Salantiškiams ES brangiau už druską

Kretingos rajone

"Geriau liesa laisvė, nei riebi priespauda", - sakė kalbintieji salantiškiai, bet suabejojo, ar balandžio 30-osios vakarą miestelis nušvis žiburiais ir fejerverkais. Tuolab, kad atsiras darbo.

Salantų seniūnas Kazimieras Galdikas sakė:

- Įstojus į Europos Sąjungą čia darbo vietų nei padaugės, nei sumažės. Jeigu užsienio investuotojai ateina į Gargždus, į Kretingą "po biškį", ateityje, manau, jie ateis ir iki mūsų.

Kretingos rajone bedarbystė - mažiausia šalyje, bet Salantai bedarbių skaičiumi rajone "pirmauja". Įmonių neturime, įstaigos - daugiausia biudžetinės; yra vidurinė mokykla, specialioji ir Meno mokyklos, pirminis sveikatos priežiūros centras, smulkios parduotuvės, kelios kepyklėlės, tautodailininko dirbtuvėlė. Kai kas verčiasi žemės ūkiu, bet didžiausią gyventojų dalį sudaro pensininkai.

Nemažai salantiškių važinėja į darbus Plungėje, į aplinkinius miestus, o jeigu atsidarytų kokia privati įmonėlė, ji būtų didelė paspirtis vietiniams. Vylėmės, kad "Siemens" atsikels, būtų sukūrę kelis šimtus darbo vietų, bet pasirinko Plungę. Kol kas verslininkams esam nepatrauklūs. Kaimo turizmo idėjos čia išvis nepopuliarios, verslininkams trūksta iniciatyvos. Manau, dėl ES labiausiai sunerimę žemdirbiai: juos kankina nežinia, žmonės nepasiruošę technikos, jaučia nespėsią žengti koja kojon su europiečiais, išskyrus keletą prakutusių ūkininkų. Didelių socialinių kontrastų Salantuose nepamatysi, - teigė ponas Galdikas.

Salantuose yra kultūros, bet nėra kapitalistų

Apsilankėme pas buvusį lietuvių kalbos mokytoją, kultūros barų artoją, liaudies režisierių Feliksą Grabį. Jis mano, kad įstojimas į ES narystę be pėdsako nepraeis, jau šurmuliuoja kultūros namai, šventei rengiasi folkloro ansambliai, o jis pats tą atmintiną dieną dalyvaus savo krikštasūnio 50-mečio jubiliejuje Vilniuje. Salantiškiai neseniai plūdo pažiūrėt Felikso Grabio pastatytos komedijos apie tarpukario Lietuvą. Apgailestavo, jog mūsų dramaturgai nieko neberašo, kas galėtų garsint Lietuvą Europoje, o ir buvusius liaudies teatro artistus per porą tūkstančių Salantų gyventojų, sunku prisikalbinti, tad ir įsidėmėtinų dramų, kaip sovietmečiu, nebepastatysi. Mokytojai, užversti darbais, suvis "nusišalino nuo kultūros".

Minizoosodo įkūrėjas Mindaugas apgailestauja, jog miestelis miršta

- Bėda, kad vyresnės kartos žmonėms berūpi mūsų tautinės kultūros vertybės, bet manau, bent žemaičių kalbos grynumą išsaugosim. Esam nusivylę leidiniu "Žemaičių žemė", nes jis pasidarė akademiškas, tai žurnalas ne žemaičiams - neskubantiems, nesikarščiuojantiems, bet spėriai darbus įveikiantiems, dainingiems, kvatokliams, - o iš Žemaitijos kilusiems mokslo žmonėms. O mums reikia paprasto, parašyto gimtąja tarme, tai mus suvienytų".

Na, o ką ponas Feliksas, miestelio gidas, parodytų svečiams, atvykusiems iš kokio Briuselio? Pirmiausia vestų europiečius apžiūrėt gražią Salantų bažnyčią, 1911 metais pastatytą, legendinę Gaidžio koplyčią, kurioje vaidenasi, Gargždelės kapines, kur Valančiaus tėvas palaidotas, o kaipgi neparodysi Orvido muziejaus?

Pašnekovas galvoja, jog darbo vietų Salantuose nepadaugės - nei čia kas gamyklą statys, o jei užsieniečiai investuos, tai vietovėse, kur yra komunikacijos, transporto įmonės, geležinkelis. Gresia likti Dievo užmirštu kampeliu, nes vietos verslininkams, kad sukurtų darbo vietų, reikia pradinio kapitalo. Kapitalistų Salantuose absoliučiai nėra. Karstus, ir tuos, žmonės iš kitur atsiveža. Liūdnai pajuokavo: "Buvo sakoma, kad Žemaičiuose yra trys garsenybės: Skuodo "baužiai", Telšių pliumpiai, Salantų "bepruočiai"...

"Jau tamsiau tai nebus..."

- sakė bedarbis Ferdinandas Algimantas apie gyvenimą po gegužės 1-osios. Jam kartais, darbo biržai padedant, pavyksta į viešuosius darbus "įsitrinti", valo šaligatvius. Žmona kulinarė privačioje kepykloje kepa pyragus, jų iš ten namo neparsineši, gali tik už savikainą nusipirkt. Ferdinandas Algimantas - radiotechnikas, bet toks darbas tik žydra svajonė; štai kad koks belgas pastatytų čia kokią gamyklą! Juk prieš keletą metų užsieniečiai Salantuose planavo statyt kažkokią tiksliųjų prietaisų gamyklą, bet... išgaravo.

Jaunimas tai iš čia išsilakstė, kur akys veda, nes darbų nenusimato, paties du sūnūs stabiliai Klaipėdoje įsikūrė, bet šiaip yra čia ir biednų, ir bagotų. Kalbų jis nesiklausąs, bet jo nuomone, gyventi Europos Sąjungoje bus šviesiau, lengviau: "Pagyvensim - pamatysim".

Bedarbis Ferdinandas Algimantas įsitikinęs, kad tamsiau gyventi jau nebus

Užsukus į vietos parduotuvę, nepanorusi prisistatyti daili pardavėja sakė, kad prieš Velykas, didįjį penktadienį vyko didysis pirkimas. Tik tądien ir iššlavė druską, po dienos jos vėl netrūko. Maišais po 25 kg namo tempė miltus, cukrų, nors pabrango šie produktai vos penkiais centais.

- Įsivaizduokit, pas mus šešios parduotuvės, bet pačios firmos druskos neatveždavo, teisinosi negavę iš gamintojų, o kai jau atvežė, tai jau buvo pabrangus, - pasakojo parduotuvės moterys.

- Juk čia kaimas; žmonės svaigalų atsargų nekaupia. Anaiptol, jie ramūs, žinodami, jog gėrimai atpigs ir degtinė liesis laisvai. Šiokia tokia panika kilo, kai žmonės apie druskos pabrangimą išgirdo per televiziją - ir "ura!", bet tokio pirkimo bumo, kaip kituose miestuose, tikrai nebuvo. Tik kaimų gyventojai, kurie šiuo metu skerdžia kiaules, buvo sunerimę, kad jie druskos pritrūks; atbėgdavo į krautuvę iš išgąsčio perkreiptu veidu. Senyvi žmonės gausiai pirko miežines, avižines ir perlines kruopas, nes dauguma jomis tik ir prasimaitina. O šiaip tai viskas brangsta. Kai dėl nederliaus miltai gerokai pabrango, tai net Klaipėdos duona nuo balandžio 1-osios pabrango 50-čia centų, - sakė pardavėjos.

Anot jų, balandžio 30-ąją miestelis tikrai nebus iliuminuotas, nes visi skendi savo rūpesčiuose, niekuo nesidomi, net laikraščių nebeskaito. Jeigu jau švenčia tikrieji patriotai, jie važiuoja į susibūrimus Klaipėdoje ar net Vilniuje.

"Į "sojūzą" žiūriu skeptiškai"

Salantų privataus zoologijos sodo savininkas Mindaugas Ivanauskas buvo skeptiškas:

- Aš labai abejoju, ar atvažiuos užsienietis po mūsų mėšlynus pabraidyt, nebent turistas iš džiunglių. Džiaugiuosi tik, kad kai įstosim į Europos Sąjungą, išnyks grobuonys muitininkai, tada mūsų žmonės galės gyvūnų parsivežt. Iki šiol gyvūnus vertėjo vežti kontrabandininkams, nes jei turėjai visus dokumentus, turėjai muitininkų poste pakloti didelius pinigus. Iš Kaliningrado parsivežiau dovanotą ponį, tai man buvo pasakyta: "Lietuvoj tik prezidentui arkliai dovanojami".

O dėl to "sojūzo"... Mūsų liaudis yra laukinė. Jei būtų daugiau reklamos, prie sodybos rodyklė smygsotų, kad čia zoologijos sodas, tai tie gyvūnai būtų akmenim apmėtyti, prišerti vielom, cigaretėm, būtų problema. Nejaugi tokios tautos reikia europiečiams, gal pirma gatves išsikuopkim, išgrįskim? Nėra mieste galvotos, veiklios valdžios. Daug kas pasvaičioja: "O, atvažiuos užsieniečiai, čia mums pinigų primėtys - klestėsim!" Patikėkit, užsieniečiai atvažiuoja, pasižiūri, gerai, kad ačiū pasako. Mes, salantiškiai, esam jiems per smulkūs ūkininkai, kad projektus įgyvendintų, paramą teiktų. Čia dar Smetonos laikais buvo pieninė, o šiaip - jokios pramonės, išskyrus "samagono". Jokių statybų, įkurtuvių. Nyku.

Žmonės čia inertiški. Salantai - miręs, prasigėręs miestelis. Net nerasi pagalbininkų; "kandžiulninkų" juk nesamdysi. Iš mano klasiokų, bendraamžių, kas tik gali - čiuožia iš čia. Kaip užsidirbti? Įstojus į ES savaime pragyvenimas nepagerės. Galiu motyvuoti: mes neturim seniūno - kaip žmogaus, kaip asmenybės, tik postą užima. Rėkaujam, kad gatvę sutvarkytų, jis sako, kad yra ir prastesnių. Dėl ko aš džiaugiuosi - tai kad jau perpus atpigo pašarai, grūdai, kombikormas ir - vieliniai tinklai aptvarams, - sakė Mindaugas.

Ivona ŽIEMYTĖ