teisės ir bendruomenė yra svarbiausi dalykai. Lietuvių kalba, didžiavimasis savo šalimi nebėra vertybė.
Jaunimas net nesuvokia, kad atsisakydamas savo kalbos jis daro žalą pats sau. Kaltas elitas, jis duoda prasmes ir idėjas tautai. Bus labai sudėtinga rasti bendras prasmes" , - konstatavo jis.
Vis dėlto, kaip ir R. Ozolas, į ateitį R. Paulauskas nežiūrėjo pesimistiškai. Viltį jis teigė matąs tame, kad Vakarų civilizacija pasiekė galimybių ribą ir tuoj paaiškės, kad dabartinės Vakarų vertybės - tik iliuzijos. Tada ir bendras tautinis mentalitetas vėl sustiprės.
Po kelerių metų emigrantai grįš, pradės ieškoti kitų prasmių. Elito uždavinys tada - duoti tas prasmes, aiškias, įvertinančias šią dieną" , - sakė jis.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą