Vargdienių maitintoja

Visuomenės šviesuliai

Gerų klaipėdietės Elenos Simonavičienės darbų nesurašysi į storą jaučio odą. Paklausta, kas verčia ją rūpintis svetimų, labiausiai visuomenės atstumtų ir paniekintų žmonių likimais, moteris sako: "Man smagu. Padarysiu žmogui gera - gal jis bus kitoks, džiaugsmingas, gal jo siela atsivers..."

"Didįjį penktadienį prie bažnyčios šventoriaus žmogaus paklausiau, kas jį, jauną, gražų, sveiką, nors į "plūgą" kinkyk, privertė ranką ištiesti? Ar šeimos, namų ir ko valgyt neturi? Jis atsakė nieko neturįs. Tai, sakau, tu gausi viską. Parsivedžiau, jis prieš televizorių "išsiponavojo", baltoj patalynėj pasotintas. Norėjau jam pagelbėti, vedžiau į paramos centrą, darbo ieškojau, sutariau su Nakvynės namais, kad galės ten keliems mėnesiams prisiglausti. O po Velykų jau kunigėliui guodžiausi, kad vaikinas pabėgo iš mano "rojaus", net raktus išsinešė", - juokiasi moteris.

Nustebino net Rusiją

Elena sako vargdienių neieškanti - jie patys ją užklumpantys. Kartą, pasakoja dar vieną istoriją, išėjusi iš pirties norėjo ant suolo prisėsti, o jaunuolis, užuot pasislinkęs, ją į "šuns dienas išdėjo". Moteris neužsigavo, išsiaiškino, kodėl toks piktas. Jo motinai pragėrus butą, aštuoniolikmetį kurį laiką draugai priglausdavo, slapta nuo savo tėvų, o paskui, kai įnamis nusibodo, išmetė į gatvę. Kažkas jam išrūpino vizą į Rusiją, Murmanską, kur gyvena vaikio močiutė, tik kelionei pinigų neužteko.

"Kam dar reikia vieno žmogystos prie konteinerio?" - pagalvojo Elena ir per dvi dienas iš pažįstamų "davatkų", pensininkų klubų surinko bilietui reikiamą sumą. Palydėjo vaikiną į traukinį. O šis, sėkmingai pasiekęs gimines Rusijoje, paskambino Elenai ir papasakojo, jog ten žmonės patikėti negalėję, kad lietuvė "boba" svetimu taip rūpinosi.

Elena savo ruožtu visiems, aukojusiems vaikino kelionei, parašė padėką į laikraštį. Tada Kazimiero bažnyčios klebonas pasikvietė geradarę ir pavedė įkurti labdaros valgyklą vargetoms. Apskretę, su ramentais, palaikėmis purvinomis drapanomis, sulaukėję, ilgus metus jie šildėsi Elenos viralu prie gražiai padengto stalo. Ši pasitelkė moterėlių bulvėms skusti, bet purvinas grindis pati mazgojo, aukas maisto produktams, kurių išsiderėdavo turguje, pati rinko...

Pas valdininkus - kaip tankas

"Ar tu žinai, kad Marytė paralyžiuota?" - kone su priekaištu į Eleną kreipėsi nematyta moterėlė bažnyčioje. Susiradusi tą Marytę ligoninėje, išsiteiravo daktarų, ar ją, ištiktą insulto ir netekusią nuovokos, kas lanko. Surinko receptus, nupirko vaistų, numezgė kojines. Išrašytą iš ligoninės, parvežė į apleistus namus, kuriuose jau kirminai ropojo. Sukvietė kaimynes, išvalė butą. Išrūpino moteriškei invalidumo pensiją.

"Ėjau per valdininkų kabinetus kaip tankas, vis dar sveiko proto neatgavusią, nei kalbėti, nei paeiti negalinčią Marytę kone po pažastimi nešdamasi. O koridoriuose eilėse laukiantys žmonės mane juodai barė, gėdino. O kaip lauksiu, jeigu lauke taksi stovi", - atsiprašinėjo jų Elena.

Hobis - gelbėti žmones

"Ar jums tas baisūnas dar nenusibodo?" - klausė Elena buvusio jūreivio, aštuoniasdešimtmečio Valerijaus kaimynų, stebėdamasi, kad jiems vis tiek, jog šis nuo ligų ir bado merdėja.

"Kai man nepažįstama ponia parduotuvėje papasakojo apie tą vienišių, savaitę beldžiausi į jo duris. O jis nepajėgė jų atidaryti. Tušti buvo senuko puodai, butas dvokė kaip urvas, o jis pats buvo įjuodęs kaip angliakasys. Ir nuprausti nebuvo kaip, nes vandens čiaupai buvo nusukti".

Kai Elena susitarė su Klaipėdos medicininės slaugos ligoninės vadove, kad ten senuką priglaustų, teko išrūpinti aibę popierių. Ją nustebino medikų jautrumas. Jūrininkų pirminio sveikatos priežiūros centro terapeutė Janina Špilienė nepasibodėjo apžiūrėti košmariškai purvino ligonio jo namuose, pilnuose gyvių. Psichikos sveikatos centro psichiatras Olegas Dutovas, taip pat geranoriškai vizitavęs senuką, pajuokavo: "Ponia Elena, ar čia jūsų hobis - gelbėti tokius žmones?"

Tada Elena atsitempė kibirų su vandeniu, išrengė senolį nuogutį, išprausė jį visą kaip mama kūdikį, nukirpo plaukus ir nagus. It naujai gimusį, nuvežė į Slaugos ligoninę.

"Manęs visiems užtenka"

Penktadieniais Elenos namuose lankosi jau išaugę buvę vaikų globos namų įnamiai. "Pradžia buvo tokia: prieš daugelį metų klebonas paklausė, kas galėtų tapti krikšto mama vaikeliui iš Girulių kūdikių namų. Krikštadukte tapo sunykusi vienerių metukų Žaneta. Mano vyras pratarė, kad bent jau gražų vaikelį galėjau išsirinkti. Bet ne aš vaiką renkuosi, jie mane. Ir kuo daugiau snarglio, tuo gražesnis", - juokauja ji.

Kai ji su vyru nuolat parsiveždavo paviešėti į savo namus kokį vaikelį, o kartais - ir būrį jų, kaimynai košė pro dantis: "Žiū, Elena vėl prisivedusi kekšių vaikų". Ne vienam pamestinukui surado globėjus ir naujus namus. Jos numylėtasis Robertėlis prie vaikų namų viešnios prišliaužė, kai jam tebuvo aštuonetas mėnesių. Šiandien globotiniui - jau devyniolika, ir Elena nupirko jam sodą, davė pinigų kelionei į Indiją.

E. Simonavičienė pati negalėjo įsivaikinti mažylio, nes gyveno iš žvejų tinklų pynėjos, vėliau - iš vieno miesto viešbučio 13-ojo aukšto budėtojos algos, augino dukrą. "Nebūčiau pajėgusi tų vaikų išmokslinti, į žmones išleisti. Bet po pamokų iš internato atėję pas mane, jie galėjo patirti švelnumą, gardžiau pavalgyti. Manęs visiems užtenka. Mano anūkai turi tėvą ir motiną, yra mylimi, lepinami. O kas našlaičiams žvirbliams galvelę paglostys?

Atsivertimas ir maištas

Smalsavau, ar turi Elena ką pasakyti, kai eina išpažinties? "Nesu aš šventas žmogus, mintimis nusidedu", - prisipažįsta. Patyrusi, kad ne visi dvasininkai linkę atsigręžti į šalia esantį kenčiantį žmogų ir padėti taip, kaip padeda paprasta "bažnyčios boba", išrėžė: "Kaip čia yra? Mano akimis, jūs esate Dievo dešinėje, tai kur jūsų gailestingumas?" Šie liepė Elenai nesikišti į svetimus reikalus, skaityti Šventąjį Raštą. Tai sykį, kai vienas kunigas atsisakė paaukoti pinigų gyvybinėms vargšo reikmėms, pašėlusi moteriškė atėjo pas jį mišių užpirkti. Paklausta, už ką mišias laikyti, tiesiai išrėžė: "Tai už jus, kunige, nes jūsų širdis kurčia, akla, negailestinga. Jūs nenuoširdus. Iš sakyklos raginate turėti Dievą širdyje, o kai pas jus ateina vargšas žmogus, vienoj rankoj laikantis "rožančių", kitoj - virvę, jūs jam paliekat virvę".

Tačiau Elena neslepia didįjį savo sielos atsivertimą patyrusi tuomet, kai dalyvavo kunigų įšventinime Telšiuose. "Kad sujaudino mane tas išgyvenimas, iš gelmių apvertė dūšią, gyvenimą - aukštyn kojom. Aš gi buvau siaubinga materialistė! Ir kai tie jauni žmonės davė paklusnumo, neapsakomo nuolankumo priesaiką, manyje tai naują žmogų pažadino. Tada nusprendžiau su kitais pasidalinti ne tuo, kas atliko, o ką turiu geriausio", - atvirauja moteris.

Neseniai Elena vėl senelį nuo parduotuvės namo parsivedė. "Klausiu, ko jis ten trinasi, ko galvą užvertęs į daugiabutį dairosi. Laukė, kol šviesos užges, tada rengėsi eiti į laiptinę miegoti. Išsiprausė, prisivalgė, o naktį nuo persivalgymo kad pradės sirgti, bloguoti! Kaimynė manęs rytą ir klausia: "Tu ką, tuos bėdžius verbuoji?" O to žmogelio kojos - žaizdotos, veik pūvančios. Ko norėt, juk batai - iš laikraščio ir faneros. Išgydžiau jį, apaviau, ir dabar, kai pamatau jį gatvėje, į kurią jis sugrįžo, vis patikrinu, ką avi. Jis sako, kad miega tuos naujus batus po galva pasidėjęs. O kartą, man priėjus, atsiklaupė ir sako: "Dabar visiems sakysiu, kad žemėje Dievas vaikšto..."

Paklausiau, ar geradarė nebijo, kad iš gatvės parsivestas valkata gali būti vagis ar net galvažudys? "Iš manęs nėra, ką vogti. O kodėl jie turi mane pjauti? Jėzau! Gi žmogus privalgęs, pamigdytas, daugybę gražių žodžių išgirdęs. Sakau tokiam išeinant: "Ateik ir rytoj!"

Ivona ŽIEMYTĖ