Rinkimuose dalyvaujantis žmogus iš tikrųjų yra pilietis. Ne šiaip gyventojas, turintis Lietuvos Respublikos piliečio pasą, liudijantį pilietybę. Gyventojas gyvena, moka mokesčius, augina vaikus, piktinasi valdžia, tačiau neišreiškia savo asmeninės valios. Nesiteikia įmesti biuletenio į urną. Nors tokios valios pareiškimą garantuoja demokratiniai rinkimai. Gyventojas tarsi ir ruošiasi atlikti rinkimų veiksmą. Tačiau ima ir sukliudo per geras ar per blogas oras. Nes kai oras geras, norisi važiuoti į gamtą ar grėbstyti sode lapus. O kai oras blogas, norisi sekmadienį praleisti namie. Su artimiausiais draugais. O kai oras nei geras, nei blogas, žmogus pats save įtikina, kad jo balsas nieko nepakeis. Ima ir supyksta. Aš jums parodysiu! Kokiems „jums“? Tik sau.
Už kiekvieno balso - žmogus
Balsas nieko nepakeičia, jei imsi šūkauti stiklainyje, iš kurio išsiurbtas oras. Nes garso bangos nesklis. Balsas nieko nepakeičia, jei šūkauji miške: „Gelbėkite, pasiklydau!“, bet nesi pasiklydęs. Arba šūkauji: „Užpuolė pingvinas su neperšaunamu šalmu“. O šiaip žmogus, kai piktinasi, kad nuo jo niekas nepriklauso, per daug save nuvertina. Tarsi išbraukia savo egzistavimą iš savo valstybės. Stovi kažkur prie Lietuvos. Lyg pasirėmęs į sutrešusį stulpą. Bet ne Lietuvoje. Su dar neišsekusiomis kūrybinėmis galiomis, veržlumu ir pasitikėjimu.
Už kiekvieno balso stovi ne urnos šešėlis, o gyvas žmogus. Tad kodėl nebalsuojantys taip savo žmogiškumą nuvertina. Tarsi tas žmogus neturėtų jokių norų, jausmų, poreikių. Būtų tik statistinis vienetas. Visai nesirūpinantis, kas jo gyvenimą valdys. Kaip jis bus vairuojamas, perdėliojamas, kraipomas.
Graikai, islandai, šlėktos... ir mes
Žmonės nuo seno siekdavo pareikšti savo valią. Senovės Atėnų gyventojai balsuodavo mesdami į amforą juodas ar baltas pupas. Kas daugiau surinkdavo, tą ir išrinkdavo. O islandai jau 930 metais sušaukė savo pirmąjį Parlamentą, iki šiol vadinamą altingu. Galų gale ir Žečpospolitos Lietuva turėjo bajorų seimelį su veto teise. Su ambicingu šlėkta, sujaukiančiu stambesnių bajorų dėliones. Tad visais laikais žmogus siekia išsivaduoti iš despotijų, diktatūrų ir atskleisti save kaip neabejingą, protingą, reiklią asmenybę. Su kuria valdžia privalo skaitytis. Ir prieš ją atsiskaityti. Žmogus save kaip unikalų, vertingą asmenį reiškė visaip. Pupomis. Skėryčiodamasis. Bet niekada neabejingai.
Abejingumas atėjo vėliau. Sovietiniais laikais rinkimai tapo farsu. Iš anksto žinodavome, kas bus išrinkti ir kad rinkėjų aktyvumas sieks 99,9 proc. Todėl labiau rūpėdavo rinkimų apylinkės bufetas ir liaudį džiuginančios muzikėlės. Leidžiančios bent kiek užsimiršti, kad esi tik politiškai beteisė avis tokių pat totalitarizmo avių kaimenėje. Per baimę suvarytoje prie urnos. Nes, Dieve neduok, dar kokia nors aktyvistė apskųs, kad nebalsavai. Tačiau tikrieji, ne diktatoriaus laiminami rinkimai nėra farsas. Iš tiesų tai pati atsakingiausia piliečio diena. Ir dėl tokių dienų mes patys gana ilgokai kovojome. Plėšte išplėšėme. Prieš daugiau nei 20 metų.
Juk netapsime urviniais...
Laimė, Lietuvoje dar yra daug žmonių, kuriems net minties nekyla nebalsuoti. Ir taip paniekinti savo valstybę. Ko čia išdidžiai girtis, kad nebalsavai? Prieš ką demonstruotis? Juk niekas nesigiria, jog pametė kelnes. Juk žmogus, neinantis prie urnos, yra visiškai praradęs pasitikėjimą kitais žmonėmis. Pametęs jį kaip tas kelnes. Vietoj urnos įsikasęs į kažkokį sąmonės urvą. Tarsi pirmykštis žmogus, apsuptas svetimų genčių. Esą jį būtinai apgaus, apkvailins, kažką atims, neduos ir t.t. Todėl bijantis iš urvo išlįsti, kad negautų su kuoka. Lietuvoje, naujaisiais statistiniais duomenimis, gyvena 3 007 758 žmonės. Nejaugi jie visi tokie pavojingi, grėsmingi, baisūs? Nėra nė vieno, išskyrus nebalsuotoją, patikimo? Remiantis nebalsuotojo logika, jis turėtų gatvėje pasibaidyti nuo pirmojo sutiktojo. Baugiai krūpčioti prieš pardavėjas. Baidytis kirpėjos, kad nenukirptų ausies. Baidytis paštininko, kad neįteiktų sprogmens. Baidytis bendradarbio, kad neaplietų rašalu. Ir galiausiai miegoti po lova. Arba susirangius skalbinių dėžėje.
Balsuojantys kaskart demonstruoja, kad tiki savo valstybe. Aktyviai dalyvauja jos kūrime. Aktyviai stengiasi palikti ją gražesnę vaikaičiams. Nes dėl ko stengiasi senukai, kurie jau sekmadienio rytą trypčios prie rinkimų apylinkių. Nepaisydami nei lietaus, nei darganos. Jie faktiškai balsuoja ne dėl savęs. Dėl savo vaikų ir vaikaičių.
Rinkimai atskleis ir žmonių nuomonių įvairovę. Pamatysime tikrąjį Lietuvos veidą. Kiekvieno regiono veidą. Atskleistą. Ne paslėptą. Nenupoliruotą politikų kalbomis ar prognozėmis. O pro Lietuvos veidą švies ir mūsų, rinkėjų, konkretūs veidai. Kiekviename biuletenyje. Nes kiekvienas biuletenis liudys konkretaus žmogaus valią. Koks informatyvus tas žmogaus ranka paženklintas popieriukas. Ranka pavargusia, ranka jauna ar pusjaune. Ir koks lemtingas.
Iš mūsų reikalaujama daug. Bent rytoj nesikarščiuoti, ramiai apgalvoti ir paklausti savęs. Ne reklaminių lapelių, užkemšančių pašto dėžutes, bet savęs. Kokios, žmogau, nori Lietuvos? Kuo iš tikrųjų tiki? Kuris takas neapaugęs brūzgynais. Kurį taką išsirinksi? O tada pirmyn. Nes esi savo valstybės pilietis. Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas Zenonas Vaigauskas rinkimų išvakarėse taip pat ragina Lietuvos žmones, renkančius naująjį Seimą, apgalvoti kiekvieną savo žingsnį ir motyvus. Kodėl balsuoja už būtent tos, o ne kitos partijos sąrašą. Kodėl renkasi būtent tuos, o ne kitus žmones. Nes apgalvojant savo žingsnius, nusivylimų būna mažiau.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą