Sidabrinis šaukštas

Prieš trejetą metų Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos Šilutės filialo verslininkai pirmieji Respublikoje ėmėsi vykdyti programą "Padėkime vienas kitam", remiamą ir miesto Savivaldybės. Nuo tol apie dvidešimt 14-os metų ir vyresnių vaikų mėnesį per metus po pamokų keletą valandų dirba įvairiose miesto įmonėse, mokydamiesi amato, sąskaitybos, dirbti kompiuteriais ir net pramoksta užsienio kalbų.

Paaugliai šiuos verslininkus kartais pavadina krikštatėviais. Simboliška: jei pagal krikščionišką tradiciją krikštatėviai kūdikėliui dovanoja sidabrinį šaukštą, tai šilutiškiai darbdaviai išmoko, kaip tuo šaukštu naudotis.

Anot Šilutės vaikų dienos centro vadovės Onutės Klasauskienės, įsibėgėjus programai "Padėkime vienas kitam" mieste išnyko elgetaujantys vaikai: būdavo prie parduotuvių koks keturiolikmetis "dėdė" išmaldos prašydavo, drauge atsivedęs ir mažamečius sesers vaikiukus. Ir pirko už tuos "ubago" pinigėlius ne tik bandelių, bet ir "uostomų" klijų; kai kurie paaugliai, ką čia slėpti, ir vagiliavo.

Verslininkas - ne dovanų maišelis

- Itin įprasta kreiptis į verslininkus dėl bet kokios problemos, tad pasipylė prašymai padėti skurstantiems vaikams. Mes žinojome, kad Vaikų dienos centrą lankantys čia saugūs, sočiai pavalgo, ruošia pamokas, gauna tai, ko galbūt neturi savo namuose. Padėjome įsigyti mokymosi priemonių prieš prasidedant mokslo metams. Bet sakiau: nepadarykim dar vienos labdaros organizacijos. Pažvelkime į problemą taip, kad nedarytume vaikui žalos, kad jis neįprastų viską gauti veltui, - sakė programos iniciatorė "Šilokarčemos" laikraščio redaktorė Kristina Toleikienė. - Dauguma skurstančių šeimų gyvena iš pašalpos, apie kokį nors darbą jose net nėra kalbos. Tad kilo idėja priimt paauglius į savo įmones po pamokų kelias valandas padirbėti.

Įdomu, jog verslininkai vyrai, sutikę įdarbinti keturiolikmečius, noriai ėmėsi "auklių" vaidmens: juk reikia kantrybės ir atsakomybė išties nemaža. Štai vienas visą naktį neužmigo, sužinojęs, kad uolūs pagalbininkai mėgino šluostyt lemputę šlapiu skudurėliu. Po metų į šią veiklą, be verslininkų S. Stankevičiaus, A. Nausėdos, K. Bogdanovo, R. Jaruškevičiaus, įsitraukė ir moterys verslininkės: Inga Lomsodienė, I. Šveikauskienė - kirpėjos, floristės, kavinių savininkės, ir su metais šis darbdavių ratas plečiasi. Stengiamasi, kad vaikai susipažintų su kuo daugiau verslininkų, ir įvairiose srityse išbandytų savo jėgas; tarkim, jei vienus metus vaikas dirbo su gamybininkais, kitąmet pateks į biurą ar redakciją.

Vaikai - ne pigi darbo jėga

Iš pradžių verslininkų idėja susilaukė įvairių instancijų nepritarimo, pasipriešinimo, į juos žiūrėta vos ne kaip į vaikų išnaudotojus, pedagogai burnojo, kad nukentės vaikų mokslai. Teko kreiptis į Šilutės savivaldybės Švietimo skyrių, miesto merą.

- Nebuvo tokio požiūrio, kad jie - pigi darbo jėga, kurį kai kas mums mėgino primesti, - tvirtina ponia Kristina. - Sąžiningai sau pripažinome, kad mūsų tikslas - išmokyti vaiką dirbti ir užsidirbti, kad jis pajustų darbo skonį, įsigyto daikto vertę. Vaikai natūraliai klausinėjo įmonių darbuotojų, ko ir kur jie mokėsi, kodėl vienų atlyginimai aukštesni nei kitų, kokia kvalifikacija. Ir nenuolaidžiavome: jeigu vaikas pavėlavo, klausėme, kodėl, kartais paprašydavome pabaigti darbą, o jei matydavome, kad nekaip jaučiasi, išsiųsdavome namo.

Supratimas - ne iškart

Viena gabi mergina iš didelės, socialiai remtinos šeimos, dirbo siuvykloje - pusantro šimto litų alga tos merginos šeimai buvo didelė parama. Apie merginą parašė vietos laikraštis. Į redakciją atėjusi merginos mokytoja pareikalavo pasiaiškinti, kodėl ta mergina nelanko mokyklos, ir yra neva verčiama dirbti.

Laimei, verslininkė, globojusi merginą, bendraudama su ja (verslininkė turi psichologės diplomą, daug metų dirbo vaikų paramos centre) jau buvo išsiaiškinusi jos bėdas. Paaiškėjo, kad mergaitė turėjo ne tik daug problemų mokykloje, bet ir buvo atleista nuo mokymosi, tik medikai jai patarė keletą valandų per dieną išeiti iš namų. Netrukus verslininkė apmokėjo mergaitės vizitą ir sveikatos tyrimų išlaidas Kauno klinikoje.

Dalinasi patirtimi

- Vaikams ypač svarbus lygus, nežeminantis bendravimas su suaugusiaisiais kaip su sau lygiais. Darbdaviai papasakojo apie savo pirmuosius darbus, kaip "prasimušė", ir vaikai suprato, kad ponas, turintis namą ir važinėjantis gražia mašina visa tai užsidirbo, siekė išsilavinimo, o jų požiūriu "senukai" dar ir šiandien tęsia studijas, - sakė Kristina Toleikienė. - Suteiki vaikams galimybę pabėgti nuo namų slogučio, sutvirtini savivertę. Jie tampa pavyzdžiu ne tik bendraamžiams, bet ir savo tėvams. Net nustembi, už kokį nedidelį atlygį, premiją, vaikai sugeba įgyvendinti savo svajonę.

Draugai - atrama ir varge

- Ponai verslininkai yra mūsų globėjai, draugai ir atrama vaikams ne tik tą mėnesį, kai dirba, - sakė O. Klasauskienė.

Prisimenu atvejį, kai prieš metus gaisras nuniokojo Bulvydų butą, jame užtroško dešimties vaikų motina, ir keturios nepilnametės sesutės liko "ant pelenų". Tuomet Vaikų dienos centro vadovės ir verslininkų rūpesčiu mergaitės nebuvo išbarstytos po vaikų namus, iš jų nebuvo atimtas butas. Verslininkai padėjo padengti tūkstantines tos šeimos skolas už butą, suremontavo jį nuo elektros instaliacijų iki klozeto, nupirko mergaitėms būtiniausių baldų bei namų apyvokos reikmenų.

"Veltui pinigų nežarsčiau"

- juokėsi verslininkas Adas Nausėda, kurio medienos apdirbimo įmonėje kasmet dirba po kelis berniukus iš Vaikų dienos centro. Su vaikais jis kalbasi kaip su sau lygiais, pasakoja, kad ir pats pradėjo verslą nuo žemiausios pakopos.

- Malonu, kad pas mane dirbę berniukai rimtai planavo pirkinius: Jokiu būdu nerodžiau vaikams geros širdies: atlygį gavo už konkretų darbą, bet ne menkesnį, negu suaugęs darbininkas.

- Aš pastebiu, kad kai kuriuos jaunuolius darbas tarsi žemina, - atsiduso verslininkas. - Tokių nuomone, dirbti - gėda: gėda plaut grindis, valyti patalpas. Tėvai priverčia aštuoniolikmečius sūnus užsirašyt į darbo biržą, bet daugelis jų, atėję pas mane įmonėn, prašo: "Tik pažymėkit, kad darbininkai jums nereikalingi", ir nori toliau sėdėt tėvams ant sprando. Esu tikras, kad mūsų globotiniai taip nepasielgtų.

Pakalbinome Vaikų dienos centre pamokas ruošiančius paauglius. Penkiolikmetė Joana pasakojo dirbusi pas verslininkę bare: "Apie 15 valandą ateidavau, po poros išleisdavo. Man ten reikėdavo išplauti indus, iššluostyti, kartais bulvių nuskust, nors nedažnai, nes man nepatiko. Išmokau virti koldūnus, leido dirbti su kasos aparatu. Algos gavau 116 litų 80 centų. Norėjau nustebinti mamą ir sesę, išrinkau joms kalėdines dovanas; sau nusipirkau džinsus, megztuką".

Joanos draugė dirbo viename prekybos centrų pagalbininke, ir didžiuodamasi sakė, jog pati direktorė skirdavo jai darbus, tarkime, papuošti salę. Būta ir stresų: "Jie gal daugiau iš manęs tikėjosi, paskui pripratau". Penkiolikmetis berniukas sakė medienos ceche išmokęs vyriškų darbų, praversiančių gyvenime, už algą įsigijęs batus, striukę, ir dar likę pramogoms. Liekna išlaki mergina sakė siuvykloje karpiusi siūlus nuo palaidinių: "Reikėjo laikytis tempo, iš pradžių atrodė, kad labai "strošina", bet ir labai padidino algą. Jos užteko, kad nusipirkčiau gerus batus ir dovanomis pradžiuginčiau šeimą".

Ivona ŽIEMYTĖ