Sąjūdžio kronikos
Kai Klaipėdoje buvo minimas Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio uostamiesčio iniciatyvinės grupės 20-metis, miesto sąjūdiečiai, bendražygiai, bičiuliai bei artimieji minėjo ir vieno iš tos grupės nario Rimanto Ulevičiaus žūties 10-ąsias metines.
Per tautodailininko Vytauto Ulevičiaus, Rimanto tėvo, medžio skulptūrų parodos, skirtos sūnui atminti, atidarymą, taip pat bičiulių ir kolegų vakarą Sąjūdžio būstinėje buvo dalijamasi prisiminimais apie Ulią. Iš tų pasakojimų, o ir atskirai "Vakarų ekspreso" rinktų istorijų susidėliojo R. Ulevičiaus pėdos, įspaustos Klaipėdoje.
Apsisprendimai
Per Sausio 13-osios įvykius tuomet miesto vicemeras, skautas, savanoris R. Ulevičius buvo gynybos štabo narys, atsakingas už merijos gynybą. Ulia su Raimondu Praleika užsikorė ant merijos stogo apsižvalgyti, ar kas nors galėtų pasikėsinti į trispalvę. Kartu ieškojo atsitraukimo kelių, jei tokių prireiktų. Kai jų - gaisrinių kopėčių, stogelių ar laiptelių - neaptiko, Ulia tvirtai pasakė: "Na, ką - ginsimės, nes trauktis nėra kur." "Ir tai reiškė tvirtą Ulios apsisprendimą", - sakė R. Praleika.
Apie kitą Rimanto apsisprendimą pasakojo pirmasis Klaipėdos meras Povilas Vasiliauskas: "Rimas buvo nepakartojamas vicemeras, nes jis tiesiog nežinojo elgesio tokiose pareigose taisyklių. Jeigu šimtakojis galvotų, kuria koja pradėti eiti, jis nepaeitų. Taigi Rimas nesukdavo sau galvos - galima, negalima, įmanoma ar ne. Imdavo ir darydavo. Ir jam tai puikiai išeidavo", - teigė P. Vasiliauskas.
Jis prisiminė, kad viskas prasidėdavo tarsi nuo pokštų, o išeidavo rimti dalykai. Pavyzdžiui, Klaipėdos džiazo festivalis prasidėjo ir dėl ne menkesnio nei Vytauto Grubliausko Ulios užsidegimo. Tuomet didelė naujiena buvo ir Kęstučio Žilinsko teatras, kuris buvo atidarytas R. Ulevičiaus iniciatyva.
Tiesos
Nepaisant to, kad R. Ulevičius visų pirma buvo pedagogas, jis savo tiesas, įsitikinimus gana dažnai gindavo visai nepedagogiškai.
Dabar europarlamentaras, o tuomet bičiulis ir bendražygis Eugenijus Gentvilas dažnai prisimena rankų lenkimo čempionatą Klaipėdoje. Jam prasidedant, buvo grojamas Lietuvos himnas. Ulia, pastebėjęs, kad neatsistojo trys bernužėliai, juos gerokai paauklėjo ne tik žodžiais.
Vienas geriausių Rimanto draugų Klaipėdoje R. Praleika pasakojo, kaip 1988 m. į skautų suvažiavimą atvykęs vienas jaunalietuvis iškart po pasveikinimo kalbos nulindo į tualetą uniformos pakeisti civiliniu kostiumu. Mat tuomet įvairios uniformos dar keldavo dviprasmiškų emocijų. Ulia paauklėjo ir tą vyruką. Juk nėra taip, kad iš bažnyčios išėjęs žmogus - jau nebe tikintis. Taip ir čia: sueigose - jaunalietuvis, o viešumoje - jau nebe?
Apie tai, kad kad ne visai pedagoginės pamokos buvo veiksmingos, dar prisiminė E. Gentvilas: "Per Džiazo festivalį "Kurpiuose" vienas vaikinas netgi didžiuodamasis prisipažino, jog kadaise nuo Ulios gavo į "dūdą". Pasak to jaunuolio, tai buvusi labai gera pamoka visam gyvenimui, kaip dera ir kaip nedera elgtis su merginomis."
Pedagogas
Kažkurį 1988-ųjų vakarą parlėkęs iš mokyklos Rimantas žmonai Violetai užminė mįslę: "Spėk, kaip aš pradedu istorijos pamoką?" Ir nelaukdamas atsakymo išpyškino: "Ateinu, ant stalo pasistatau Gedimino stulpus ir vaikų klausiu - kas tai? Jeigu kuris atsako teisingai, iš karto penketą rašau."
Buvusi jo mokinė Diana Jagėlaitė, tuomet penktokė, negailėjo šiltų žodžių pedagogui: "Fantastiškas žmogus ir mokytojas. Kai jis su mumis atsisveikino, išeidamas į vicemerus, mes, visa klasė, paišėme vieną atviruką, kuriame buvo ir Gedimino stulpai, ir Lietuvos vėliava. Juk už jos spalvų įvardijimą penketus rašydavo. Atsisveikindami su mokytoju daugelis net ašaras liejome. Jis buvo mus pakerėjęs savo bendravimo stiliumi, kitokiu nei buvome įpratę žinių pateikimu. Jeigu kas būtų klausęs, kokį dalyką labiausiai mėgstame, net negalvodami būtume atsakę - istoriją", - sakė S. Dacho mokyklą lankiusi D. Jagėlaitė.
Lyderis
"Kad Rimas tapo formaliu ir neformaliu lyderiu įvairiose gyvenimo srityse, manau, nuopelnų priskirti galėčiau ir sau", - sakė vyresnė Ulios sesuo Audronė Želvienė.
Tėvas Rimą ir seserį pamokė boksuotis. Kartą jaunėlis Audronei taip užvožė į paširdžius, kad jai teko priminti broliui, jog ji - mergaitė. "Nuo tada susidraugavome kaip reikiant. Net nepastebėjau, kaip jis mane praaugo ne tik ūgiu, bet ir požiūrio platumu. Ypač, kai atvažiavo gyventi į Klaipėdą", - pasakojo sesuo Audronė.
Vienas geriausių Ulios draugų Ovidijus Jankauskas prisiminė, kaip jo dukra Agnė Rimanto akivaizdoje užsiminė šokusi su parašiutu. "Ką, tu jau iššokai, o aš ne?" - lyg ir susinervino. "Gal jau net kitą dieną jis tai padarė", - prisiminė Ovidijus, teigęs, kad Ulia turėjo tokį užtaisą - visur būti pirmas.
Beje, apie tą Ulios šuolį su parašiutu prisiminė ir su Rimu darbo bei draugystės reikalais susijęs Vidmantas Plečkaitis: "Paskambino ir liepė spėti, iš kur skambinąs. Žinoma, niekada nebūčiau atspėjęs, kad jis mobiliuoju telefonu kalba besileisdamas su parašiutu", - prisipažino V. Plečkaitis.
"Jis visur turėjo būti pirmas, visus burdavo. Jam durys visur buvo atviros, nes jis mokėjo jas atidaryti", - teigė O. Jankauskas.
"Klijai"
Kur tik atsirasdavo Ulia, bemat visus "suklijuodavo" - skautijoje, Sąjūdyje, savanorių gretose, steigiamame ROTARY klube. "Renginiui reikėjo dviejų šimtų apsaugininkų. Sukau galvą, iš kur man tiek reikės atkapstyti. Galvoperša pasidalijus su Ulia, problema bemat atkrito. Jis pareiškė, kad bus. Ir buvo. Apsaugininkais tapo skautai ir savanoriai", - prisiminė P. Vasiliauskas.
"Sudegė liberalų būstinė Herkaus Manto gatvėje. Sėdim nosis nukabinę ir dejuojam. Nieko nesakęs ir nežadėjęs su medžiagom ir talka prisistatė Ulia", - antrino E. Gentvilas.
Žmones Rimantas "suklijuodavo" ir per asmenines šventes. Kartą su bičiuliu Mindaugu Karaliumi nusprendė kartu švęsti 35 gimtadienį. "Ir tas gimtadienis su nedidelėmis išlaidomis buvo panašus į didelį festivalį, nes į gamtą suvažiavo keli šimtai žmonių", - prisiminė E. Gentvilas.
R. Ulevičiaus tėvas Vytautas, Rimo žmona Violeta patvirtino, kad žmones suburti ir juos "suklijuoti" Ulia iš tiesų sugebėjo. Tą liudija ir jau 10 metų besitęsianti Rimanto bendražygių draugystė su jo artimaisiais, kurie bičiulius "perėmė" tarsi didžiulę Ulios dovaną.
Gražina JUODYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą