O Seimo nariai suka galvas, ką daryti, kad vaikai nesižudytų? Aišku, kažkiek galvojama, nes žmogus turi galvą. Gamtos suteiktą „aparatą“, skirtą galvoti. Tačiau tas galvojimas paprastai sutelktas ne į visumą, bet į atskiras detales. Tarkime, kai visumoje, vardu pušis, pamatomas tik spyglys.
Su smurtu žadama kovoti įvedus komendanto valandą. Kad vaikai, neprižiūrimi suaugusiųjų, žiemą galėtų rodytis lauke tik iki 22 val. O vasarą iki 23 val. Akcentuojama, kad tėvai ir globėjai privalo prižiūrėti vaikus. Seimo Švietimo ir mokslo bei Žmogaus teisių komiteto narė Ona Valiukevičiūtė pasiūlė įstatymui įtvirtinti, kad smurtas prieš vaikus draudžiamas. Ir už smurtą turi būti taikoma administracinė ir baudžiamoji atsakomybė. Parlamentarė mano, kad būtina įgyvendinti Jungtinių Tautų Vaiko teisių komiteto rekomendacijas ir įstatymu apibrėžti smurto prieš vaikus sampratą.
Štai ir svarstykime. Kokia yra parlamentarų samprata dėl Lietuvoje pastaruoju metu nusižudžiusių vaikų.
O.Valiukevičiūtė: reikia ne trypčioti, bet veikti
- Reikia kovoti su asocialiomis šeimomis. Na, žinote, aš lygiai tokios pačios nuomonės, kad tikrai pribrendo laikas ką nors daryti. Pirmiausiai reikia priimti smurtą prieš vaikus draudžiantį įstatymą, kurio Lietuva, jau prieš 18 metų pasirašiusi Jungtinių Tautų konvenciją, vis delsia priimti ir taip sutvarkyti teisinę bazę. Aš jau tris paras kalbu apie tai, dirbu su visais žurnalistais ir antrą kartą, pakartotinai teikiau vaiko nemušimo įstatymą. Tai taip pat yra susiję su vaikų žudymusi, su vaikų nelaimėmis. Ir baisia savijauta savo namuose. Ir ne tik asocialiose šeimose vaikai jaučiasi nelaimingi.
Pernai, atrodo, buvo atliktas tyrimas, kad Lietuvos vaikai visoje Europos Sąjungoje jaučiasi patys nelaimingiausi. O ką daryti - tai aš šiandien negalėčiau ką nors konkretaus atsakyti. Bet mes turime apie tai kalbėti, tai viešinti. Nes visi šitie nusikaltimai daugiausiai yra užslėpti, latentiniai.
Kiek tokių traumuotų, smurtą patiriančių vaikų neprisipažįsta. Kiek jų dar, ačiū Dievui, nenusižudė. Kiek jų yra skriaudžiami, išnaudojami ir visa tai slepia. Jei norime, kad to nebūtų, reikia visomis progomis viešinti ir kalbėti, kalbėti! Nevardinsiu pavardžių, kas man Seime prieštarauja, tačiau pirmiausiai tvarkykimės taip, kad smurto prieš vaikus šeimose nebūtų.
- Juk vaikai, kol ryžtasi pasitraukti iš gyvenimo, ilgai kenčia. Nejaugi nei kaimynai, nei pedagogai, nei giminės iš tikrųjų nepastebi, kad vaikas šeimoje ar mokykloje yra pjudomas, psichologiškai ar fiziškai terorizuojamas? Nejaugi mes jau iki tokio laipsnio apakę? Praradę bet kokią empatiją?
- Va, štai apie ką reikia kalbėti! Vakar manęs viena jauna žurnalistė paklausė - o ką jūs darote, kai matote, kad einant į prekybos centrą mama savo vaiką purto. Atsakiau, kad niekad nepraeinu pro šalį. Prieinu ir pirmiausiai paglostau vaiką purtančią mamą. Tas veiksmas ją pristabdo. Tada prajuokinu tą mažą vaiką, kuris neva prasikalto.
Niekada, net ir labiausiai neturėdama laiko, nepraeinu pro šalį. Todėl nesuprantu - kaimynai verkia, ašaroja, kad matė, kad vaikas skriaudžiamas auga, bet niekas nepagalvojo, kad tą šeimą, kurioje auga smurtą patiriantis vaikas, reikia gelbėti.
Manęs dabar klausia - na, gerai, priimsite tą vaiko nemušimo įstatymą. Na, ir ką - pristatysite prie kiekvienos šeimos po policininką? Aišku, kad nepastatysiu. Aišku, kad ne. Bet turime pradėti auklėti tėvus nuo darželinukų. Nes ir darželinukai kada nors taps tėvais.
- Vien toks smurtą prieš vaikus draudžiantis įstatymas teigtų visuomenei, kad smurtauti prieš vaiką yra gėdingas nusikaltimas. O dabar mūsų visuomenė tarsi pateisina „beržinę košę“. Net politikai giriasi, kad „beržinės košės“ neišvengė. Galima pagalvoti, kad vien todėl tapo padoriais žmonėmis. O be „košės“ būtų virtę laukiniais. Ar toks požiūris į smurtą teisingas? Juk smurtas, kaip jį pavadintume, pedagogika, auklėjimu, vis vien yra smurtas. Nukreiptas prieš silpnesnį, finansiškai ir psichologiškai priklausomą žmogų. Nors ir mažą, bet tokį patį žmogų kaip ir visi žmonės.
- Toks įstatymas kėsinasi į tradiciją. Nes tradicinis vaiko mušimas daugumoje Lietuvos šeimų yra priimtas ir toleruojamas. Todėl reikia auklėti visuomenę. Reikia paneigti stereotipą, kad smurtinėmis priemonėmis galima auklėti vaikus ir spręsti šeimyninius santykius. Net negaliu to klausytis!
- Mes, kai kurie suaugusieji, didžiuojamės, kad užaugome nemušti. Kad mūsų tėveliai buvo tiek jautrūs, kad savaime suprato, jog gėdinga, žema savo atžalas psichologiškai žaloti. Nes kiekvienas fizinis, nesvarbu, stiprus ar silpnas kepštelėjimas, yra žmogaus asmenybės pažeminimas. Agresija, nukreipta prieš vaiko grynai asmeninę psichologinę erdvę. Kaip vaikui jaustis saugiam, jei jį leidžiama net ir patiems artimiausiems žmonėms mušti? Bet nemuštų suaugusiųjų yra tik vienetai.
- Turiu „Gelbėkite vaikus“ organizacijos duomenis apie fizinių bausmių taikymą Lietuvoje. Lietuvoje, palyginti su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis, yra labiausiai paplitusios fizinės bausmės. Ta prasme pirmaujame, nors ES priklauso 27 valstybės, o iš jų 16-oje priimti įstatymai, draudžiantys fizines bausmes ne tik šeimoje, bet ir vaikų globos įstaigose ir vaikų baudos įstaigų sistemoje.
Matyt, žiaurūs mūsų genai. Dėl valdžios ar žemės broliai brolius žudydavo. Ir dabar politikai kalba, giriasi, kad ir juos auklėjo fizinėmis bausmėmis ir nieko dėl to neatsitiko. O kad dvasiškai sužalojo, ar apie tai pagalvoja? Gal nebausti būtų buvę kitokie? Ne tokie agresyvūs?
Šit penkių vaikų motina mano, kad kišimasis į šeimą tą šeimą sugriaus. Nes vaikai dėl kiekvieno nieko ims savo tėvus skųsti.
Ne taip galvojame. Ne taip griaunami sveiki santykiai. Jie ima griūti tada, kai tėvai savo vaiką ima mušti. Vaikams iš viso negalima kalbėti apie bausmę. Reikia kalbėti, kad toks ar kitoks vaiko veiksmas sulaukė atitinkamų pasekmių.
Labai baisu, kad vaikai daugiausia patiria smurtą ne globos įstaigose, o namuose. Mažyliai nuo nulio iki trejų metų jau mušami. Tai ypač sukrečia. Juk tokie mažyliai net nesupranta, už ką juos muša. Todėl tikiuosi, kad Seime pavyks „prastumti“ vaikų nemušimo įstatymą. O oponentai, kurie tokiam įstatymui nepritaria, gal patys vaikystėje buvo mušami? Dėl to ir tapo agresyvesni.
Kodėl jie turi gelbėtis nuo mūsų?
Bet ar pakaks vien įstatymo, kad žmonės Lietuvoje pasijustų saugiai, jaukiai ir net minties nekiltų žudytis? Saugumo, jaukumo jausmas mus aplanko miško laukymėje, tuščioje paežerėje. Bet saugumo, jaukumo jausmas staiga dingsta, kai atsiduri minioje. Mūsų minioje. Kasdien pasiruošusioje pašiepti ar pažeminti interneto komentaruose. Kasdien keliančioje žmogui abejones, ar esi savas ir laukiamas savo valstybėje. Tad smurtas prieš vaikus - tai tik matomiausia mūsų smurtavimų pusė. Nes smurtavimus jau galėtume rūšiuoti į bejėgiškumo pliūpsnius. Į pranašumo prieš silpnesnį artimą triumfus. Į nuolat prasiveržiančią griaunamąją jėgą. Nukreiptą prieš kuriančius žmones. Bet kai mūsų gyvenimo, buities, būties sielos ūmai atsisuka prieš savo vaikus ir ima juos fiziškai, psichiškai talžyti, mūsų sielos jau neturi jokios ateities. Jos jau išsigimusios talžytojos. Jos jau griovėjos. Vaiko smurtas, nukreiptas prieš save, tai vaiko siekis kaip nors išsigelbėti. Tad ko mes, suaugusieji, esame verti? Ką mes savo darbais kuriame? Jei užgimsta kur nors kūdikis ir vos išmokęs kalbėti, jausti, jau turi gelbėtis nuo mūsų. Pačiomis tragiškiausiomis, žmogaus teisę į gyvenimą paneigiančiomis formomis.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą