Stambi žmona - gero gyvenimo simbolis.

Vienas įspūdingiausių Egipto miestų - Luksoras. Pirmiausia čia verta aplankyti šventyklas. Prie Karnako šventyklos stovi didžiulis akmeninis Skarabėjus. Pasak padavimų, faraonų laikais vabalas Skarabėjus buvo laikomas šventuoju. Jis ne tik šiukšlių rinkėjas, bet ir vagių priešas. Mitai sako, kad tų žmonių, kurie pasikėsindavo į faraonų turtus, laukdavo tragiškas galas. Skarabėjai užpuldavo piktadarį, įsisiurbdavo į kūną, keliaudavo iki nosies, akių, burnos ir uždusindavo nelaimėlį. Skarabėjus ir dabar yra labai gerbiamas, kiekvienoje suvenyrų parduotuvėje jo galima įsigyti įvairiausiais pavidalais. O Karnako šventykloje jis atlieka dar vieną vaidmenį. Jeigu apie akmeninį vabalą apeisi tris ratus - šiais metais ištekėsi, o jei septynis - išsipildys visos tavo svajonės. Ne visi drįsta sukti ratus, matant kitiems turistams. Ir mums teko girdėti vokiečių grupės juokelių, kai žingsniavome apie Skarabėjų. Tačiau išeidami iš šventyklos išvydome tuos pačius vokiečius skubiai sukančius ratus.

Moters seksualumo simbolis - plaukai

Apie arabų simpatijas moterims užsienietėms, ypač šviesiaplaukėms, jau žinome. O vietinių moterų mažų miestelių gatvėse maža. Gal joms joms neleidžiama kojos iš namų iškelti? Arabėms nevalia apnuoginti jokios kūno vietelės. Pagal Koraną, pati seksualiausia moters vieta - plaukai. Ir juos dera rodyti tik savo vyrui. Vietiniai pasakojo, jog vyras, radęs žmoną namuose su galvos apdangalu, gali labai įsižeisti, suprasti tai kaip meilės pabaigos ženklą. Jeigu gatvėje pamatysite arabę su plaukų sruoga, išlindusia iš po galvos apdangalo, žinokite, jog tai laisvo elgesio moteris. Apie jas šioje šalyje vengiama kalbėti, tai tabu. Tačiau gatvėse kartais galima jų pamatyti - jos dėvi džinsus, kurių viena klešnė įplėšta per siūlę.
Arabai, išgirdę mūsų nuomonę, jog jų moterys užguitos, tik tyliai nusišypso. Suprask - arabės turi daugiau privilegijų nei mes, europietės. Malonumą turėti kelias žmonas gali sau leisti tik turtingi arabai. Šiaip imti ir vesti vieną pačią po kitos nepriimta. Pirmiausia vyras turi pasirūpinti moterų ir savo vaikų išlaikymu. Egiptietės paprastai nedirba, augina vaikus ir žiūri serialus. Ką šiandien šeima valgys, kuom rengs vaikus - vyro garbės reikalas. Tiesą sakant, arabams daug nereikia, ypač tiems, kurie, be savo miesto ar kaimo, nieko nėra matę. Jie puikiai žino, kad nuoširdus meldimasis, dėkojimas Alachui suteiks nuostabų pomirtinį gyvenimą. Arabai bijo Paskutiniojo Teismo, todėl sąžiningai vykdo visus Korano nurodymus. Čia, žemėje, neturtingiems arabams nieko nereikia: tik kur galvą padėti, kokį skarmalą užsimesti ir trupučio maisto gyvasčiai palaikyti.

Pasivažinėjimas su Viktoru

Nors arabai draugiški ir svetingi, pasivažinėjimas karieta su vietiniu Viktoru vėlų vakarą nebuvo smagus. Paprašėme karietos šeimininko pavežioti po Luksoro senamiestį. Iš pradžių vežiojo apšviestomis gatvėmis, maloniai bendravo. Viktoras - katalikas, tokių Egipte tik 10 procentų. Išsiklausinėjęs, iš kur mes atvažiavome, mielai pradėjo tauškėti apie save. Tačiau vis įterpdavo klausimą, ar mūsų nedomina parduotuvės. Nors iš karto jam pasakėme, kad ne, apsimetė, jog mūsų negirdi. Paklaustas, ką veikia jo žmona, atsakė: valgo. Paklausėme dar kartą: gal gamina vakarienę? Arabas nusijuokė: "Aš puikiai supratau jūsų klausimą. Ji sėdi gražiuose namuose ir visą laiką valgo, nes puikiai uždirbu ir galiu aprūpinti šeimą viskuo. Aš ir name labai gražiame gyvenu", - gyrėsi. Ir iš tiesų nuvežė prie namų, palyginti padoriai atrodančių. Šiaip dauguma arabų glaudžiasi tokiuose "griaučiuose": be stogo, langų ir durų.
Su Viktoru privažiavome katalikų bažnyčią ir čia supratome, ko jis taip džiaugiasi savosios sočiu valgymu. Prie bažnyčios stovėjo baltas jaunavedžių automobilis, papuoštas kalėdinėmis lemputėmis. Ant mašinos antvožo - didžiulė lėlė. Pasirodžius jaunavedžiams, mes nutilome. Šalia plono it sliekas jaunikio stovėjo gal per šimtą kilogramų sverianti jaunoji. Pasirodo, iki vestuvių nuotaka yra maitinama tiek, kad būsimam vyrui nebūtų gėda vesti prie altoriaus. Kuo stambesnė žmona, tuo didesnis pasididžiavimas.
Toliau riedėjome vis tamsesnėmis gatvelėmis, kuriose knibždėte knibždėjo arabų. Visi kažką vis pasakydavo vadeliotojui, o šis, pažvelgęs į mus, jiems arabiškai atsakydavo. Galų gale vis tiek buvome privežti prie parduotuvės. Norėdami išvengti konflikto, užsukome į ją, apžiūrėjome prekes ir pasukome durų link. Išties baugu buvo žiūrėti į Viktoro veidą, kai parduotuvės savininkai į jį laidė žaibus. Išlipdami iš karietos dar ilgai turėjome Viktorui dėkoti, o šis užsispyręs, be užmokesčio už pavėžinimą, kaulijo ir bakšišo (arbatpinigių). Atsisveikinti pavyko tik prižadėjus dar kartą pasinaudoti jo paslaugomis...

Papirusai ir bananų giraitės

Kiekvienas mokyklinukas yra girdėjęs apie pirmąjį popierių - papirusą. Egiptas - jo tėvynė. Čia visur galima nusipirkti įvairaus dydžio papirusų su gražiausiais paveikslėliais. Gatvėje prekeiviai už keturis papirusus prašo apie dešimt litų mūsų pinigais. O štai Papiruso muziejuje mažytis papirusas kainuoja daugiau kaip trisdešimt litų. Pigieji papirusai gaminami iš bananų žievės, o geresni - iš bambuko. Papiruso muziejuje mums buvo parodytas trumpas papiruso kelias nuo bambuko vytelės iki popieriaus lakšto. Tikrasis papirusas ilgiau laiko ir įmestas į vandenį nepraranda savo savybių. Tačiau nežinantiesiems atskirti neįmanoma.
Luksore, be įvairiausių suvenyrų, galima nusipirkti rankų darbo alebastro gaminių. Tačiau jie labai brangūs ir šiame ceche nepasiderėsi. Rankų darbas brangiai kainuoja.
Į bananų giraitę atplaukėme mažyčiu laiveliu. Egipto bananai - mažyčiai ir labai saldūs. Vietiniai kaipmat jų priskynė ir maloniai pakvietė vaišintis. Suvenyrų krautuvėlėje kaip įprasta suskatome derėtis, tačiau, kaip bebūtų keista, savininkas buvo neperkalbamas. Aišku, kodėl visi suvenyrai čia stovėjo apdulkėję...
Sugrįžtančius prie laivelio mus pasitiko mergaitė su ėriuku rankose. Lyg būtų profesionali manekenė, ji pradėjo išraiškingai pozuoti. Tik, žinoma, po kiekvieno seanso ištiesdavo rankutę bakšišui.
Egipte labai daug vaikų nelanko mokyklos. Paprastai vargingose šeimose į mokslus išleidžiamas tik pirmagimis, kiti padeda tėvams užsidirbti duoną. O jos pelnomasi primygtinai siūlant turistams suvenyrus...

Ramadanas

Islamą išpažįstantys egiptiečiai pagal Koraną kasmet vieną mėnesį laikosi Ramadano. Šiais metais jis prasidėjo lapkričio 7 d. ir baigsis gruodžio 7-ąją. Nuo saulės patekėjimo iki jos nusileidimo jie negali valgyti, net vandens gerti, linksmintis, ir būtų gerai, jei iš viso su niekuo nebendrautų ir net pašnekovui į akis nežiūrėtų. Bet, pasakojo vietiniai, kai saulė nusileidžia, daugelis randa būdų atgaivinti sielą ir kūną. Dabar Egipte saulė anksti leidžiasi, penktą popiet jau tamsu. Teko girdėti ir tokių kalbų, jog kai kurie arabai per Ramadaną susėda į laivus ir plaukia kuo toliau nuo jūros kranto - mat jūroje Alachas jų nemato ir čia jie sočiai valgo bei visaip linksminasi.
Teko bendrauti su vienu iš Kairo turizmo agentūros vadybininkų Loay Farouk, kuris dažnokai keliauja po pasaulį. Pasak jo, sunkiausia Ramadaną iškęsti, kai esi svečioje šalyje. Susidraugavę su Loay, įsidrąsinome paklausti, kodėl kai kurie Egipto vyrai "pasipuošę" mėlynėmis kaktoje. Loay mums paaiškino, jog mėlynės atsiranda meldžiantis, kada arabai, šaukdamiesi Alacho malonės, daužo galvą į grindis. O meldžiamasi bet kur, kai tik išmuša maldai skirta valanda, kurių per dieną būna penkios. Tuomet arabas gali sustabdyti autobusą, gali nutraukti pašnekesį, kad tik atliktų savo pareigą.

Konvojus į vieną pusę

Ir pabaigoje derėtų pridurti, jog Egipto valdžia ir visuomenė labai gerbia turistus. Ypač po prieš trejus metus įvykdytų kruvinų susidorojimų Luksore. Šiandien kiekviename viešbutyje stovi ginkluotas kareivis, tikrinamos rankinės ir lagaminai. Tokia tvarka galioja visose viešose vietose, kavinėse, restoranuose ir muziejuose. Iš viešbučių turistai į ekskursijas vežami didžiulėmis grupėmis. Susirikiuoja apie šimtas autobusų ir konvojus juos lydi per dykumą. Tačiau negali nepastebėti vieno tokio niuansėlio: apžiūrėjusius Egipto įžymybes turistus tie patys autobusai į viešbučius parveža vieni. Lyg ir dykuma ta pati, ir pavojai tie patys, bet konvojus - tik į vieną pusę...