Tos drąsos nebėra

Tada į mitingą susirinko apie 3000 žmonių. Atmetus į minią infiltruotus kagėbistus bei informatorius ir šiaip žiopsotojus, turbūt tikrai smerkiančių Molotovo-Ribentropo paktą buvo mažiau. Tačiau vis vien toks viešas pakto pasmerkimas buvo didžiulis akibrokštas. Mitingo sumanytojų asmeninis išbandymas, nes žmonės rizikavo daug daugiau nei internete perskaityti šlykštų anoniminio komentatoriaus komentarą. Mitingo sumanytojai vėliau buvo persekiojami sovietinių represinių struktūrų. Žmonės rizikavo netekti darbo ar net atsidurti psichiatrinėje ligoninėje ar sovietiniame lageryje.

Kankinystės vainikas keičia adresatą

Tai tiek ditirambų, odžių. Skirtų tam laikui, kuris buvo 1987 metų rugpjūtį. Su jaunesniais A.Terlecku, Vytautu Bogušiu, Nijole Sadūnaite, Juliumi Sasnausku bei kitais to meto „chuliganiškaisiais“ patriotais. Patriotizmą demonstravusiems viešai. Ne tik savo butų virtuvėse kepamiems blynams. Užsitraukus naktines užuolaidas. Bėgo laikas. Jis keitė herojus. Herojai savo vidumi taip pat keitėsi. Kas tąkart burbuliavo tik blynams, iššoko į priekį. Jei galėtų, atsistotų vietoj A.Mickevičiaus paminklo.

Kas tuomet ne šiaip burbuliavo, bet išdrįso kalbėti viešai, irgi jau su pablukusiais kankinystės vainikais. Niekas Lietuvoje jau neabejoja Molotovo-Ribentropo pakto istorinėmis pasekmėmis Lietuvai. Tačiau kasdienė realybė tą kankinystės vainiką, uždėtą prie A.Mickevičiaus paminklo, jau užritino ant galvų kitoms personoms. Pavyzdžiui, bedarbiams. Tik gaila, kad kartais nesuvokiame, kiek asmeninės drąsos reikėjo viešai mitinguoti sovietiniais metais. Tikrai daugiau drąsos nei viešai protestuoti, piketuoti ar mitinguoti dabar.

Škac, depresija...

Kita vertus, nors nepriklausomybę atgavome, kažkas sunkaus, klampaus mūsų tautos sieloje toliau verda. Kažkas neišsakyto. Neišsilieto. Ir dabar, kas baisiausia, jau negalime kaltinti nei Hitlerio, nei Stalino. Nei Molotovo, nei Ribentropo. Baisiausia, kad dabar lietuvis turi atsisukti į lietuvį. Ir kaltinti vieni kitus. Įskaitant ir save. Nors taip ir nepataria psichiatrai. Nes saviplaka yra vienas iš depresijos požymių.

Tačiau mes sutrikę. Nes ne tokia valstybė mūsų iliuzijose stūksojo prie A.Mickevičiaus paminklo. Kita vertus, tik nuo mūsų priklauso, ar ta iliuzija kada nors taps tikrove.

Ar kas nors pasikeitė? Ar to tikėjosi?

Labai baili tauta tapo

Antanas Terleckas, Lietuvos laisvės lygos (LLL) lyderis disidentas

- Ne, nesitikėjau, kad liks valdžioje tie patys komunistai, o jų vaikai bus dar baisesni. Kad tie, kurie kovojo už Lietuvos nepriklausomybę, net 9 arų žemės negalės gauti. Tuo metu, kai komunistų vaikai, kiek norės, tiek žemės sklypų prisiplėš. Mano nuotaikos, prisimenant mūsų mitingą prie Adomo Mickevičiaus paminklo, yra tokios - nepykstu. Nenoriu su jais bartis. Iš komunistų niekada nieko nesitikėjau, bet ir tarp jų ne visi buvo niekšai.

Pavyzdžiui, Česlovas Juršėnas nieko neprisivogė. Yra daug dorų žmonių, bet yra Lietuvoje ir nedorų žmonių. Ir Sąjūdyje, ir tarp konservatorių taip pat buvo ir yra nedorų. Ir socialdemokratų partija, jei palyginsime su 1896 metų Stepono Kairio socialdemokratais, yra visai kitokia. Todėl dabartinis Lietuvos rezultatas, jei palygintume su mitingu prie Adomo Mickevičiaus paminklo, yra labai liūdnas.

Tačiau reikia tikėtis, kad prabus tauta. Nes labai baili tauta tapo. Bijo, kad kažkas nuskriaus, jei ne patį, tai jo vaikus. Atlyginimo negaus gero. O aš nebijau. Su mumis negalima elgtis kaip su vergais. Su manimi niekas negalėjo taip elgtis. O gaila, kad tapome bailia tauta. Niekada tokie bailiai nebuvome, kaip šiandien. Kur matyta prašyti leidimo, kad leistų demonstruoti? Eikite ir demonstruokite! Mums niekas nedavė leidimo surengti mitingą prie Adomo Mickevičiaus paminklo, tačiau išdrįsome.

Ir šiaip surengėme gal šimtą mitingų įvairiose vietose, tačiau nė vienas žmogus nebuvo sužeistas. Sovietų milicininkai taip ir sakydavo - jei Lietuvos laisvės lyga organizuoja mitingą, mes ramūs, galime nesikišti ir eiti pavalgyti. Vis vien jokių konfliktų nebus. O dabar, jei be leidimo rengi mitingą, į teismą paduoda, baudžia. Nieko neleidžiama daryti. Tik tylėti susigūžus. Būti bailiais. Nors reikia vis vien tikėtis, kad kažkas lietuvių tautoje sujudės. Aš dar tikiuosi.

Bananai ne visada egzotiški

Vytautas Bogušis, mitingo prie A.Mickevičiaus paminklo organizatorius, Seimo narys:

- Gal kiek ir smagu prisiminti, kad kažkas tada buvo padaryta ne veltui. Anot poeto Sergejaus Jesenino, ne veltui praėję gyvenimai. Kiek žmonių tada prie Adomo Mickevičiaus paminklo prisirinko. Tarsi prie laisvės aukuro. Pajudinome įšalusius Sovietų Sąjungos imperijos ledus. Įkvėpėme žmonėms drąsos ir pasitikėjimo. Kituose mitinguose, pavyzdžiui, kai buvo švenčiama Vasario 16-oji prie Šv. Onos bažnyčios. Nors buvau suimtas, susirinko dar daugiau žmonių. O 1988 metų rugsėjo 29-ąją, kai mitingas vyko prie Vilniaus Katedros, per „bananų balių“ susirinko apie 20 tūkstančių.

Bananų balius? Dar ne su egzotiškais vaisiais, kurie tik retai pasiekdavo sovietinę Lietuvą. O ir tie bananai, kurie pasiekdavo, kažkodėl būdavo žali ir prie jų nusidriekdavo kantriai trepsinčios žmonių eilės. Tik su viena mintimi - o gal bananų neliks. Tačiau rugsėjį, apie kurį kalba V.Bogušis, lietuviai, nesankcionuotame mitinge smerkę Molotovo-Ribentropo slaptuosius protokolus, buvo pavaišinti kitokiais bananais. Ne egzotiškais. Guminėmis lazdomis. Na ir kas? Lazda, kai ji tau trenkia į galvą, gali sužadinti vergišką nuolankumą.

Tačiau gali sužadinti įsiūtį. Norą priešintis. Todėl tie sovietiniai kareiviukai, tą dieną guminėmis lazdomis bandę išvaikyti protestuojančius Lietuvos žmones, tik paskatino tautą dar labiau įsikibti į savo istoriją. Ir pirmasis tas atviras įsikibimas prasidėjo prie A.Mickevičiaus paminklo. Kai pirmą kartą išdrįsta viešai pasmerkti Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos paktą ir Baltijos valstybių okupaciją.

„Norėjome atkreipti užmigusių Vakarų valstybių vadovų, koketuojančių su Maskva, dėmesį, - prisiminė V.Bogušis, - priminėme, kad mes, Baltijos valstybės, buvome okupuotos“.

Pilėnai ne visada Pilėnai

Na, priminėme. Na, išsivadavome. Na, išsivadavome, tačiau, nors Lietuva gyventojų skaičiumi užimtų tik kelias Egipto sostinės Kairo gatves, vis vien vargstame, skundžiamės, nerimstame, pešamės. Ir teisybės labai nedaug. Tik A.Mickevičiaus paminklas kaip stūkso, taip stūkso. A.Mickevičius turbūt jau žiūri į mus pašaipiai. Kasmet vis daugiau. Savo paminklinėmis pono Tado, Konrado Valenrodo akimis. Ką pešėme. Ar tikrai vertėjo aukoti savo nugaras, sprandus bei pakaušius sovietiniams „bananų baliams“? Kad trinktelėtume durimis ir emigruotume?

Tačiau V.Bogušis (o kas jam belieka? - aut. past.) ramina. Anot prezidento Antano Smetonos kalbos, pasakytos 1928 metais, kai tarpukario Lietuva šventė savo dešimtmetį, mes esame valstybės naujakuriai. Tad ir vėl naujakuriai. Subėgę į valstybę - daugiaaukštį namą - iš sovietinio bendrabučio. Kas laiptais tempia kanapą, o kas - taburetę ar pianiną. Visi pyksta, kad sunku ropštis laiptais, sunku įsikurti. Tačiau viltis yra. Štai imsime ir ilgam įsikursime. Susistumdysime, išsidėliosime rakandus ir pagaliau gyvensime. Tik tas ruošimasis „pagaliau gyventi“ lyg ir per ilgai tęsiasi?

Istorija tarsi kartojasi. 1930-1934 metais pasaulį ištiko ekonominė recesija. Prasidėjusi Amerikoje ir atsiritusi iki Europos. Dabar vėl ekonominė recesija atsirito iš Jungtinių Amerikos Valstijų bankų ir pasiekė Lietuvą. „Ne Mėnulyje gyvename, - aiškina V.Bogušis, - esame pasaulio dalis. Kita vertus, ką pasėsime, tą ir pjausime. Bet gal per daug verkšlename. Per daug Pilėnų dvasios mumyse“.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"