- Su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduria Lietuvos gyventojai žmogaus teisių srityje? - „Vakaro žinios“ klausė Lietuvos žmogaus teisių asociacijos pirmininko Vytauto BUDNIKO.
- Didžiausia problema, kuri jau buvo žinoma ir buvusiai valdžiai, tik ji tai ignoravo, - masinė emigracija. Gruodį jau turbūt skaičiuosime milijoninį emigrantą, o tai reiškia, kad mūsų valstybė yra netekusi trečdalio savo piliečių. O jų mes netekome todėl, kad valstybėje yra didžiulis skurdas ir socialinė atskirtis. Tai gimdo žmonių neviltį, kuri skatina alkoholizmą, narkomaniją, savižudybes ir kitas socialines ligas, su kuriomis kovojame. Bet tai yra tik pasekmė to, kad valstybė iki šiol tik imitavo kovą su žmogaus teisių pažeidimais, nes iš tiesų yra kovojama ne su priežastimis, o su pasekmėmis.
Štai kovai su smurtu artimoje aplinkoje išleidžiamos milijoninės lėšos, už kurias kabinami plakatai su vyrais asilų, kiaulių ar arklių galvomis. Tuo pačiu metu 19 tūkst. vaikų gyvena socialinės rizikos šeimose, kurioms stinga pinigų. 55 proc. šeimų ūkių negali apsimokėti neplanuotų išlaidų, o net apie 26 proc. šeimų ne visuomet gali pakankamai šildyti savo būstą, nes neturi tam pinigų. Matome, kokioje didžiulėje socialinėje atskirtyje gyvena žmonės. Tad mes tik imituojame kovą ir veiklą, nors tikrovė yra visiškai kitokia.
Todėl jei norime sustabdyti žmonių bėgimą, turime pradėti realiai kalbėti apie esamą padėtį. Prisipažinkime, kad šalyje didžiulis skurdas ir socialinė atskirtis, o kovojant su tuo neužtenka tik pakabinti plakatą. Jei norime kovoti su skurdu, pirmiausia reikia padėti daugiavaikėms šeimoms, kad žmonės galėtų būstą šildytis, susimokėti komunalinius mokesčius. Viską reikia vadinti tikrais vardais. Nuolat akcentuojame mažumų ar kitas ne pirmaeiles žmogaus teises. O pirmaeilės yra tokios, kad žmogus turi teisę gyventi saugioje šalyje, oriai išsilaikyti, kurti šeimą ir auginti vaikus. Tai yra teisių prioritetai ir to valstybė turi laikytis.
- Dėl kokių nusiskundimų, į kokias situacijas patekę žmonės dažniausiai kreipiasi į asociaciją, ginančią žmogaus teises?
- Atvirai pasakius, nors dažniausiai ypač akcentuojamos mažumų teisės, dėl jų ir lyčių lygybės ar smurtavimo artimoje aplinkoje niekas į Lietuvos žmogaus teisių asociaciją ar net koordinavimo centrą, kurį sudaro dar penkios organizacijos, nė karto nesikreipė. Dažniausiai kreipiasi dėl blogų gyvenimo sąlygų, patirto neteisingumo, kai žmonės neturi pinigų apsiginti, nes tam reikalinga kvalifikuota advokato paslauga už pinigus. Tad žmogus lieka neapgintas. Ir dėl socialinės neteisybės. Tai yra vyraujantys žmogaus teisių pažeidimai.
- Būtų logiška, kad šios problemos ir būtų sprendžiamos valstybiniu mastu, o ne mažumų, čigonų teisių gynimas?
- Naujasis Seimas jau pripažino, kad emigracija ir socialinė atskirtis yra iš tiesų egzistuojančios problemos, kad neteisingas šalyje darbo apmokėjimas. Tai įvardijo Seimas, naujojoje Vyriausybės programoje tai taip pat atsispindi. Kol kas stebime ir sveikiname tokias iniciatyvas. Stebėsime, ar tai nebus tik žodžiai, o ne darbai, kaip buvo praėjusiame Seime ir Vyriausybėje. Būtent dėl to, kad praėjusių valdžių požiūris į žmogaus teises buvo vertinamas neadekvačiai, ir yra tokios didelės socialinės problemos.
Pavyzdžiui, kalbame apie savivaldą, bet iš tiesų kaimo bendruomenės negali dalyvauti seniūnų rinkimuose, negali teikti savo kandidatų. Tai kodėl mes kalbame apie kažkokią savivaldą? Pasakykime, kad iš tiesų jos nėra, nes viskas yra centralizuota. Vietos bendruomenės seniūnai negali turėti savo atskirų biudžetų ar sąskaitų, nes ir lėšos centralizuotos. Tad mes užsiimame tik demokratijos imitacija, o iš tiesų visi suprantame, kad taip nėra.
Tai įrodo ir referendumo kartelė. 300 tūkst. rinkėjų parašų norint inicijuoti referendumą yra didžiausia kartelė Europoje. Ji buvo tokia pati, kai buvo 3,5 mln. gyventojų, ir yra tokia pati dabar, kai nebeliko net 2 mln. Tai gal skaičius turėtų būti sumažintas bent iki 150 tūkst. parašų. Deja, šios iniciatyvos blokuojamos.
- Visgi žmogaus teisėmis ir politikai neretai linkę manipuliuoti, norėdami pasireklamuoti, tačiau pamiršdami, kad šalia teisių egzistuoja ir pareigos bei atsakomybė visuomenei?
- Manipuliuojama ir smurto prieš moteris tema. Pastaruoju metu labai daug apie tai kalbama. Taip, mes, kaip žmogaus teisių organizacija, griežtai pasisakome, kad turi būti kovojama su smurtu, tačiau ne tokiomis priemonėmis. Visų priemonių tikslas yra didžiausios rengiamos konferencijos su vaišėmis, kurioms išleidžiama dešimtys tūkstančių eurų. Galų gale pamatoma, ko siekiama tokiomis konferencijomis. Ogi ratifikuoti Stambulo konvenciją. Betgi ši konvencija yra labai prieštaringai vertinama. Praėjęs Seimas nesutiko jos ratifikuoti kaip ir daugelis Europos šalių todėl, kad konvencija yra gera, tik išskyrus kelis straipsnius. Viename iš jų nustatoma pareiga valstybei savo švietimo sistemoje pradėti diegti naują požiūrį į žmonių santykius ir išplėsti lyčių įvairovės sampratą, įvedant socialinę lytį ir daugelį kitų. Ten įtvirtinama ir prievolė bausti už kito asmens lyties neigimą, numatomas baudžiamasis persekiojimas ir nėra susitaikymo galimybės.
Ši konvencija siekia daryti socialinės inžinerijos eksperimentą. Tad ir visos tos konferencijos bei gražūs šūkiai dėl pažeidžiamų moterų teisių siekia įdiegti mūsų teisinėje sistemoje tai, kas mums yra svetima. Ten numatyta, kad reikia kovoti su tradicijomis ir papročiais, nes jie trukdo naujai ideologijai. O konvencija reikalauja, kad ji būtų ratifikuojama visa, neišskiriant jokių straipsnių. O jei po ratifikavimo ji neįgyvendinama, įkuriamas specialus komitetas, kurio nariai turi ypatingus įgaliojimus ir gali bet kada atvykti bei taikyti sankcijas valstybei.
- Ar žmogaus teisės Lietuvoje tikrai tik iliuzija?
- Gal tai ir gana skambus pasakymas, bet mes iki šiol kovojame su vėjo malūnais, nes nekreipiame dėmesio į tikrąsias problemų priežastis, o tai ir reiškia, kad gyvename savo sukurtoje situacijoje arba iliuzijoje. Apsimetame, kad neva kovojame ir į viską žiūrime rimtai, bet patys suprantame, kad taip nėra. Juk iki šiol nutylėdavome priežastis, dėl kurių atsiranda smurtas, skurdas, socialinė atskirtis. Kartu taip varžome ir kitų laisves pasisakyti garsiai, neleisdami žmonėms reikštis ne tik savivaldos, bet ir aukštesniais lygmenimis. Štai tokiame iliuzijų pasaulyje, kurį sukūrėme, ir gyvename, manydami, kad taip galime ilgai gyventi. Tačiau taip nėra. Žmonės gal ir neprotestuoja gatvėse, bet jie protestuoja kojomis. Jie bėga iš tos valdžios, kuri nemoka jų valdyti, pas tą valdžią, kuri sukuria sąlygas jiems gyventi.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą