Š. Pučinskas: "Vakarų ekspresas" buvo geras tramplinas ateičiai"

Interviu

Be to, kad puikiai valdė plunksną, Šarūnas Pučinskas buvo dar ir vienas stilingiausių reporterių "Vakarų eksprese" - visada pasitempęs, su kostiumu ir kaklaraiščiu. Sklinda gandai, kad už kaklaraištį kas mėnesį jis gaudavo priedą prie atlyginimo, tačiau pats Šarūnas, dabar turintis savo krovinių pervežimo įmonę, sako šito fakto neprisimenantis.

Atėjai į redakciją visai jaunas - nė dvidešimties neturėjai...

Oficialiai pradėjau dirbti 1991 metų kovo 3 dieną. Iš karto po sausio 13-osios įvykių grįžau į Klaipėdą iš Vilniaus, kur studijavau bibliotekininkystę ir bibliografiją. Taip jau išėjo, kad į žurnalistiką neįstojau, o į tarybinę armiją nesinorėjo, tad teko pasirinkti kitą specialybę.

Beje, gyvenimiški paradoksai: į žurnalistiką stojau kartu su "Lietuvos ryto" apžvalgininku Nerijumi Kesminu, kuris su Dariumi Anužiu, tada dar būsimu "Vakarų ekspreso" redaktoriaus pavaduotoju, bei taip pat būsimu Vilniaus meru Artūru Zuoku gyveno viename bendrabučio kambaryje. Vėliau N. Kesminas atvažiavo į "Vakarų ekspresą" atlikti praktikos, o jo "praktikos vadovais" buvome mes su Gintaru Vaičekausku... Mūsų praktikantė buvo ir LNK žurnalistė Inga Larionovaitė.

O aš pradėjau dirbti šitaip: atėjau pas pavaduotoją Kęstutį Oginską ir jis man pasakė: "Jei nebūsi žąsinas, galėsi dirbti".

Buvau jaunas, bet visada vilkėjau kostiumą, nes maniau, kad visai nekaip atrodysiu, jei į susitikimą su kokiu direktoriumi ateisiu įšokęs į džinsus ir megztinį. Ir kaklaraištį ryšėti man labai patiko.

Iš karto pritapai kolektyve?

Taip. Labai gerai prisimenu pirmą dieną darbe: visi blaškosi, o aš nežinau, ką veikti... Bet greitai buvau išmestas "į trasą": nusiuntė pakalbinti atvykusių čekų parlamentarų. O šiaip vakarais dar vežiodavau laikraščio maketus į spaustuvę...

Bet juk greitai palypėjai karjeros laiptais - tapai reporterių skyriaus vadu.

Kad čia tik pareigos... Atsimenu, mama džiaugėsi, kad laikraščio metrikoje pasikeitė mano pareigos... Apskritai net į redaktoriaus pavaduotojus nesikreipėme "jūs". Štai K. Oginską vadinome Kostele, Ogansku, nes jis toks "gerulis" buvo. Kita vertus, tam tikrą subordinaciją išlaikydavome.

Apie ką dažniausiai rašei?

Nieko ypatingo aš nerašydavau. Nepasakyčiau, kad kam nors gyvybę išgelbėjau ar interesus savo straipsniu apgyniau. Rašiau dažniausiai tai, kas man labiausiai nepatikdavo. Gal dėl to ir išėjau iš žurnalistikos. Pavyzdžiui, man labai nepatikdavo rašyti rubrikai "Įmonių žinios". Bet reikėdavo. Ją buvo sugalvojęs redaktorius Gintaras Tomkus, kuris, žinoma, įžvelgė perspektyvą, nes dabar jau ir atskiri laikraščiai leidžiami. O tada man atrodė, kad niekam neįdomu, ką aš rašau. Juk tais laikais praktiškai visos įmonės buvo valdiškos - valstybinės. Skambini kokiam direktoriui, o jam visiškai neįdomu su tavimi kalbėtis.

O dar baisesnis buvo štai koks dalykas: bėgo metai, ateidavo Kalėdos, ir visada būdavo tas pats: skambini į Kretingos urėdiją ir klausi, kiek eglučių nukirs, kiek parduos... Kartą susimąsčiau: kai man bus 35 metai, ar aš ir tuomet rašysiu apie eglutes? Et...

Tiesa, kad bene vienintelis kolektyve gerai mokėjai anglų kalbą? Todėl nuolat buvai siunčiamas į stažuotes užsienyje...

Taip, kelionių buvo daug, ir į JAV, ir į Švediją. Beje, įdomu tai, kad švedai dabar yra pagrindiniai mano verslo partneriai.

Kaip atrodė laikraščio virtuvė pirmaisiais nepriklausomybės atgavimo metais?

Atsimenu, redaktorius pats maketuodavo laikraštį. Buvo tokie dideli lapai, o ant jų braižydavo visą būsimą laikraštį. Po to veždavome viską į spaustuvę...

Labai gerai atsimenu rugpjūčio pučą: visi susirinkome į darbą ir pradėjome vežti lauk kompiuterius - tuo metu jie kainavo labai brangiai. Reikėjo juos gerai paslėpti.

Mūsų laikraštis išsiskyrė novatoriškumu. Ko verti buvo vien G. Vaičekausko "Bliuzai"! Beje, mes buvome priimti į darbą tą pačią dieną ir labai gerai sutarėme, nors Vaičkus mėgo mane paerzinti. Prilipino man pravardę Šarunkelis ir kartą sumanė tokį pokštą: paskelbėme laikraštyje, kad ieškome draugių, ir nurodėme redakcijos telefono numerį... Pasirašėme, kad nuo Šarunkelio. Tuo metu redakcija dar buvo įsikūrusi virš Mokesčių inspekcijos. Tai štai ateina iš inspekcijos viena moteris ir klausia: "Kas pas jus tas Šarunkelis?", - juokiasi.

Beje, su Vaičkumi kaudavomės, kas kokios muzikos klausysis. Jis buvo roko žmogus, vienu metu "Judas Priest" klausydavosi tokiu garsu, kad net redaktorius neapsikentęs užeidavo paprašyti, kad patylintų. "Judas Priest" buvo kelių mėnesių topas.

Kiek žmonių - tiek ir visokių kuriozų. Alvydas Ziabkus labai mėgo rašyti ilgus straipsnius bei tarptautinius žodžius vartoti. Na, ir jis visada vietoje žodžio "preliminarus" parašydavo "prelimenarus". Patardavau jam nevargti ir geriau vartoti žodį "išankstinis". Bet ne - sakydavo, kad taip "rimčiau atrodo".

Iš Algimanto Erciaus juokėmės, kad visuose jo straipsniuose apie sportą - vien techniniai duomenys. O Arūnui Marčauskui ant stalo kartą uždegėme žvakę - kaip kokiam "nabašnikui".

Kai tik kokią blevyzgą pasakydavome, buvo toks posakis - "į "Spektrą". Buvo tokia rubrika. O ką? Jei būdavo iš tikrųjų juokinga, išspausdindavome.

Tikrai smagus laikas buvo. Gera prisiminti.

Kaip ten buvo, kad pro tavo akis vos nepraslydo šiurkšti klaida...

Buvau budintis redaktorius, o jo pareiga, žinia, tikrinti ruošiamo spausdinti laikraščio korektūrą. Ne iš karto pamačiau, kad televizijos programoje laidos pavadinime "Pusvalandis šeimoje" vietoje raidės "u" buvo įrašyta "y"... Ačiū Dievui, tai nepapuolė į spaustuvę! Tada supratau - kad ir kaip nuobodu, skaityti televizijos programas reikia.

Ar tiesa, kad išeinantieji dirbti į kitą miesto laikraštį sulaukdavo kolegų pasmerkimo?

Buvo didžiausia gėda iš "Vakarų ekspreso" pereiti į "Klaipėdą"! Tai būdavo išdavysčių išdavystė. Net kai aš išėjau iš darbo, kolegos man priekaištavo, kad juos išduodu.

Šiandien galiu pasakyti, kad "Vakarų ekspresas" buvo geras tramplinas ateičiai. Dirbdamas čia įgijau bendravimo įgūdžių, kurie man labai praverčia dabartiniame versle.

Kalbino Giedrė PETKEVIČIŪTĖ