Kad birželio 29-osios referendumą sužlugdė politinės valdžios veiksmai ir neveikimas, bent man yra akivaizdu, nors vis pasigirsta balsų (ir iš pačių visuomenininkų), kad kaltas Tautos pasyvumas. Tokiems aiškinimams yra vienas atsakymas - kai valdžiažmogiai demonstruoja savo cinizmą ir Tautai plauna smegenis su savo demagogija, užuot kalbėjęsi su Tauta, ši paprasčiausiai nusispjauna. Tad visos referendumo nesėkmės vis viena veda link politinės valdžios.
Kaip žinoma, Seimas 2014 m. balandžio 10 d. priėmė nutarimą Nr. XII-819 „Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo 14 straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kurio 1 straipsnyje išdėstė prašymą ištirti, ar Referendumo įstatymo 14 straipsnis tiek, kiek juo Seimui, gavusiam ekspertų grupės išvadą, kad piliečių reikalavime paskelbti referendumą teikiamas sprendimo tekstas gali neatitikti Konstitucijos, nesuteikiama teisė spręsti dėl tokio referendumo skelbimo, neprieštarauja Konstitucijos 6 straipsnio 1 daliai, 7 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Neprabėgo nė poros savaičių po referendumo, kai Konstitucinis Teismas (toliau - ir KT) liepos 11 d. priėmė nutarimą Nr. KT36-N10/2014 „DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS REFERENDUMO ĮSTATYMO NUOSTATŲ ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI“. Priminsiu, kad šioje konstitucinės justicijos byloje KT nagrinėjo du prašymus. Pirmuoju prašymu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas iš esmės prašė išaiškinti, ar Vyriausioji rinkimų komisija turi teisę vertinti piliečių siūlomo referendumu priimti įstatymo projekto atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir atlikto vertinimo pagrindu priimti sprendimus, kuriais nebūtų leidžiama inicijuoti referendumo. Antruoju prašymu LR Seimas, remdamasis minėtu 2014 m. balandžio 10 d. nutarimu Nr. XII-819, prašė išaiškinti, ar Seimui, gavusiam ekspertų grupės išvadą, kad piliečių reikalavime paskelbti referendumą teikiamas sprendimo tekstas gali neatitikti Lietuvos Respublikos Konstitucijos, turi būti suteikiama teisė spręsti dėl tokio referendumo skelbimo.
Kaip ir kiekviename nutarime, KT gausiai cituoja savo ankstesnių metų nutarimų postulatus, daug kalba apie oficialiąją konstitucinę doktriną. Štai šįsyk KT prisiminė savo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimą, kuriame nurodė, kad „Konstitucija yra aukščiausioji teisė. Konstitucijos šaltinis yra pati valstybinė bendruomenė - pilietinė Tauta“. Kaip ir viskas aišku, tačiau jau kitoje vietoje KT teigia, kad „kadangi Konstitucija saisto ir pačią valstybinę bendruomenę - pilietinę Tautą, reikalavimas laikytis Konstitucijos Tautai vykdant aukščiausią suverenią galią, inter alia tiesiogiai (referendumu), negali būti vertinamas kaip Konstitucijos 3 straipsnyje nurodytas Tautos suvereniteto varžymas ar ribojimas, visai Tautai priklausančių suverenių galių savinimasis“. Jau čia man kyla esminis klausimas, ar gali teisinis aktas (tegu ir aukščiausias) tapti primatu prieš jo šaltinį? Kitaip tariant, ar aukščiausias teisinis aktas gali pakeisti teisės šaltinį, t.y. jei Konstitucijos šaltinis yra Tauta, tai ar gali būti Konstitucija (tegu ir aukščiausia teisė) pirmesnė ir aukštesnė už pačią Tautą? Į šį konkretų klausimą atsakymo KT Nutarime neradau. Tiesą sakant, pagal neginčijamą teisinę logiką atsakymas į tokį klausimą gali būti tik vienas - „Negali“. Jei KT vis dėlto būtų šį klausimą analizavęs, tikėtina, kad Nutarimo reziumė būtų visiškai priešinga. Tad KT šį nepatogų klausimą labai gudriai apėjo. Tačiau KT prirašė ir kitų keistų dalykų, kuriuos sunku būtų pripažinti teisiniais argumentais. Antai KT Nutarime toliau teigia: „Konstitucijos 3 straipsnio nuostatų negalima aiškinti inter alia taip, esą jos suponuoja Tautos teisę nepaisyti savo pačios priimtos Konstitucijos arba piliečio, kokios nors piliečių grupės teisę tapatintis su Tauta ir veikti jos vardu siekiant pažeisti minėtas konstitucines vertybes.“ Čia reikėtų atskirti kelis dalykus. Visų pirma KT suplaka į vieną puodą kelis tarpusavyje nederančius argumentus. Įstatymų laikymąsi ar nesilaikymą apskritai negalima gretinti su Konstitucijos 2-ame, 3-iame straipsniuose apibrėžtu Valstybės suverenu. „Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai“, - nustatyta Konstitucijos 2-ame straipsnyje. Taškas. Šios konstitucinės normos konstrukcija yra labai aiški ir konkreti, todėl čia neturėtų būti daugiau jokių svarstymų ar diskusijų. Tuo metu KT teiginiai apie kažkokias piliečių grupes, neva save tapatinančias su Tauta, jau yra iš politinės demagogijos srities, ko apstu, pavyzdžiui, Kremliaus propagandiniuose ruporuose ir kas neturi nieko bendro su teisiniais argumentais, juolab kai neparemta jokiais konkrečiais faktais ar viešais asmenų pasisakymais. Dievaži, tokie dalykai nedaro garbės KT teisėjams....
Kitas probleminis klausimas - oficialioji konstitucinė doktrina, kurią skelbia KT, ir kokiomis vertybėmis remiantis ji formuojama, ir ar iš tiesų tomis konstitucinėmis vertybėmis remiasi Konstitucinis Teismas? Tokia vertybė visų pirma yra demokratija (kaip žinoma, graikiškai - liaudies valdžia). Štai ką rašė daugiau nei prieš dvejus metus vienas iš Konstitucijos kūrėjų Liudvikas N.Rasimas: „Parengus ir viešu susitarimu pateikus referendumu priimti Konstituciją, mes, jos sudarytojai, pastebėjome, kad, kaip rodo karti kitų valstybių patirtis, mūsų Konstituciją bus galima apeiti tiek Konstitucinio Teismo „savųjų“ sukurtos komandos ar bent jau jos daugumos sprendimais, tiek apskritai priiminėjant Konstitucijoje nurodytus įstatymus su abejotinu nedemokratiniu turiniu. Tada ir kilo mintis priimti Konstitucinį Įstatymą, kad Lietuva yra DEMOKRATINĖ valstybė, ir šį įstatymą paversti Konstitucijos dalimi. Tai ir buvo padaryta. Nors šis įstatymas irgi buvo priimtas viešo susitarimo - referendumo būdu, kaip rodo dabartis, jo nepaiso nei Konstitucinis Teismas, nei teisminės valdžios dalyviai - teismai, nei pats Seimas. Lyg tokio įstatymo apskritai nebūtų.“ („Lietuvoje teisinė sistema nėra demokratinė“, www.DELFI.lt, 2012 m. kovo 19 d.) Taigi, jau tuomet minėtos publikacijos autorius, svarstydamas apie teisminės valdžios demokratijos deficitą, įžvelgė akivaizdžias grėsmes demokratinei santvarkai, kurios realizavosi nūnai.
Kitas svarbus klausimas, kuris nugrimzdo KT argumentų sofistikoje, - kada realizuojamos suverenios galios? Jos pasireiškia tik tada, kai išreiškiama suvereno ar jo atstovo (Seimo) valia, t.y. pačiam suverenui Tautai balsuojant referendume arba jo atstovui priimant įstatymą. Taigi, Tauta, kaip ir Seimas, yra teisėkūros subjektas. Tai pripažįsta ir KT. Šiuo aspektu KT, cituodamas savo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimą, nurodė, kad Konstitucija yra aukščiausios teisinės galios aktas, aukščiausia teisė, visų kitų teisės aktų teisiškumo ir legitimumo matas; visų teisėkūros subjektų diskreciją riboja aukščiausioji teisė - Konstitucija; visi teisės aktai, visų valstybės ir savivaldybių institucijų bei pareigūnų sprendimai turi atitikti Konstituciją, jai neprieštarauti. Tačiau Tauta, kaip suverenas, yra ypatingas teisėkūros subjektas, tuo metu Seimas yra tik Tautos atstovas. Be to, Tauta, skirtingai nei Seimas, yra būtent Konstitucijos autorius! Todėl labai taikliai šia tema savo publikacijoje pastebėjo dr. Andrius Švarplys: „Kaip Konstitucijos autorius gali būti įkalintas savo kūrinio taisyklių taip, kad jos taptų ribojančiomis išreikšti paties autoriaus valią? Juk čia kalbama ne apie savaime suprantamą pareigą laikytis įstatymų valstybės gyvenime, bet apie principinį Tautos ir Valdžios (valstybės, santvarkos, Konstitucijos) santykį, kuris aiškiai dominuoja ir paties Konstitucinio Teismo kalboje bei dėstyme.“ (www.tiesos.lt, „Tauta versus valstybė“, 2014-07-27)
Reikalas tas, kad KT iš esmės sutapatino referendumo iniciatyvos teisę su Tautos valios išraiška, t.y. su pačiu referendume priimtu sprendimu (įstatymu). Pagal tokią KT logiką bet kuris įstatymo projektas, įtarus jo nuostatas prieštaraujant Konstitucijai, negalėtų būti net registruotas kaip projektas Seime, nors patirtis rodo visai priešingus dalykus. Manau, kad KT ignoravo vieną labai svarbų bet kurio teisinio (taip pat ir teisminio) proceso principą - etapiškumą. Bet kuris teisinis procesas vyksta tam tikromis stadijomis, kaip antai įrodymų, t.y. faktinių duomenų, surinkimas ir pateikimas, procesinio dokumento (ieškinio, kaltinamojo akto) parengimas ir surašymas, parengiamasis bylos nagrinėjimas ir t.t. Tas principas galioja ir referendumo procesui - iš pradžių gimsta iniciatyva teisinės idėjos lygmeniu, paskui susikuria iniciatyvinė piliečių grupė, tuomet grupė registruojama VRK, išduodami parašų rinkimo lapai ir net surinkus 300 tūkst. piliečių parašų Tautos valia dar nepasireiškia. Be to, referendumo iniciatyva gali nutrūkti ir pusiaukelėje (kaip ir bet kuris teisinis procesas) dėl įvairių priežasčių. Tauta, kaip teisėkūros subjektas, gali pasireikšti tik tiesioginio balsavimo referendume metu. Referendumu spręsti siūlomas klausimas ar siūlomas priimti įstatymas bus priimtas ir įsigalios tik tada, kai referendume dalyvaus reikiamas skaičius piliečių ir kai nustatyta jų dauguma nubalsuos už siūlomą sprendimą. Iš esmės tokia nuostata įtvirtinta ir Referendumo įstatymo 78 straipsnyje. Tik tuomet atsiranda pagrindas įstatymuose numatytiems subjektams kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl referendume priimto įstatymo konstitucingumo, o Konstituciniam Teismui atsiranda pagrindas tokį prašymą spręsti konstitucinės justicijos byloje.
Nutarime KT svarstė ir tai, kokie klausimai gali būti sprendžiami referendumu: „Nustatydamas tokių klausimų sąrašą įstatymų leidėjas yra saistomas iš Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalies kylančio imperatyvo, kad pagal Konstituciją referendumu spręstini ne visi, o tik svarbiausi, Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai, referendumu negali būti sprendžiami tokie klausimai, kurie apskritai nėra Valstybės ar Tautos gyvenimo klausimai.“ Toks svarstymas vėlgi kvepia politine demagogija, nes realybėje tokia situacija negalima. Jei, tarkime, referendumu būtų siūloma spręsti rajono „X“ vietinių rinkliavų klausimą, tai toks referendumas garantuotai neįvyktų, nes neatvyktų balsuoti kitų rajonų (A, B ir Y) gyventojai. Kitas klausimas, pagal kokią lingvistinę logiką KT iš Konstitucijos 9 str. pagimdė „kylantį imperatyvą“? Juk šio straipsnio lingvistinėje konstrukcijoje nėra žodelių „tik“, „privalo“, „turi“ ar pan., tad imperatyvu net nekvepia. Juk teisinio imperatyvo apskritai negali būti ten, kur yra vertinamoji sąvoka ir vertinamieji kriterijai, kaip ir šiuo atveju - kas, koks subjektas gali objektyviai nuspręsti, kurie klausimai yra svarbūs, svarbesni ar svarbiausi? Juk akivaizdu, kad šio Konstitucijos straipsnio tikslas yra visiškai kitas, nei bando paaiškinti Konstitucinis Teismas, o būtent užkirsti kelią Seimui, kaip Tautos atstovui, ar kitiems teisėkūros subjektams svarbiausius valstybės klausimus spręsti tik savo politine valia, neatsiklausus Tautos!
Vis dėlto esminis klausimas, kylantis iš šio Nutarimo, yra tas, ar apskritai KT turėjo teisę svarstyti klausimą dėl Seimo teisės atsisakyti skelbti referendumą įtariant, kad siūlomas projektas prieštarauja Konstitucijai? Kaip žinoma, KT pagal įstatymus yra saistomas visų savo anksčiau priimtų nutarimų ir išaiškinimų. 1994 m. liepos 22 d. nutarime KT jau nagrinėjo klausimą, susijusį su minėta Seimo teise. Pacituosiu 2014 m. liepos 11 d. KT Nutarimo 4.4.2. punktą.: „Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad Konstitucinis Teismas 1994 m. liepos 22 d. nutarime pažymėjo, jog Konstitucijoje nenumatyta, kad Konstitucijos 9 straipsnio, pagal kurį referendumą įstatymo nustatytais atvejais skelbia Seimas ir referendumas skelbiamas, jeigu jo reikalauja ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, įgyvendinimas būtų saistomas kokių nors papildomų sąlygų ar kokių nors subjektų sprendimų; Konstitucijos 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių; priimant kokius nors išankstinius sprendimus, nenumatytus Konstitucijoje ir sąlygojančius referendumo paskelbimą, būtų ribojama aukščiausia suvereni Tautos galia. Pažymėtina, kad šie Konstitucinio Teismo teiginiai minėtame nutarime buvo suformuluoti sprendžiant dėl nebegaliojančio 1989 m. lapkričio 3 d. priimto Referendumo įstatymo nuostatų „įstatymų nuostatos ekonominiais klausimais gali būti priimamos referendumu tik atlikus ekonominę ekspertizę dėl būsimų pasekmių“ ir „Jeigu Seimas konstatuoja, kad referendumui teikiamas įstatymo nuostatų projektas neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos, pirmiausia turi būti nagrinėjamas Konstitucijos keitimo klausimas“ atitikties Konstitucijai. Taigi 1994 m. liepos 22 d. nutarime Konstitucinis Teismas nenagrinėjo klausimo, ar iš Konstitucijos kyla pagrindas Seimui neskelbti referendumo, kai to reikalauja ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę.“ Taip KT aiškino 2014 m. liepos 11 d. Nutarime.
O štai ką KT skelbia savo svetainėje pateiktoje 1994 m. liepos 22 d. Nutarimo santraukoje:
„Konstitucinis Teismas nutarė, jog Referendumo įstatymo pataisos:
5) kad Seimas gali konstatuoti referendumui teikiamo įstatymo nuostatų projektą neatitinkant Konstitucijos, neprieštarauja Konstitucijai, nes Konstitucinis Teismas nesprendžia įstatymų projektų atitikimo Konstitucijai klausimo, tai gali konstatuoti Seimas išreikšdamas savo nuomonę kaip tautos atstovybė;
6) kad Seimui konstatavus referendumui teikiamą projektą neatitinkant Konstitucijos pirmiausia turi būti nagrinėjamas Konstitucijos keitimo klausimas, prieštarauja Konstitucijai, nes šiuo atveju referendumo paskelbimas susiejamas su Konstitucijoje nenumatyta sąlyga;
7) kad referendumo paskelbimas gali būti atidėtas Seimui nutarus apsvarstyti ir priimti teikiamą projektą, prieštarauja Konstitucijai, nes Konstitucijoje nenumatyta, jog Seimas galėtų atlikti dar kokius nors veiksmus ar referendumui teikiamo teisės akto projektą priimti svarstyti pats, apribodamas piliečių teisę inicijuoti referendumą;“
Nors šiųmečiame KT Nutarime svarstyto Seimo pateikto klausimo formuluotė lingvistine konstrukcija ir skiriasi nuo pacituoto 1994 metų Nutarimo 6-ame punkte išdėstyto klausimo formuluotės, visiškai akivaizdu, kad kalbama apie tuos pačius teisinius santykius tarp tų pačių subjektų (Seimo ir Tautos) ir dėl tų pačių aplinkybių. Todėl esu įsitikinęs, kad pakartotinai svarstydamas savo turiniu ir esme tapatų klausimą bei priimdamas visiškai priešingą išaiškinimą Konstitucinis teismas šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir įstatymus. Apie jų profesinę sąžinę net neverta aušinti burnos. Būtent ši aplinkybė ir kelia sumaištį bei teisėtą visuomenės pasipiktinimą. Teisinė problema ta, kad, kaip žinoma, KT sprendimai yra neskundžiami. Susidariusią padėtį įvardyčiau kaip tyliai įvykdytą antikonstitucinį Valstybės perversmą, pridengtą kvaziteisine sofistika, garsiais titulais ir vardais, tačiau esmės tai nekeičia. Vienintelė teisinė priemonė esamai padėčiai pakeisti - KT teisėjų apkalta, tačiau toks procesas teoriškai būtų įmanomas, jei po 2016 metų Seimo rinkimų susiformuotų iš esmės nauja politinė dauguma Seime. Savaime suprantama, dabartinė Seimo pozicija ir opozicija su pavienėmis išimtimis (neišskiriant ir Prezidentės) yra šio valstybės perversmo suokalbininkai arba iniciatoriai.
Šiųmečio Nutarimo 4.4.2.1. punkte KT vėlgi aiškina apie konstitucinės doktrinos tęstinumą ir vienodumą. Tad apsišarvuokite kantrybe, mielieji skaitytojai, tiesiog privalau pacituoti kone visą šį Nutarimo punktą: „Pažymėtina, kad oficialiosios konstitucinės doktrinos vienodumas ir tęstinumas suponuoja būtinybę kiekvieną aiškinamą Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto nuostatą aiškinti atsižvelgiant į visą oficialų konstitucinį doktrininį kontekstą, taip pat į kitas Konstitucijos nuostatas (eksplicitines ir implicitines), susijusias su Konstitucijos nuostata (-omis), kurią (-ias) aiškinant Konstitucinio Teismo nutarime, kitame baigiamajame akte buvo suformuluota atitinkama oficiali konstitucinė doktrininė nuostata; jokia Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto oficiali konstitucinė doktrininė nuostata negali būti aiškinama izoliuotai, ignoruojant prasmines ir sistemines jos sąsajas su kitomis oficialiomis konstitucinėmis doktrininėmis nuostatomis, išdėstytomis tame Konstitucinio Teismo nutarime, kitame baigiamajame akte, kituose Konstitucinio Teismo aktuose, taip pat su kitomis Konstitucijos nuostatomis (eksplicitinėmis ir implicitinėmis) (inter alia Konstitucinio Teismo 2007 m. gruodžio 6 d., 2009 m. spalio 28 d., 2013 m. kovo 13 d., 2013 m. liepos 3 d. sprendimai). Oficialiosios konstitucinės doktrinos (ir kaip visumos, ir kiekvienu atskiru konstitucinio teisinio reguliavimo klausimu) formavimas - tai ne vienkartinis aktas, bet laipsniškas ir nuoseklus procesas, kuris yra nenutrūkstamas ir niekuomet nebūna visiškai baigtas. Oficialioji konstitucinė doktrina bet kuriuo konstitucinio teisinio reguliavimo klausimu yra formuojama ne „visa iškart“, bet „byla po bylos“, vienus jos elementus (fragmentus), atskleistus ankstesnėse konstitucinės justicijos bylose priimtuose Konstitucinio Teismo aktuose, papildant kitais, atskleidžiamais Konstitucinio Teismo aktuose, priimamuose naujose konstitucinės justicijos bylose.“
Štai taip, mielieji Tautiečiai. Byla po bylos, kaip praeities garsus politikas sakė, „step by step“, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nuo 1994 metų ėjo link šios dienos „X“, kai Lietuvių Tauta
- prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos valstybę,
- jos teisinius pamatus grindusi Lietuvos statutais ir Lietuvos Respublikos konstitucijomis,
- šimtmečiais atkakliai gynusi savo laisvę ir nepriklausomybę,
- išsaugojusi savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius,
- įkūnydama prigimtinę žmogaus ir Tautos teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje - nepriklausomoje Lietuvos valstybėje, ... (iš Konstitucijos preambulės),
...iš Suvereno tapo popieriniu savo sukurtos Konstitucijos priedėliu, tenkinančiu saugų valdžiažmogių būvį ir užtikrinančiu oficialiai demokratinį Valstybės fasadą prieš kitas pasaulio demokratijas. Sutinku, kad teisė yra gyvas mokslas ir konstitucinė justicija yra taip pat gyvas procesas, tačiau tai dar nereiškia, kad galima manipuliuoti Konstitucijos vertybėmis pagal politinį užsakymą iš Seimo ar iš S.Daukanto aikštės rūmų.
Nutarimo III skirsnyje KT sprendė klausimą pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos (toliau - VRK) įgaliojimų vertinti piliečių pateikto referendumo teksto konstitucingumą ir padarė tokią išvadą (7 punktas): „...Referendumo įstatymas tiek, kiek jame nėra eksplicitiškai nustatyti Vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimai vertinti Lietuvos Respublikos piliečių referendumui siūlomo Konstitucijos pakeitimo įstatymo projekto atitiktį Konstitucijai ir atlikto vertinimo pagrindu priimti sprendimą, kuriuo nebūtų leidžiama inicijuoti priėmimo referendumu tokio Konstitucijos pakeitimo įstatymo projekto, kuriuo būtų nepaisoma iš Konstitucijos kylančių reikalavimų, neprieštarauja Konstitucijos 6 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui“.
Paprasčiau paaiškinus, šios išvados esmė ta, kad jau pagal dabartinį teisinį reguliavimą, KT nuomone, VRK joks įstatymas nedraudžia teikti išvadą ir vertinti piliečių iniciatyvinės referendumo grupės siūlomo įstatymo projekto atitiktį Konstitucijai bei tuo pagrindu atsisakyti įregistruoti iniciatyvinę grupę. Tai yra iš esmės klaidinga išvada jau vien dėl to, kad VRK yra viešosios teisės subjektas, rinkimų teisiniai santykiai yra viešosios teisės sritis, taigi jai taikomas imperatyvusis reguliavimo metodas. Tuo metu KT šioje išvadoje akivaizdžiai kalba apie tai, kad VRK gali priimti ir tokio turinio sprendimus bei atlikti tokius veiksmus, kurie nėra tiesiogiai leidžiami įstatymu, kitaip tariant, KT VRK atžvilgiu taiko privatinei teisei būdingą dispozityvųjį reguliavimo metodą. Nemanau, kad tai yra teisės aiškinimo klaida, manau, kad tai yra politinio užsakymo vykdymas, ignoruojant elementarius teisės principus. Tuo metu referendumo iniciatyvinei grupei KT kelia tokius reikalavimus kaip viešosios teisės subjektui, disponuojančiam administraciniais ir finansiniais ištekliais, įgalinančiais atlikti išsamią teisės akto projekto analizę, ko objektyviai negali būti, nes piliečių iniciatyvinė grupė tokių išteklių paprastai neturi.
Būčiau neteisus, jei sakyčiau, kad Seime vieni suokalbininkai prieš Tautą ir nesusipratėliai. Manau, kad labai tiksliai ir teisiškai kvalifikuotai VRK įgaliojimus ir veiklos turinį apibūdino Seimo narys Povilas Urbšys, kaip suinteresuotas asmuo Konstituciniam Teismui pateikęs atsiliepimą byloje: „Konstitucijos pataisos atitikties Konstitucijai vertinimas neatsiejamas nuo Konstitucijos aiškinimo funkcijos, o Vyriausiosios rinkimų komisijos statusas, paskirtis, sudarymo tvarka, veiklos bruožai ir jos vieta valstybės institucijų sistemoje nėra susiję su įgaliojimais vykdyti išankstinės konstitucinės kontrolės funkciją. Šią funkciją vykdo vadovaujantis profesionalumo principu sudaroma institucija, kurios veiklai užtikrinti yra nustatytos atitinkamos garantijos, darbo ir politinės veiklos apribojimai, jos sprendimams negali turėti įtakos jos sudėties pasikeitimas po Seimo rinkimų ir kt.“ Kitokią nuomonę nei Seimo 2014 m. balandžio 10 d. nutarime Nr. XII-819 m. išsakė ir Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas, kuris teigė, kad Referendumo įstatymo 14 straipsnis neprieštarauja Konstitucijai. Teikdamas paaiškinimus Konstituciniam Teismui J.Sabatauskas nurodė, kad „Tautos suvereniteto teisinė garantija įtvirtinta Konstitucijos 9 straipsnio 3 dalyje, pagal kurią referendumas skelbiamas, jeigu jo reikalauja ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, - tai savarankiškas referendumo paskelbimo pagrindas, įstatyme gali būti nustatyti ir kiti referendumo paskelbimo atvejai. Konstitucijos 9 straipsnio 4 dalimi, pagal kurią referendumo skelbimo ir vykdymo tvarką nustato įstatymas, Seimui nesuteikiama teisė įstatyme nustatyti atvejus, kada Seimas gali neskelbti referendumo, jeigu ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, reikalauja jį paskelbti. Taigi toks reikalavimas Seimą įpareigoja veikti tam tikru būdu - paskelbti referendumą, jeigu buvo laikomasi konstitucinių sąlygų referendumui paskelbti (referendumui teikiamas svarbiausias Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimas, referendumas privalomai skelbiamas tam tikrais Konstitucijoje numatytais atvejais, reikalavimą paskelbti referendumą pasirašė reikiamas skaičius piliečių, turinčių rinkimų teisę), referendumo paskelbimo iniciatyvos teisė buvo įgyvendinta laikantis įstatyme nustatytų reikalavimų. Pagal Konstituciją nėra ir negali būti priešpriešos tarp Tautos ir jos atstovybės - Seimo, Seimas įgyvendina tuos įgaliojimus, kuriuos jam Tauta nustatė savo priimtoje Konstitucijoje. Konstitucijoje nenustatyti Tautos atstovybės - Seimo įgaliojimai patikrinti dalies Tautos - ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, reikalavime išdėstytą svarbiausio Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimo sprendimo tekstą, Seimas negali ir siūlyti kito sprendimo (be kita ko, Konstitucijos pataisos ar įstatymo projekto) teksto, perimti sprendimo svarstymo, priimti sprendimo už Tautą. Taigi Konstitucijos 3 straipsnio nuostatos, pagal kurias niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių, 9 straipsnio 3 dalis įpareigoja Seimą skelbti referendumą, kai jo reikalauja ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę. Jeigu kyla abejonių, kad referendumui siūlomas sprendimas gali neatitikti Konstitucijos, Seimas privalo nedelsdamas inicijuoti savo priimto nutarimo dėl referendumo datos paskelbimo konstitucingumo patikrą Konstituciniame Teisme. Būtent Konstitucinis Teismas yra vienintelė institucija, turinti įgaliojimus vertinti, ar referendumui siūlomas sprendimas (be kita ko, Konstitucijos pataisos, įstatymo projektas) atitinka Konstituciją.“ Iš šių pacituotų Seimo narių nuomonių galima daryti išvadą, kad absoliutaus vieningumo dėl Seimo 2014 m. balandžio 10 d. Nutarime nebuvo nei visame Seime, nei tarp valdančiosios daugumos. Tai teikia vilčių, kad Tautos atstovybėje dar rusena politinės moralės, išminties ir teisinės kvalifikacijos likučiai. Spręsdamas iš konservatorių atstovo Stasio Šedbaro pozicijos, darau prielaidą, kad būtent Seimo pozicija yra aršiausiai nusistačiusi prieš Tautos suverenias galias, kurios iki šiųmečio Konstitucinio Teismo Nutarimo dar egzistavo de jure ir de facto.
Akivaizdu, kad dabartinis referendumo instituto teisinis reguliavimas yra toli gražu neišbaigtas, jame slypi nemažai teisinės kazuistikos ir prieštaravimų. Tačiau, užuot sprendęs šiuos prieštaravimus ta linkme, kad ateityje įstatymiškai būtų palengvintas kelias Tautai išreikšti savo valią, savo išaiškinimais Konstitucinis Teismas nuėjo visiškai priešingu - Tautos suverenių galių apribojimo, o tiksliau - naikinimo, keliu.
Tiesą sakant, po to, kai Konstitucinis Teismas palaimino avantiūristinį LEO projektą, kai tapo teisėjais savo pačių byloje (2013-aisiais pasirūpinę teisėjų ir politikų algomis), kai aukštyn kojomis apvertė šeimos sampratą, nebeliko prielaidų ir iliuzijų tikėtis kažko naujo ir pozityvaus. Tiesiog Konstitucinio Teismo nutarimas atspindi bendrą mūsų valstybės viešosios politikos regresą antidemokratine ir antikonstitucine linkme. Po šio Konstitucinio Teismo nutarimo neturėtų likti iliuzijų, kad Lietuva vis dar yra (ar gali būti) teisinė demokratinė valstybė. Lietuva tampa, o gal jau ir tapo teismine policine valstybe. Jei dar turėtume omenyje, kad Lietuvoje pradėta apie 1000 administracinio teisės pažeidimo bylų prieš referendumo iniciatorius, rinkusius piliečių parašus, pateikiant jiems pačius absurdiškiausius kaltinimus, turėtume kalbėti apie kuo tikriausią valdančiosios klikos kerštą kitaminčiams, panaudojant valstybės represinį aparatą. Valdančiųjų ambicinis apetitas, pasirodo, nepasotinamas. Jiems negana, kad referendumas neįvyko ir jų šiltas saugus būvis liko „apsaugotas“, ne, jiems būtina parodyti ir savo represinę galią, idant galutinai įbaugintų paskutinius likusius kitaminčius.
Pasirodo, Valstybės perversmą nūnai galima įvykdyti be kariuomenės, be ginklų, tik tušinuku ir kompiuterio programa WORD, užsimetus teatrališkas mantijas, prisidengus akademiniais laipsniais ir vardais, tačiau karalius vis viena lieka nuogas.
Po šio Konstitucinio Teismo nutarimo apima keistas jausmas, tarsi gyventume kažkokioje fantasmagoriškoje dykynėje, kur iš valstybės demokratijos pastato (tegul ir kreivo) neliko akmens ant akmens. Gal taip ir geriau, gal palaukime dar 20 metų, kol išmirs paskutinės vergų kartos, tik ar dar tada liks Lietuva? Tik būtų gerai bent jau minimaliai likti sąžiningiems ir Lietuvos nebevadinti „teisine demokratine“ valstybe.
Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ specialų leidinį
„Redakcinės kolegijos tribūna“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą