Saugumo departamentą kūrė ir KGB

Penktadienį Valstybės saugumo departamentas (VSD) šventė dvidešimties metų sukaktį - 1990 m. kovo 26 d. Vyriausybės nutarimu oficialiai pradėta kurti ši slaptoji tarnyba. Tačiau jubiliejaus minėjime nelauktas nė vienas tuomečio sovietinio KGB karininkas, prisidėjęs prie VSD gimimo.

Laisvę pajuto Maskvoje

Prieš dešimt metų, minint kuklesnį jubiliejų, į šias iškilmes buvo pakviestas tik buvęs KGB kadrinis darbuotojas Danas Arlauskas, nors tokių karininkų, kurie 1990-aisiais nusprendė eiti su Lietuva, buvo net 38.

Dabar Lietuvos verslo darbdavių konfederacijai vadovaujantis D. Arlauskas gerai prisimena VSD gimimo aplinkybes ir nuotykių filmo vertas smulkmenas.

Dar 1988 m. LTSR Aukščiausiajai Tarybai priėmus Valstybinės lietuvių kalbos įstatymą D. Arlauskas tarnybinius dokumentus pradėjo pildyti lietuviškai. Šiam laisvės žingsniui tada KGB kapitoną įkvėpė... sovietinio saugumo akademijoje Maskvoje praleisti studijų metai.

“Laisvės jausmą pirmą kartą patyriau būtent KGB akademijoje, kur mokiausi 1984-1986 m., - “Respublikai” pasakojo D. Arlauskas. - Ten pamačiau tokių dalykų, apie kuriuos Lietuvoje niekas dar nė nesapnavo. Maskvos inteligentijos sluoksniuose jau toli buvo pažengusi demokratinio judėjimo dvasia.

Todėl priėmus lietuvių kalbos įstatymą KGB popierius rašiau tik lietuviškai. Nepasidaviau net sovietinės Lietuvos KGB vadui Eduardui Eismuntui. Mano viršininkas Vitalijus Epimachovas niršo, bet po poros mėnesių ėmė kalbėti žmogiškai: “Danai, būk žmogus, rašyk rusiškai, nes aš nieko nesuprantu!”

Artėjant 1989-ųjų pabaigai D. Arlauskas kartu su dar dviem aukštais KGB karininkais Ričardu Navardausku ir Vitaliu Bagdzevičiumi nusprendė aktyviai palaikyti apie savarankiškumą nuo Maskvos prabilusią Algirdo Brazausko vadovaujamą Lietuvos komunistų partiją.

Pačioje saugumo širdyje - Lietuvos KGB rūmuose - slapta pradėti rinkti lojalių savo Tėvynei lietuvių karininkų parašai. Nešdamas popieriaus lapą su trumpu tekstu D. Arlauskas uždengdavo jau pasirašiusių saugumiečių parašus. Kiekvienas KGB karininkas turėjo laisvę apsispręsti - palaikyti A. Brazauską ar promaskvietiškus Mykolo Burokevičiaus komunistus.

“Surinkome tuos 38 parašus, bet juk reikėjo, kad apie tai sužinotų ir visuomenė. Sugalvojau, kad turime tik vieną galimybę - KGB karininkų deklaraciją išspausdinti kaip reklamos skelbimą laikraštyje, - pasakojo D. Arlauskas. - Tačiau kuriame? Jau buvo “Sąjūdžio žinios”, kita nepriklausoma spauda. Bet jos prisibijojome vien dėl “kurmių” - KGB informatorių. Tikrai neturėjome tikslių žinių, kur ir koks “kurmis” slapstosi”.

Tremtis į Ferganą

D. Arlauskas nusprendė išbandyti seną pažintį su tuomečio komunistų partijos pagrindinio laikraščio “Tiesa” vadovu Mindaugu Barysu. Susitikimas buvo slaptas, saugantis klausymosi aparatūros. Redaktorius pažadėjo, kad saugantis sovietinės cenzūros - Glavlito - deklaracijos tekstas į puslapį bus įdėtas prieš pat spausdinant.

“Jau kitą dieną mane iškvietė skyriaus viršininkas Jeftejevas, - prisiminė D. Arlauskas. - Paklausė, ar tai mano darbas. Atsakiau, kad mano. O jis ėmė domėtis, kiek pasirašė žmonių iš mūsų skyriaus. Tada kiekvienam KGB padalinio vadui labiausiai rūpėjo tik jo sėdynė”.

KGB karininkų deklaracijos paskelbimas D. Arlauskui baigėsi pusantro mėnesio tremtimi į tuomet neramumais šurmuliavusią sovietinę Aziją. Į Ferganą Uzbekistane. Ten buvo išsiųstas ir kitas KGB sąmokslininkas vyr. leitenantas Stanislovas Nalivaika.

Jau Vilniaus oro uoste D. Arlauskas pastebėjo dvi žavias merginas - Lietuvos KGB operatyvinio techninio skyriaus vertėjas. Tolimoje Ferganoje jos buvo ne vienos, dirbo ir kiti “kolegos” iš Vilniaus, kurie šeimas turinčius maištininkus bandė sukompromituoti atsiųsdami ir žavių vietos plaštakių.

“Visai rimtai VSD pradžia aš laikau mūsų deklaracijos paskelbimą ir tam tikrą darbą iki tol, - sakė D. Arlauskas. - Gana ilgai bandėme išeiti į Sąjūdį, tačiau buvo sunku suprasti, su kuo ten galima rimtai kalbėtis. Vien todėl, kad neturėjome galimybės prieiti prie KGB informatorių kartotekos, kurią akylai saugojo rusai karininkai iš Maskvos”.

Tarnybą kūrė gamtoje

Prieš išeidamas iš darbo KGB, D. Arlauskas jau aktyviai dirbo su tuomečiu Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo nariu Mečiu Laurinkumi, kuriam buvo pavesta sukurti Lietuvos saugumo tarnybą.

Susitikimai su M. Laurinkumi buvo organizuojami įvairiose netikėtose vietose. Labiausiai buvo vertinamos nuo pasiklausymo geriausiai apsaugotos kavinės rūsiuose, gamtos prieglobstis. Daugiausia susitikinėta “Medžiotojų užeigoje” Baltupiuose, atokiuose miškeliuose prie Žaliųjų ežerų.

“Aš tik konsultavau, kaip kurti dabartinį VSD, tačiau labai netikėtai išgirdau pasiūlymą tapti pirmojo jo vadovo M. Laurinkaus pavaduotoju, - teigė D. Arlauskas. - Mūsų pagrindinė veikla buvo rasti lietuviškam saugumui tinkamų kadrų. Pirma mintis buvo tik apie žmones iš prokuratūros, policijos, t.y. tų jėgos struktūrų, kurios supranta, kas yra operatyvinis darbas.

Pradėjau skambinėti pažįstamiems, bet nė vienas jų nesutiko prisidėti. Žmonių motyvai buvo tokie: nežinia, kaip čia su ta nepriklausomybe bus, gaila užtarnautų laipsnių, pensijos... Beje, tai truko net iki 1990 m. liepos. Skambinau net disidentui Antanui Terleckui ir prašiau duoti žmonių iš Lietuvos laisvės lygos. O ponas Antanas man netikėtai sako, kad Lygai jie tinkami, bet tokiai rimtai tarnybai kaip saugumas - nelabai!”

D. Arlauskas šiandien pasakoja, kad 1990 m. pradžioje buvo įvykdyta lengviausia užduotis - paralyžiuoti vietos KGB veiklą. Kadangi sovietinio saugumo vadovybei buvo prisipažinę tik septyni iš 38 legendinę deklaraciją pasirašiusių saugumiečių, ši žinyba praktiškai nebegalėjo veikti. Jos vadovybė nežinojo, kuriame padalinyje ir ką veikia dar 31 Lietuvai lojalus KGB kadrinis darbuotojas.

Du nuosprendžiai

Kuriant VSD dalyvavo penki iš KGB pasitraukę karininkai, tačiau tik du iš jų - D. Arlauskas ir V. Bagdzevičius - buvo “legalizavęsi”. Kiti pakeistomis pavardėmis buvo įdarbinti tada užsienio turistų pilname “Draugystės” viešbutyje, besikuriančioje Užsienio reikalų ministerijoje.

“Pradėjome kurti firmas, per jas, užsimaskavę kitomis pavardėmis, pirmieji VSD agentai ėmė stebėti aplinką, - pasakojo D. Arlauskas. - Atlyginimą jie gaudavo iš VSD viena pavarde, o iš tų “konsultacinių” įmonių - jau kita. Tai buvo didžiausias smūgis KGB, nes Vilniaus sovietinio saugumo grietinėlė jautėsi paralyžiuota, lyg būtų prieš hipnotizuojančią kobrą”.

1990 m. rugpjūčio 23 d. Lietuvos KGB organizacijos Karininkų sąjungos posėdyje buvo paskelbtas mirties nuosprendis buvusiems saugumo karininkams D. Arlauskui, Ramučiui Matiukui ir Sauliui Jakštui. “Už karinės priesaikos sulaužymą, perėjimą į socialistinės tėvynės priešų pusę, valstybinių ir karinių paslapčių išdavimą, dalyvavimą antisovietinėse akcijose ir paminklo V. Leninui išniekinimą”.

Kitą “nuosprendį” D. Arlauskas išgirdo jau iš nepriklausomos Lietuvos vadovybės. Trečiasis premjeras Gediminas Vagnorius VSD pavaduotojui aiškiai pasakė, kad nuo šiol ši specialioji tarnyba turės vykdyti politikų užgaidas. D. Arlauskas pasitraukė.

Julius GIRDVAINIS, “Respublikos” žurnalistas