Pasak VLKK pirmininkės Irenos Smetonienės, komisijai kliūva ir dėl to, kad ji esanti pernelyg liberali, ir dėl to, kad per daug griežta. Tai galėtų byloti, jog į nutarimą, apibrėžiantį užsieniečių pavardžių rašymą, nėra įsigilinama.
Galūnės - būtinos
"Aš sakiau Seime - jūs beldžiatės į atviras duris", - sakė I. Smetonienė, komentuodama politikų bei visuomenės veikėjų priekaištus, metamus komisijai.
Pasipiktinimo priežasčių esama įvairių - vieniems nepatinka, jog pavardės adaptuojamos, nes tai - iškraipymas ir nepagarba užsieniečiams. Be to, įpratus prie adaptuotų ir aptikus jos autentišką formą, būna sudėtinga suprasti, jog tai ta pati pavardė. Ne kiekvienas gali žinoti ir tai, kaip adaptuoti nežinomą užsienietišką pavardę, kilusią iš kalbos, kurios jis nemoka.
Pasitaiko ir radikalių nuomonių - esą netgi lietuviškos galūnės pridėjimas yra nepagarbos ženklas kitai kalbai, kultūrai bei pavardės savininkui.
Tačiau I. Smetonienė pabrėžia, kad pridėti galūnę - įprasta praktika visų fleksinių kalbų, t. y. tų, kuriose gramatinės žodžių kategorijos ir sintaksiniai santykiai reiškiami galūnėmis.
"Žodžių santykiai reiškiami galūnėmis, todėl visiškai originali pavardė likti negali, nes bus neaišku, kas kam ką padarė. Visos fleksinės kalbos turi tą patį - linksnių galūnes prie originalių pavardžių prideda lenkai, suomiai, estai, slovakai, čekai ir t. t." - sakė ji.
Kitų kovotojų už lietuvių kalbos grynumą netenkina autentiškų formų rašymas pridedant tik lietuvišką galūnę. Iš to kylančios problemos, kad jaunimas nebemoka ištarti netgi klasikų pavardžių - Froidas tampa Freudu, Bizė - Bizetu ir pan. O pats originalus pavardžių rašymas griaunantis lietuvių kalbos sistemą.
VLKK leidžia naudoti ir adaptuotą, ir originalią su lietuviška galūne, ir dvigubą (adaptuota, o skliausteliuose - autentiška) formas.
Pasak I. Smetonienės, tiesiog reikia atsižvelgti į auditoriją, kuriai skiriamas tekstas. Vaikų literatūroje geriausia naudoti adaptuotas pavardes, vadovėliuose taip pat naudojamos adaptuotos, nors, anot I. Smetonienės, būtų gerai skliausteliuose rašyti ir originalias. Moksliniuose darbuose naudotinos autentiškos.
Laikraščiams bei žurnalams suteikiama pasirinkimo laisvė - jeigu manoma, kad skaitytojas ne itin išprusęs, galima užsieniečių pavardes adaptuoti, jeigu išsilavinęs - palikti autentiškas su lietuviška galūne.
Ji atkreipia dėmesį, kad problemą puikiai išsprendė dienraštis "Respublika" - tekstuose pavardės adaptuojamos, tačiau rašant pirmą kartą skliausteliuose pateikiamas originalus variantas.
Beje, anot I. Smetonienės, čia kalbama apie užsieniečių pavardžių rašymą plačiajai visuomenei. Rašymas asmens dokumentuose esąs jau ne VLKK, o valdžios apsisprendimo dalykas.
 |
| LAISVAI. Laikraščiams bei žurnalams suteikiama pasirinkimo laisvė - jeigu manoma, kad skaitytojas ne itin išprusęs, galima užsieniečių pavardes adaptuoti, jeigu išsilavinęs - palikti autentiškas su lietuviška galūne. Viliaus MAČIULAIČIO nuotr. |
Kudirka - už adaptavimą
Diskusijos dėl užsieniečių pavardžių rašymo vyksta jau ne vieną dešimtmetį. Pasak I. Smetonienės, tarpukario Lietuvoje buvo nusistovėjusi tradicija rašyti jas originalo kalba su lietuviška galūne.
Tiesa, dar prieš tai taip pat būta adaptavimo šalininkų.
"Liaudžiai skiriamuose leidiniuose pavardės būdavo visiškai adaptuojamos. Iki tokio lygio, kad Ana Karenina netgi tapdavo Ona Kareniniene. Dar V. Kudirka sakė, kad liaudis tamsi, jai reikia visiškai adaptuoti", - pasakojo I. Smetonienė.
Adaptacija buvo įsigalėjusi sovietmečiu.
"Adaptuoti reikėjo tam, kad būtų galima sekti, iš kur ateina informacija. Tuomet buvo aktualu, kad viskas ateitų iš Rusijos. Iš ten gaudavome į kirilicą transliteruotas formas, turėjome taisykles, kaip jas versti", - sakė I. Smetonienė.
Tačiau sovietų spaudimui adaptuoti pasidavė ne visi - estai net ir sovietmečiu užsieniečių pavardes rašė originalo kalba. Lietuviai ir latviai adaptavo.
Vis dėlto troškimas sekti tarpukario Lietuvos pavyzdžiu mūsų šalyje buvo ir tuomet. Pasak I. Smetonienės, 1961 metais VLKK buvo išvaikyta, nes pasisakė už autentiškas pavardes su lietuviškomis galūnėmis.
 |
| PASAK Irenos Smetonienės, pasisakantiesiems už pavardžių adaptavimą atrodo, kad rašant jas originalo kalba sugrius lietuvių kalbos sistema, nes bus naudojami mums neįprasti diakritikai ir pan. |
1986 metų VLKK protokolas informuoja, kad nė vienas komisijos narys nepakėlė rankos prieš siūlymą pavardes rašyti originalo kalba. Tuomet komisijos narys buvo ir šviesaus atminimo poetas Justinas Marcinkevičius, nepriklausomybės laikais jau kovojęs už pavardžių adaptavimą.
Pasak I. Smetonienės, pasisakantiesiems už pavardžių adaptavimą atrodo, kad rašant jas originalo kalba sugrius lietuvių kalbos sistema, nes bus naudojami mums neįprasti diakritikai ir pan.
"Dabartinės lietuvių kalbos gramatikos 19 puslapyje, kur pateiktas alfabetas, yra ir išnaša, nurodanti, kad pavardės gali būti rašomos ir kitais rašmenimis. Tai patvirtinta aukščiausio lygio mokslininkų. Vien dėl to, kad Švarcnegerio pavardę rašysime su "Š", o ne "Sch", ji lietuvišku žodžiu netaps", - aiškino I. Smetonienė.
Pavardės, užrašytos ne lotyniškais rašmenimis, transkribuojamos. Tam turimos specialios perrašo sistemos.
Lietuvoje - lietuviškos taisyklės
"Žmonės iš paprastų dalykų padaro dideles problemas, o paskui jas įveikinėja", - taip diskusijas dėl užsienietiškų pavardžių rašymo įvertino klaipėdietis Lietuvių kalbos gynimo draugijos steigėjas Vytautas Čepas.
Jis taip pat giria "Respublikos" praktiką. Nepalikti originalo, anot V. Čepo, nėra labai etiška, bet jeigu pavardės būtų rašomos tik originalo kalba, skaitytojams kiltų sunkumų, nes ne visi gali žinoti, kaip tarti slovakiškas, čekiškas bei kitos kilmės pavardes.
Dėl pritaikymo lietuviškai vartosenai jokių problemų jis teigia nematantis - nei lenkų, nei vokiečių ar kitų tautų atstovų neprašome keisti jų kalbos taisyklių, todėl ir mūsų šalyje užsieniečiai turėtų taikytis prie mūsų. Vis dėlto V. Čepas siūlytų čia neperlenkti lazdos.
"Teko girdėti siūlymą netgi versti pavardes. Pavyzdžiui, Brown - Rudys, Sotnikov - Šimtininkas, slaviškas vardas Neboiša - Drąsutis. Absurdas. Taip negalima", - sakė jis.
Lietuvių kalbos gynimo draugija į užsieniečių pavardes pernelyg nesigilina. Anot V. Čepo, labiau liūdina sutrumpėjusios lietuviškos moterų pavardės, nelietuviški lietuviškų įmonių bei organizacijų pavadinimai ir pan.
"Neturi teisės keisti"
Kristina GONTIER, Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos Rinkodaros skyriaus viršininkė
Nepatogumų dėl savo pavardės Lietuvoje esu patyrusi - kartais žmonės ne taip ištaria, ne taip užsirašo. Iš pradžių turėjau ketinimų pavardę sulietuvinti, pridėti galūnę -ienė, bet paskui tos minties atsisakiau. Mano nuomone, užsienietiškos pavardės turėtų būti rašomos originalo kalba lotyniškais rašmenimis. Nieko tokio, jeigu taip užrašytą pavardę ne visi mokės perskaityti. Tarimas galėtų būti nurodytas skliausteliuose. Nereikėtų pridėti ir lietuviškų galūnių, netgi prie vyriškų pavardžių. Jeigu pavardė yra tokia, tai ji ir turi likti tokia. Kas turi teisę ją keisti?
"Taip, kaip norite jūs"
David'as HOLLIDAY'US, visuomenininkas
Kiek esu matęs, mano pavardė Lietuvoje visada buvo rašoma angliškai - David Holliday, kokia ir yra originali. Gali būti ir su apostrofu bei pridėta lietuviška galūne. Man tai niekada nebuvo problema. Sakote, kad žiniasklaidoje pasitaikydavo ir sulietuvinta forma - Deividas Holidėjus? Neteko pastebėti. Bet rašyti reikia taip, kaip jūs norite. Aš čia esu svečias, todėl reikia daryti taip, kaip norite jūs. Dėl pavardės rašymo nesirūpinu. Karo dėl to nebus.
"Suteikia galimybę ištarti bent panašiai"
Jolita SKINULYTĖ-NIAKŠU, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Komunikacijos skyriaus vyr. specialistė
Mano vyro pavardė Lietuvoje - jau seniai, čia atkeliavo po karo. Ji buvo sulietuvinta dar sovietmečiu. Rumuniškai rašoma visiškai kitaip.
Buvo vienas niuansas, kai tvarkėme vaiko gimimo dokumentus. Tuomet tarnautojams iškilo klausimas, kaip užrašyti dukters pavardę. Norėjo pridėti galūnę. Tada suveikė argumentas, kad jau daug kartų moterų pavardės rašomos būtent taip - Niakšu. Kaip ir vyrų.
Aš pritarčiau tam, kad pavardė turi būti rašoma taip, kaip tariama, nes taip suteikiama galimybė žmonėms ištarti ją bent jau panašiai. Rumuniškai mano pavardė rašoma su "ę", paskui - raidė c taip pat su nosinėle. Pamačiusi tokią pavardę, remdamasi savo patirtimi tikriausiai bandyčiau skaityti panašiai, kaip reikėtų lenkiškai, o tai skambėtų visiškai ne taip.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą