Jau niekam nekyla abejonių, kad Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos rinkimų į Seimą sąrašo lyderis Saulius Skvernelis taps naujasis Vyriausybės vadovas. Trečiadienį ši partija bei socialdemokratai pasirašė koalicijos sutartį, pagal kurią bus formuojama naujoji šalies aukščiausia vykdomoji valdžia. Kelias laisvas dienas, kol šių politinių jėgų derybinės grupės dar dėliojo paskutiniuosius galimo bendradarbiavimo štrichus, be penkių minučių Premjeras su šeima leido Palangoje. Čia bandė nors kažkiek atsikvėpti po įtemptos rinkimų kampanijos, nemažai bendravo ir su kurorto meru Šarūnu Vaitkumi, su kuriuo jau ne vienerius metus sieja bičiuliški santykiai.
Ar nebaugina Premjero postas?
Prieš pradėdamas interviu S.Skvernelis pajuokavo: „ Aš dabar esu neoficialus asmuo, bedarbis, apie ką gi galima kalbėti su bedarbiu?“.
- Ar Jūsų gyvenime buvo nors mažytė atkarpa, nors Jūsų biografijoje tokios ir nepamačiau, kai iš tikrųjų neturėjote darbo? - paklausiau pašnekovo.
- Šia tema neverta juokauti, - surimtėjo politikas. - Tai visiškai nepalyginami dalykai. Aš manau, kad jautiesi labai blogai, kai nežinai dėl savo ateities. Lapkričio 14 d. vyks pirmasis naujojo Seimo posėdis, tad šis „bedarbio“ laikotarpis baigsis labai greitai. Juokas čia toks, bet tai baisus dalykas kiekvienam tą patirti.
Po ministro (nuo 2014 m. rudens iki šių metų balandžio S.Skvernelis, deleguotas Tvarkos ir teisingumo partijos, vadovavo Vidaus reikalų ministerijai, bet buvo priverstas pasitraukti iš šio posto, kai pareiškė, jog į Seimo rinkimus eis su valstiečiais – aut. past.) tas darbas buvo toks daugiau rinkiminis - politinis, aišku, to negali pavadinti nedarbu. Bet, kur bedirbau, kiekviena diena buvo tokia, jog neaišku buvo, ar rytoj tą darbą turėsi. Tai toks laikotarpis buvo visą laiką. Dabar gal jis yra paprastesnis, išrinko ketveriems metams. Bet kas bus po to, negali nuspėti.
- Dabar Jūs vadinamas be penkių minučių Premjeru. Na ir kokios gi Jums tos penkios minutės?
- Kartais tos penkios minutės gali ir neateiti. Ir taip būna (šypsosi). Aš tiesiog labai ramiai laukiu visų būtinų procedūrų.
- Ar Premjero postas jūsų nebaugina?
- Jeigu teigčiau, kad nebaugina, tai, ko gero, sakyčiau netiesą.
- Ar jaučiat virpulį širdyje?
- Aš kažkaip šį kartą tikrai esu labai ramus. Galbūt daugiau to virpulio buvo prieš tampant vidaus reikalų ministru, netgi policijos vadovu. Dabar aš esu pakankamai ramus, kadangi yra žmonių pasitikėjimas, tai atsispindėjo rinkimų rezultatuose, kalbant tiek apie daugiamandatę apygardą, tiek apie vienmandatę, kurioje esu išrinktas, tiek apie balsų reitingavimo skaičių, kur tikrai pavyko pasiekti vieną iš didžiausių rezultatų. Turime didelį žmonių pasitikėjimą, ir tai tikrai leidžia manyti, kad mes galime daryti užsibrėžtus darbus. Suprantu, kad, kaip jau minėjau, tie, kurie visą laiką galvodavo, kad jie viską sprendžia valstybėje, kad gali daryti viską „po stalu“, dabar yra nusivylę ir stengsis, net neabejoju, jau stengiasi pasakyti, kad viskas bus blogai ir jau yra blogai. Bet aš tikrai esu ramus, jeigu bus toks sprendimas patikėti man Vyriausybės vadovo pareigas, aš tą darbą darysiu ramiai, atsakingai, matant užsibrėžtą tikslą, ir link to tikslo keliausime nepaisant nieko, kas čia ką iš vienos ar kitos pusės norės pasakyti.
Suprantu, kad, kaip jau minėjau, tie, kurie visą laiką galvodavo, kad jie viską sprendžia valstybėje, kad gali daryti viską „po stalu“, dabar yra nusivylę ir stengsis, net neabejoju, jau stengiasi pasakyti, kad viskas bus blogai ir jau yra blogai.
Ar netapsime policinė valstybė?
- Daugiau kaip dvidešimt pastarųjų metų, nuo 1994 – ųjų, esate susijęs su policija. Griežta disciplina, statutas ir panašūs tokiai struktūrai būdingi dalykai. Ar neperkelsite savo profesinės patirties į valstybės valdymą, ar mes netapsime tam tikra prasme policinė valstybė?
- Manau, kad tie, kurie galvoja apie kriminalinę valstybę ir žavisi ja, tai turėtų pajusti. Bet kalbant apie pačią policijos sistemą, kiek aš dirbau, kiek vadovavau, mes tikrai turėjome labai demokratišką aplinką, kurios galėtų pavydėti ir nestatutinės tarnybos. Bendravimas buvo pagrįstas tikrąją pagarba, drąsa, nuomonės raiška, nebijojo žmonės tos nuomonės reikšti ir kritikuoti, rašyti atvirai, bendrauti, nes aš visą laiką mėgau girdėti žmones. Taip, statutas buvo, bet nebuvo tokio, kad įsakymas ir taškas. Tikrai mes daug diskutavome, daug bendrai darėme, bet, aišku, galutiniai sprendimai būdavo vadovo. Tačiau nuomones tikrai visą laiką girdėjau ir įsiklausydavau, nebuvo taip, kaip gal iš šalies atrodo, kad čia įsakymas: gult, stot, eit, ir viskas tuo pasibaigia. Tokia tarnyba neturi absoliučiai jokios perspektyvos, nes turi būti kritiškai mąstantys žmonės, sugebantys drąsiai priimti sprendimus.
Kalbant apie valstybės valdymą, gal kam ir yra tam tikros baimės, bet tvarka turi būti. Negalima leisti, kad kas nors galvotų, jog galima viską pirkti, nupirkti, kad viskas parduodama, perkama, parsiduodama – taip tikrai nėra ir taip nebus. Tie, matyt, baimės ir turi, kurie galvoja, jog jie valstybę valdo arba jie turi teisę spręsti, kas turi valdyti, kas gali užimti vieną ar kitą poziciją. Tvarka šalyje turi būti. Turi būti priimami ryžtingi sprendimai. Bet aš esu komandinio darbo šalininkas ir manau, kad, jeigu bus tokia valia, kad man reikės formuoti kabinetą, jame tikrai turi būti aktyvūs, drąsūs, kompetentingi žmonės, savo srities lyderiai, kurie tikrai galėtų daryti tuos pokyčius. O Premjero reikalas yra suvienyti komandą bendriems tikslams ir juos įgyvendinti.
- Vadinasi, tarkime, verslas gali nesibaiminti, kad bus mokesčių inspekcijos, FNTT ar kitų panašių institucijų patikrinimų antplūdis ar kažkokios panašios drausminimo sankcijos?
- Tikrai ne. Jei kas galvoja, kad čia kažkokios revoliucijos ims ir pasidarys, tikrai to nebus. Aš irgi pakankamai skeptiškai žiūriu į tas parodomąsias žiauriąsias akcijas, tačiau, jeigu yra mokesčiai, juos privalu mokėti ne tiek, kiek tu nori sumokėti, bet tiek, kiek privalai. Vienareikšmiškai. Mes dabar tikrai matome ir žinome situaciją, kad, nenoriu minėti konkrečių pavadinimų, bet dalis stambaus verslo mokesčių moka tiek, kiek nori mokėti. Kiek sugalvoja, tiek ir sumoka.
O mes dažniausiai smaugiam vidutinį, smulkų verslą, viską išreikalaujam, kas įstatymuose numatyta, bet dėl stambiųjų, deja, situacija yra kitokia. Nemanau, kad pirmiausia turi būti žiūrima per baudžiamąjį įstatymą. Visos tos prižiūrinčios institucijos bus tikrai konsoliduotos ir jos turi pirmiausia teikti pagalbą bei konsultuoti. Čia svarbiausias dalykas - geranoriškumas, pagalba, konsultacijos. O su tais, kurie piktybiškai galvoja, kad jie gali sau leisti patys nuspręsti, kiek mokesčių mokėti, bus atskira kalba.
Aš irgi pakankamai skeptiškai žiūriu į tas parodomąsias žiauriąsias akcijas, tačiau, jeigu yra mokesčiai, juos privalu mokėti ne tiek, kiek tu nori sumokėti, bet tiek, kiek privalai. Vienareikšmiškai.
- Ar tokiu būdu nebus konfrontacijos su stambiuoju verslu? Juk būtent stambusis verslas gali pasisamdyti gerus advokatus, ekonomistus ir sugalvoti schemas, kaip ir kur nukreipti pinigų srautus, kaip sumokėti mažiau valstybei.
- Jūs visiškai teisi. Tos schemos jau šiandien yra sugalvotos, todėl, kalbant tiek apie mokesčių inspekciją, tiek apie Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą, tiek apie kitas panašias institucijas, mes privalome ten turėti tokius žmones, kurie gebėtų šitas schemas nustatyti ir išardyti. Labai svarbu intelektualinis gebėjimas parodyti stambiajam verslui, kad mes matome tas schemas. Tokiu atveju taip pat nereikia į viską žiūrėti per baudžiamąjį įstatymą, bet tiesiog jas atskleidus pasakyti: „Gerbiamieji, jūs šioje vietoje valstybei esate skoloj, susitaikykite su valstybe, atsiskaitykite ir tuo istorija bus baigta“.
Mes pavyzdžių turime visai šalia, galime paminėti Estiją, kur tikrai teisingas konsolidavimas įvykdytas, ir ten mokesčių administravimas pakankamai efektyviai veikianti institucija. Mes turime siekti, kad ir Lietuvoje taip būtų. Tas stambusis verslas irgi yra įvairus. Nekartą klausiausi pretenzijų, man sako: „Aš negaliu normaliai konkuruoti toje pačioje verslo nišoje, kadangi mano konkurentas turi schemas, kaip išvengti mokesčių, kaip mokėti minimalų atlyginimą, o visą kitą vokeliuose, kaip įvežti prekes nesumokėjus privalomų muitų“. Jie klausia, kaip konkuruoti tokiomis sąlygomis? Didžioji dalis stambaus verslo teigia norį sąžiningos konkurencijos, ir aš tai palaikau. Pavyzdžiui, kalbant apie statybų verslą, sąžininga konkurencija yra tai, kad įmonės galėtų viešojo konkurso būdu gauti projektus, laimėti konkursus, bet neturėtų kažkam nešti kyšius, pirkti valdininkus ar politines jėgas, kad galėtų gauti užsakymą. Tai kaip konkuruoti tokiu būdu? Turime sudarytis visiems vienodas konkurencines sąlygas.
Kompetencija ar lojalumas partijai?
- Jeigu vartotumėme dabar labai populiarius ir madingus žodžius „permainos“, „pokyčiai“, ar tai palies valdininkiją – tiek aukščiausių institucijų, tiek savivaldybių lygmenyje?
- Todėl mes ir kalbame apie viešojo sektoriaus pertvarkymą, iš tikrųjų jis šiandien per didelis ir neefektyviai veikiantis. Aš manau, kad jis turi būti mažesnis, ir tie žmonės, kurie darbuosis, turi suvokti: valstybės valdymas tai irgi labai svarbus momentas. Kalbant apie valstybės ūkio administravimą, jis niekuo nenusileidžia verslo struktūroms, tačiau verslas sugeba tokiems patiems specialistams mokėti visiškai kitokius atlyginimus. Todėl mes turime turėti konkurencingą valstybės tarnybą, mažą, bet labai efektyvią, su pakankamai gerais, solidžiais atlyginimais, kurie priklausytų nuo rezultatų. Mes turime valstybės turtą taip pat valdyti efektyviai. Sprendimus priiminėti taip pat, kaip versle - greitai, kokybiškai, ne biurokratiškai, dėl to pokyčiai ir turi būti.
Mes turime suteikti savivaldai daugiau galių. Esame pasiryžę kuo daugiau funkcijų deleguoti, skatinti savivaldą bei skatinti ir verslo pritraukimą, finansiškai skatinti savivaldybes, jeigu atsiras papildomos darbo vietos, papildomai vystysis verslas. Tai labai svarbu, kad savivaldybės turėtų tiesioginę mokestinę ar kitokią finansinę naudą, kad būtų tikrai suinteresuotos, nes juk jos geriausiai žino, koks yra potencialas, kaip galima pritraukti verslą ir kurti papildomas darbo vietas. Tai vienareikšmiškai, tad, kiek tiktai savivalda gali tų funkcijų aprėpti, tiek bus galimybės jų pasiimti.
Iš tiesų daug kas valstybės valdyme šiandien yra neefektyvu, nes yra pakankamai didelis atotrūkis tarp centrinės valdžios ir savivaldos. Bet yra dar kitas „bet“ - kai kurios savivaldybės yra labai stipriai politizuotos. Žmonės tiesiog varu suvaromi į vieną ar kitą politinę partiją, nes kitaip neįmanoma darbuotis, gauti darbo. Konkursų ir atrankų klausimas lygiai taip pat yra aktualus, kad žmonės jaustųsi ramiai ir prieš kiekvienus rinkimus nedrebėtų, kad, jeigu keičiasi centrinė politinė valdžia, tai dabar prasidės vos ne mokyklos direktoriaus arba mokytojų pakeitimai priklausomai nuo partiškumo. Čia taip pat labai aiškiai reikia nubrėžti ribą.
- Ar tai įmanoma?
- Viskas yra įmanoma. Mes tikrai šiandien turime pasitikėjimą žmonių, ir aš manau, kad visgi už mus balsavo ne elito, o paprastoji Lietuva, kurią galbūt ne visi girdi, nenori jos matyti, šaiposi iš jos. Mes atstovausime būtent šiai didžiajai Lietuvos daliai, o tie, kas galvoja, kad jie yra elitas, nors to elitiškumo nematau, nes šmėžuoti televizijos ekrane ar interneto portale kasdien, tai nėra elitiškumo požymis, pamatys, kad mes subursime komandą, kuri iš tikrųjų atstovaus tai didžiajai Lietuvos daliai, iš kurios tas vadinamasis elitas ir šaiposi.
- Jūs kalbate apie tai, jog galbūt visas tas vadinamasis biurokratinis aparatas arba valstybės tarnautojų armija gali gerokai sumažėti?
- Aš manau, kad mes neturime kitos alternatyvos. Tikrai turime mažintis. Aš matau tikrai skirtingai dirbančius valstybės tarnautojus, vieni iš tiesų daro tą didžiulį darbą, duoda didžiulės naudos ar kuria produktą, bet yra atlyginami lygiai taip pat kaip tie, kurie tiesiog būna savo darbo kabinetuose. Valstybės tarnautojai taip pat mato tą neteisybę, kai į vadovaujančias pozicijas skiriama atsižvelgiant ne į gebėjimus, išsilavinimą ir kompetenciją, o į lojalumą politinei partijai. Čia pokyčiai bus neišvengiami.
- Bet kaip tai padaryti, kai tokia praktika skaičiuoja dešimtmečius?
- Yra naujas Valstybės tarnybos įstatymas, dabar jis yra Seime. Naujas Seimas prie jo sugrįš ir sugrįšim nauju aspektu, kadangi yra naujasis Darbo kodeksas. Dauguma sąlygų turės būti suderinta ir su Darbo kodeksu.
- Matyt, sumažinti valdininkų skaičių leis ir planai sujungti kai kurias ministerijas. Ar tos kalbos dėl ministerijų skaičiaus sumažinimo yra pagrįstos?
- Pagrįstos. Iš tikrųjų ministerijų skaičius taip pat turės būti mažinamas. Ne dėl to, kad populiaru daryti tokius pareiškimus ir ne dėl skaičiaus, kad nebūtų keturiolika, o, pavyzdžiui, vienuolika ar trylika. Mes esame už horizontalų valdymą, todėl būtų apjungiamos sritys, kurios šiandien yra išsiskaidžiusios į atskiras ministerijas, tai tų sričių sujungimas leis kai kurias ministerijas pertvarkyti ir atsisakyti nereikalingų.
Na, tarkime, kalbame apie ministeriją, kuri buvo įkurta tikrai labai svarbiu momentu -- reikėjo valstybei Energetikos ministerijos atskiriems projektams vykdyti, bet šiandien tai yra pakankamai segmentinė niša. Taip pat mes turime Ūkio ministeriją, jos kompetencijos persidengia. Lygiai taip pat mes turime tam tikrą atsakomybę už mūsų verslo rinkų paiešką, verslo interesų skatinimą Užsienio reikalų ministerijoje. Dalis funkcijų, kurios yra Susisiekimo ministerijoje, susiję irgi su Energetikos ir Ūkio ministerijų veikla. Tai pasakytina apie informacinių technologijų lauką, kur šiai Vyriausybei nepavyko konsoliduoti IT dalies. Milžiniškos išlaidos, milžiniškos lėšos investuojamos į skirtingas informacines sistemas, kurios viena su kita yra nesuderintos, dubliuoja viena kitą, o tai, jeigu pažiūrėtumėt pagal viešųjų pirkimų sąlygas, lėšoms labai imlūs projektai.
Ministerijų skaičius taip pat turės būti mažinamas. Ne dėl to, kad populiaru daryti tokius pareiškimus ir ne dėl skaičiaus, kad nebūtų keturiolika, o, pavyzdžiui, vienuolika ar trylika. Mes esame už horizontalų valdymą, todėl būtų apjungiamos sritys, kurios šiandien yra išsiskaidžiusios į atskiras ministerijas, tai tų sričių sujungimas leis kai kurias ministerijas pertvarkyti ir atsisakyti nereikalingų.
Lygiai taip pat galime kalbėti apie Vidaus reikalų ministeriją, į kurią buvo kažkada sujungtos dvi ministerijos. Iš tiesų regioninė politika yra arčiau Ūkio ministerijos reikalų, kai kalbame apie verslo vystymą, apie darbo vietų kūrimą, sąlygų verslui sudarymą. Ar tikrai tai turėtų būti Vidaus reikalų ministerijos kompetencijoje?
Mūsų visų šaknys - kaimuose
- Ar turite ką nors savyje valstietiško?
- Reikia suvokti, kad Valstiečių ir žaliųjų sąjunga nėra kaimo partija, kaip kažkas šiuose rinkimuose bandė turėti iliuzijų, ypač po pirmojo ir antrojo turo, kai pradėjo aiškėti rezultatai vienmandatėse apygardose. Kai kas tikėjosi, štai tuoj ateis miestai ir čia viskas bus kaip visada. Tie žmonės tiesiog nesuvokė, kad situacija visiškai kitokia arba labai prastai dalyvavo bendraudami su gyventojais, nes mes tikrai daug dirbome, vienmandatininkai labai daug dirbo ir tikrai žinojo tą žmonių nuotaiką. Tiek Klaipėda, tiek Kaunas ar Vilnius, jau nekalbant apie Šiaulius ir Panevėžį, parodė, jog tai visiškai nėra ta kaimo partija, tuo labiau kad tie 40 naujų nepartinių žmonių, kurie įsiliejo į šios politinės jėgos sąrašą, neleidžia to ir teigti.
Mes kiekvienas savyje turime kažką valstietiško ir žalio. Mes visi esame kilę iš kaimo, mes esame kaimiečiai, vieni tai pripažįsta, kiti ne, bet kaimas visada buvo mūsų tautos tam tikras stuburas, išlikimas. Iš tiesų prisiminkime kad ir tuos sunkiausius laikotarpius Lietuvai, pokario laikotarpį. Kas siekė apginti valstybės laisvę ir įsikurdino miškuose? Tai iš esmės kaimiečiai, studentai, dalis inteligentijos, bet ir šiandien aš net neabejoju, kad tie, kurie feisbuke labai rūpinasi mūsų valstybės gynybiniais pajėgumais, daug reiškiasi kalbėdami, kaip reikia stiprinti, ginti Tėvynę, jeigu išauštų ta „x“ diena, net neabejoju, jog jie atsidurtų kažkur Vakaruose ir iš ten Tėvynę mylėtų arba labai smagiai prisiektų naujai okupacinei valdžiai.
Kaime mes visi turime tas šaknis. Aš mėgstu dirbti lauko darbus, kad ir prie savo namo: žolę pjauti, vaismedžius, vaiskrūmius ar daržą prižiūrėti, tai man labai patinka. Tai ir čia galima surasti sąsajų su valstietiškumu. Na, o žalia -- tai faktiškai turbūt jau dvidešimt metų žalia spalva nuolat buvo greta (tokio atspalvio yra policijos pareigūno uniforma – aut. pastaba).
- O kiek žemės valdote prie savo namo?
- Turbūt 25 arai. Čia yra ką veikti, bet man patinka.
Geriausiai viską parodo išbandymas valdžia
- Kas Jums buvo netikėčiausia šios politinės rinkimų kampanijos metu?
- Man netikėčiausias laikotarpis buvo tarp pirmojo ir antrojo turo. Iš tikrųjų prieš pirmąjį turą ir po jo atrodė, kad mes tikrai randame supratimą, abipusę kalbą su tam tikromis politinėmis jėgomis, tačiau rezultatai, ypač po antrojo turo, parodė, kad tam tikras pralaimėjimas arba, kai sulaukta ne tokių rezultatų, kokių tikėtasi, taip gali pakeisti tą visą emocinę būseną. Ir tai, kas įvyko, man tikrai yra keista.
- Jūs kalbate apie bendravimą su Tėvynės sąjunga ir šios partijos poziciją iškart po antrojo rinkimų turo?
- Na, iš esmės nėra čia ką ir slėpti. Taip.
- Ramūnas Karbauskis – kaip įvardytumėte jį? Tai Jūsų draugas, bendramintis, bendražygis?
Man netikėčiausias laikotarpis buvo tarp pirmojo ir antrojo turo.
- Aš manau, kad tai yra bendražygis. Vienareikšmiškai. Tai žmogus, kuris sugebėjo savo ryžtu, tam tikru matymu ir optimizmu, puoselėjamomis atitinkamomis vertybėmis pritraukti ir mane, ir, kaip minėjau, pakankamai daug nepartinių žmonių. Jis tikrai yra bendražygis.
- Kokios jo savybės Jums labiausiai patinka?
- Aišku, šis laikotarpis – kiek daugiau nei pusmetis -- labai mažas patikrinti žmogų, bet ir to pakanka pamatyti pagrindines jo savybes. Tai yra žmogus, kuris laikosi duoto žodžio. Ir kol kas tikrai tą galiu sakyti tvirtai, o politikoje, kiek man teko joje būti, tai reta savybė. Žinoma, geriausiai viską parodo išbandymas valdžia, tad viską jau artimiausiu metu pamatysime. Bet kol kas tai yra viena iš svarbiausių jo savybių. Be to, šis žmogus tikrai yra ypač patriotiškai nusiteikęs, elgiasi, kaip Lietuvos patriotas, žmogus, kuris stebina savo gebėjimais ir kultūros svarbos suvokimu, kas nėra politikams labai dažnai būdinga savybė. Tai ir gebėjimas iš tiesų labai daug užsiimti mecenato veikla.
- Gal galėtumėte trumpai apibūdinti A. Butkevičių ir G. Landsbergį?
- Aš tikrai nenorėčiau nei vieno, nei kito vertinti. Su vienu dirbau jo vadovaujamoje Vyriausybėje, Gabrielių galbūt mažiau teko pažinoti, daugiau per rinkiminę kampaniją. Mes visi, kiekvienas iš mūsų, turime ir teigiamų, ir neigiamų savybių, jas mes patys geriausiai žinome. Bet aš randu ir, tikiuosi, rasiu bendrą kalbą ir galėsiu bendrauti konstruktyviai tiek su A. Butkevičiumi, tiek su G. Landsbergiu. Aš tikrai nematau jokios problemos -- nei asmeninės, nei dalykinės, dėl ko negalėčiau sutarti arba susiderėti su vienu arba kitu žmogumi.
Šis žmogus tikrai yra ypač patriotiškai nusiteikęs, elgiasi, kaip Lietuvos patriotas, žmogus, kuris stebina savo gebėjimais ir kultūros svarbos suvokimu, kas nėra politikams labai dažnai būdinga savybė. Tai ir gebėjimas iš tiesų labai daug užsiimti mecenato veikla.
- Ar yra toks politikas, kurį galėtumėte pavadinti savo idealu?
- Aš tikrai turiu, tiek dabartinio laikotarpio, tiek žiūrint į istorinę retrospektyvą. Tai žmonės, kurie buvo savo epochos lyderiai, žvaigždės, tikrai sunku, neįmanoma to pakartoti. Kiekvienas žmogus yra unikalus, ir sakyti, žinot, aš norėčiau būt kaip Margaret Thatcher arba kaip Antanas Smetona, gal čia daug kam nepatiks. Buvo pakilimai, buvo nuopuoliai, tai neįmanoma pakartoti, kiekviena asmenybė yra individuali. Man, kaip ir daug kam iš mūsų, politikos autoritetas siejamas su tam tikru laikotarpiu, kai mes vadavomės iš totalitarinio režimo. Gal daug kam nuskambės labai keistai, bet aš to niekada neslėpsiu -- tikrai matau, gerbiu ir gerbsiu Vytautą Landsbergį, tai, ką jis padarė atsikuriančiai valstybei. Kas ir ką bekalbėtų, matyt, mes nebūtume sukūrę šiandienos mūsų valstybės be šio žmogaus indėlio. Vėlgi nepamirškime ir taip pat nevienareikšmiškai vertinamo Algirdo Brazausko. Gaila, kad labai dažnai mes idealizuojame žmones jiems mirus. Turime atskirti minusus bei pliusus ir vertinti žmones pagal tai, ką jie davė valstybei.
Gal daug kam nuskambės labai keistai, bet aš to niekada neslėpsiu -- tikrai matau, gerbiu ir gerbsiu Vytautą Landsbergį, tai, ką jis padarė atsikuriančiai valstybei. Kas ir ką bekalbėtų, matyt, mes nebūtume sukūrę šiandienos mūsų valstybės be šio žmogaus indėlio.
Ir, žinoma, Valdas Adamkus, švenčiantis savo jubiliejų, unikalus, nepalūžęs žmogus, praėjęs ypač sunkų kelią, patyręs emigranto dalią ir pasiekęs labai daug JAV, grįžęs į Lietuvą, čia tapęs Prezidentu. Tai visos mūsų valstybės moralinis autoritetas.
Tikrai daug galėčiau gerų žodžių paminėti ir apie dabar politikoje aktyvius tam tikrus žmones, kurie daug davė ir duoda valstybei. Kaip pavyko, įvertins mūsų piliečiai, bet dažniausiai tai įvyksta tik po kurio laiko.
Dėmesys - ir šalies kurortams
- Tiek A.Kubiliaus, tiek A.Butkevičiaus vyriausybės skyrė labai daug dėmesio pajūriui, nepriklausomai nuo to, kokiai politinei partijai atstovauja kurorto meras. Ar galima tikėtis, kad Palanga ir dabar sulauks nemažesnio dėmesio?
- Aš pats esu nepartinis žmogus ir man visiškai nesvarbu, kokį partijos bilietą kas nors turi. Visiškai nesvarbus man tas partiškumas. Man svarbu, kad žmogus stengiasi dėl bendruomenės, daug dirba jos labui. Vienas iš pavyzdžių - Palangos meras, kuris tiek praėjusioje kadencijoje, tiek šioje, matėte, rado bendrą kalbą ir su A. Kubiliaus, ir su A. Butkevičiaus vyriausybėmis. Beje, Premjeras A.Butkevičius labai dažnai demonstruoja, kad jam absoliučiai nesvarbu, koks ten meras, kokiai politinei jėgai priklauso -- jeigu jis turi idėjų, tas idėjas generuoja, jos tikrai reikalingos ir bendruomenei, ir valstybei, tokiam merui reikia padėti.
Lygiai taip pat aš galiu paminėti, kad puikiai tvarkosi Birštono merė socialdemokratė. Galbūt sunkiau, bet dėl įvairių saugiklių, sąlygų, specifikos Neringoje tas proveržis vyksta, bet irgi matosi, kad labai didžiulės pastangos dedamos. Matyt, populistiškai turėčiau dabar sakyti, kad Druskininkuose viskas blogai, bet mes matome, kaip Druskininkai iš tikrųjų per tuos dešimtmečius pasikeitė. Tad, jei meras yra bendruomenės lyderis ir jis stengiasi dėl savo bendruomenės, Vyriausybė turi skatinti ir padėti.
Kalbant apie kurortus, ir ypač apie didžiausią iš jų Palangą, tai vienareikšmiškai mes turime padaryti viską, kad jis būtų veikiantis ir patrauklus ištisus metus, kad nebūtų sezoniškumo, kad tiek vasarą, tiek žiemą čia būtų teikiamos visos paslaugos, reikalingos žmonėms pailsėti. Turėjome tikrai puikią iniciatyvą ir matome rezultatą -- išnyko susisiekimo problema, vykdomi reisai iš įvairių šalių į Palangos oro uostą. O valstybės, Turizmo departamento uždavinys -- vystyti turizmą.
- Palangiškiai daug vilčių deda į Šventosios uosto atstatymą. Kokia Jūsų nuomonė šiuo klausimu?
- Tikrai kalbėjome apie šio uosto atgaivinimą ir infrastruktūros, aplinkos sutvarkymą, vienareikšmiškai manau, kad čia yra viena iš tų mūsų galimybių pritraukti užsienio turistus, generuoti pajamas ir kurortui, ir valstybei.
Palangoje yra visos sąlygos ir konferencijoms, ir įvairiausiems renginiams. Trūksta vandens pramogų, bet tai tikrai išsispręs, juo labiau kad projektai pradėti ir jie bus pabaigti. Reikalingas baseinas, labai geras pavyzdys naujoji koncertų salė – tai, ką ji duoda šiandien, koks yra užimtumas. Atskiras klausimas, kokiomis sąlygomis parenkamas koncesininkas, matome ydingą situaciją valstybėje šiuo klausimu, tad tas principingas Palangos laikymasis tikrai labai sveikintinas.
Palanga tikrai neliks be dėmesio, kaip ir likusieji kurortai, nes aš manau, kad čia yra vienas iš mūsų pajamų šaltinių. Kurortai tai yra vieta, kur mes galime pritraukti užsienio turistų, ir tai privalome padaryti. Kas tikisi, kad bus nusisukta nuo Palangos, tikrai taip nebus.
- Ir galima tikėtis, kad nebus stabdymų ar kitokių trukdžių dėl spartaus tam tikrų kurorto projektų finansavimo iš valstybės investicijų programos?
- Į viską turime žiūrėti valstybiškai. Suprantu, kad kiekviena savivaldybė galbūt nori pastatyti po baseiną, bet jei tarp jų yra 10 ar 12 kilometrų atstumas, tai, matyt, geriau sutvarkyti transporto infrastruktūrą, kad jie būtų pasiekiami, o ne statyti naują objektą. Bet dar kartą kartoju, kad tiek Palanga, tiek Neringa, Druskininkai ir Birštonas yra kurortai, mes tikrai turime kuo didžiuotis, todėl privalome padaryti taip, kad kuo daugiau užsienio svečių čia viešėtų, o taip pat kad ir mūsų piliečiai turėtų galimybę atvažiuoti ir naudotis mūsų gamtos teikiamais privalumais šalies kurortuose. Šiandien mes kalbame apie labai aukštas kainas ir brangius mūsų kurortus, tai čia irgi turime surasti sprendimą, aišku, vienas iš jų -- didinti gyventojų pajamas.
- Palangos valdžia kalba apie tai, jog galbūt reikia imtis priemonių ir riboti visame kurorte alkoholio vartojimą nuo antros valandos nakties. Tai leistų labiau kontroliuoti kriminogeninę situaciją mieste. Ką jūs manytumėte apie tai?
- Tikrai nieko naujo nepasakysiu: alkoholio prieinamumas bus ribojamas. Šiandien šalyje išduota per 19 tūkstančių licencijų prekiauti alkoholiu. Tai bus ribojama. Bus šalinamos ir spragos apeiti Alkoholio kontrolės įstatymą. Galima pasilinksminti ir linksmintis, aš tikrai nesu už tai, kad Lietuva taptų visiškai alkoholio nevartojanti šalis, tai neįmanoma, bet mes privalome mažinti prieinamumą, nes šiandien turime ir kriminogeninių, ir įvairių socialinių problemų. Tie, kas pardavinėja alkoholį, mato vienintelę naudą – uždirbti eurą. Bet dažnai tie eurai būna ir kruvini, ir persmelkti vaikų bei mušamų moterų ašaromis. Mes turime surasti balansą tarp interesų, pelno ir visuomenės saugumo bei socialinio stabilumo.
- Jūs nemažai bendraujate su Palangos meru Š.Vaitkumi. Ar nenutiks taip, jog formuojant naują valdžią pasiimsite jį į Vilnių?
- Čia palikime daugtaškį.
Prioritetas – šeima ir vaikai
- Prieš du mėnesius susilaukėte sūnelio Tado, auginate šešerių metų dukrytę Eglę, ji ateinančiais metais pradės lankyti pirmąją klasę. Ministro Pirmininko postas ir maži vaikai šeimoje -- ar spėsite juos auginti?
- Mūsų rinkiminėje programoje yra įvardyta, kad šeima yra svarbiausia, aš to ir laikausi. Jeigu bus tokia valia ir aš būsiu paskirtas Ministru Pirmininku, tai visiems su tuo reikės susitaikyti, kad darbas yra darbas, o šeima man yra tikrai labai svarbu ir aš tikrai nenoriu matyti jau užaugusius savo vaikus. Noriu matyti juos augančius, noriu kasdien su jais bendrauti. Jeigu tai bus neįmanoma suderinti, net neabejoju, koks bus mano prioritetas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą