Uostamiesčio vėliavnešys

Akcija "Aš - pilietis"

"Aš į tą garbingą sąrašą patekau man nežinant ir prieš savo valią. Jaučiuosi nepatogiai prieš Danutę Gelminauskienę, Dainių Elertą, Vitalijų Chomičenką, kurie padarė didelį įspūdį",- kalbėjo Jefim Vytovtov, už kurį akcijos "Aš-pilietis" komisijos nariai atidavė daugiausiai balsų.

Vakar "Vakarų eksprese" buvo paskelbtas šešiolikos klaipėdiečių sąrašas, kurių veikla, poelgiai pripažinti pilietiškiausiais. Šiandien spausdiname pirmąją iš šešiolikos pilietiškumo istorijų. Jos herojus - Jefim Vytovtov, kurio galva "praskelta" dėl pagrindinio valstybės bei miesto simbolio - vėliavos.

"Kai turėjau gauti pasą, susimąsčiau, kas aš toks. Gimiau Lietuvoje, Klaipėdoje. Nors turiu ir lenkiškų, ir baltarusiškų, ir rusiškų genų, privalėjau pasirinkti, kuriai tautybei prisiskirti. Susimąsčiau ir apie pilietybę. Mano draugai rinkosi kompromisą: pase tautybės vietoje - brūkšnys arba susilietuvino pavardes, ir panašiai. Mano pase - tautybė rusas, Lietuvos Respublikos pilietis. O jeigu aš Lietuvos pilietis, tuo viskas pasakyta",- kalbėjo 28 metų vaikinas.

Kai Muzikinio teatro bokšte Atgimimo laikais buvo iškelta trispalvė, Jefimas, lankydamasis pas tetą, gyvenannčią J. Janonio g., stebėjosi, kaip ji gražiai atrodo per tokį atstumą. Paskui vėliava išbluko, apskuro. To vaikino širdis nebeatlaikė. Kaip jis pats sako, prasidėjo "laimingas nuprotėjimas". 1996-aisiais ėjo į Muzikinį teatrą kalbėtis dėl vėliavos sutvarkymo. Ten paaiškino, kad tai ne teatro, o Savivaldybės reikalas. Čia valdininkai vaikino vizito buvo nustebinti, tačiau vėliava buvo pakeista.

Vienu pilietiškiausių Klaipėdoje pripažintas Jefim Vytovtov savo lėšomis pasiūtomis vėliavomis aprūpina visus jam svarbius objektus, tarp jų - ir Klaipėdos dramos teatrą. Čia per šventes plevėsuoja ir jo pagal istorinius duomenis atkurta Klaipėdos krašto raudonai geltona vėliava

Jefimas nuotraukose buvo matęs, kiek žmonių dalyvavo iškeliant vėliavą Atgimimo laikais. Ir įsivaizdavo, kokia ji turėtų būti brangi tai miniai žmonių. Jis pradėjo ieškoti kelių, kad toji vėliava būtų apšviesta, surado rėmėjų. O po to prasidėjo biurokratizmas. Muzikinio teatro ūkininkai vaikinui siūlė išsinuomoti plotą, kad galėtų pastatyti prožektorius, iškilo klausimas dėl mokėjimo už sunaudotą elektros energiją. Vaikinas vėl kreipėsi paramos. Tačiau verslininkams, parėmusiems prožektoriais, atrodė keista, kad turės mokėti dar ir už elektros energiją. Žodžiu, vaikino pastangos baigėsi beveik niekuo.

Tačiau vėliavų "šišas" vaikiną "pagriebė" taip, kad jis apskritai susidomėjo heraldika ir visų pirma - Klaipėdos miesto ir krašto. Paaiškėjo, kad informacija apie miesto herbą ir vėliavą paprastam piliečiui neprieinama. "Užsienio kraštų tinklalapiuose dar kažką gali aptikti, o štai vietinių šaltinių užsimušdamas nerandu",- paieškų įspūdžiais dalijosi vaikinas. Pagal istorinius šaltinius jam pavyko atkurti geltonai raudoną Klaipėdos krašto vėliavą.

Jefimo žygiai tęsėsi, kai 1996 metais jis kartu su miesto meru vėliavą kėlė piliavietėje. Tokios garbės vaikinas nusipelnė dėl to, kad pats pasisiūlė pasiūti ją piliavietei. "Kai po to spaudoje pasirodė rašiniai apie mano entuziazmą ir aš buvau pavadintas patriotu, atsirado pastabų, kurios mane žeidė. Esą, koks patriotas, jeigu rusas, ir panašiai. Mane žeidžia ir tai, kad kai kurie žmonės savo vėliavą vadina skuduru",- labai emocionaliai dėstė vaikinas.

Jis prisiminė, kaip emocijos užplūdo gegužės 9-ąją, kai Dramo teatro balkone pamatė naujutėlaitę Europos Sąjungos vėliavą ir išblukusią Lietuvos trispalvę. Užsukęs į teatrą kalbėjosi su budėtoju. Šis nukreipė pas teatro direktorių Gediminą Pranckūną. Pas jį vaikinas jau nuėjo pasiuvęs naują vėliavą ir pasiūlė "mainus" į senąją. Direktorius dėl tokio pasiūlymo kiek sutriko, kalbėdamas apie balansus ir finansus. Bet paskui dėl mainų sutiko. Mainų "mechanizmai" suveikė ir kitais atvejais, kai vaikinas ant istorinių Klaipėdos pastatų matydavo apdriskusias ir nublukusias vėliavas. Gerai išsiaiškinęs vėliavų standartus ir etalonus, jis jas siuva pats. Pavyzdžiui, vėliava piliavietėje vertinama apie 2000 litų. Jefimui "gamyba" atsieina kiek pigiau. Be to, jis, išstudijavęs medžiagų kokybę, puikiausiai žino, koks audinys yra atsparesnis saulei, vėjui ir lietui.

O iškeistąsias vėliavas jis kruopščiai saugo. Ir mano, kad jos taps garbinga kolekcija su savo istorijomis, kuriose ne paskutinėje vietoje - ir žmonių emocijos, ir pats faktas, kada, kokia proga tos vėliavos buvo iškabintos.

"Tardant" šį pilietį, pokalbis netikėtai pakrypo ir apie mūsų miesto paveldą. "Man atrodo, kad Klaipėda labai netrukus taps stiklainių miestu. Viskas "nušluojama" su užmojais ir iš peties. Aš negalėjau atsikvošėti, kai supjaustė senąjį navigacijos bakeną. Puoliau jį, jau pjaustomą, fotografuoti. Bet nuotraukose - tik jo liekanos. O vaikystėje juo karstydavausi, net neįtardamas, kiek jam metų... Negi daugiau niekam dėl to bokšto širdies neskauda?" - apmaudavo vaikinas. Po šios bakeno egzekucijos prisipažino skubąs fotografuoti kitus Klaipėdos istoriją ir praeitį liudijančius objektus. Jis sakė nepaprastai gerbiąs Dainių Elertą, kuris deda tiek pastangų nuo verslo užmojų apginti tai, kas mūsų mieste dar yra išlikę.

Paklaustas, ką apie jo aistrą vėliavoms, heraldikai mano tėvai, sako dažnai išgirstąs klausimą: "Kada tu subręsi? Negi neturi kur pinigų dėti?" Vaikinas prisipažino, kad ir kiti žmonės, ir net jo draugai nesupranta jo "laimingo nuprotėjimo". "Apskritai daugelis neįsivaizduoja, kodėl aš tai darau. Ir labai dažnai susiduriu su nuostata: jei ką nors darai ne sau, esi "paplaukęs",- kvatojosi Jefimas.

Beje, jį buvo labai sunku prikalbinti susitikti. Savo aistros jis nelinkęs viešinti. Tuo labiau jis nustebęs, kad atsidūrė pilietiškiausių klaipėdiečių sąraše. Juk nuoširdžiausi poelgiai būna tuomet, kai dėl jų būgnų niekas nepuola mušti.

Gražina JUODYTĖ