Į Žemaitijos keistenybių "žvėrinčių" atvyksta žmonės kiekvieną dieną
Netoli Telšių pamiškėje prisiglaudusioje sodyboje gyvenantis Petras Dabrišius maloniai sutinka visus svečius, aprodo savo globotinius, pavaišina arbata su sūriu ir medumi.
"Esu jėgeris. Daug laiko praleidau miške su žvėrimis, bet niekada negalvojau apie "žvėrinčių" prie savo sodybos, - pradeda pasakoti keisto ūkio atsiradimo istoriją Petras.
Ožkų bandoje išaugusi šernė Jadzė
"Prieš pusantrų metų, netoli Tytuvėnų medžiotojai rado įstrigusią tarp medžių mažą šernę. Buvo žiema, žvėrelis prie žemės prišalęs. Medžiotojai ją išgelbėjo ir atvežė man. Mažutė dar buvo, nuo mamos pasimetusi.
Nežinojau kuo šerti, tai naktimis nunešdavau ožkai, kad pamaitintų. Ožka priėmė ją kaip savą vaiką ir užaugino vienoje bandoje su ožiukais.
O pavasarį išaugusi ji man pradėjo tvartą versti, po pamatais raustis. Išleidau į lauką, dideliam aptvare apgyvendinau", - papasakojo Petras Dabrišius brangiausio gyvūno šernės Jadzės istoriją.
Neilgai teko Jadzei liūdėti vienišai.
Atkeliavo pas Petrą dar viena šernė nuo Kuršėnų. "Gamtos apsaugos inspektorė paskambino ir pasakė, kad prie Kuršėnų sodyboje žmonės laiko šernę ir nežino ką su ja daryti, šienu šeria. Nuvažiavau. Žiūriu "kūda" tokia. Pasiėmiau. Pradėjo gyvent pas mane, pasitaisė.
Po to, dar vienas žmogus atidavė trijų metų šernę, nes nušauti gailėjo. O kartą į svečius atvykęs vienas ūkininkas, apžiūrėjęs mano augintines pajuokavo: "Tavo kiaulės be kuilio" ir davė kuilį. Dabar "žvėrinčiuje" gyvena 4 suaugusių ir 7 mažiukų šernų banda. Kitais metais bus dar daugiau".
Beveik laisvi šernai ir danieliai
Drauge su šernais gyvena danieliai - taurūs žolėdžiai, kanopiniai žvėrys - elnio ir stirnos hibridai. Tačiau skirtingai nei visiškai žmonių nebijantys, iš rankų bulves čiaumojantys šernai, danieliai labai baukštūs. Per porą viešnagės "žvėrinčiuje" valandų į pievelę išbėgo tik vienas danielius ir tas pats vos keletą minučių parupšnojęs žolės dingo miško tankmėje.
"Danielius gauti buvo labai sunku.
Per didelius vargus įsigijome trejetą. Tačiau iš karčių padarytame aptvare buvo per didelės skylės. Atėjo vilkai ir išsinešė vieną patiną. Įsigijome kitą. Tada jau pradėjo veistis. Dabar yra 7 suaugę danieliai, o jauniklių skaičiaus nežinau, nes jie atskirai vaikšto", - pasakojo P. Dabrišius.
Danieliai ir šernai gyvena 14 ha plote, kuriame yra ir pievos ir miškas, ir pelkės ir net tvenkinys, kad gyvūnai jaustųsi kaip laisvėje. Pasak "žvėrinčiaus" šeimininko maisto trūkumo vasaros metu žolėdžiai nejaučia, nes 1 ha žemės išmaitina vieną žvėrį.
Geras verslas
Pasiteiravus, ką veiks su žvėrimis, kai jų prisiveis labai daug Petras sakė, jog šiais metais sodyboje buvo suorganizavęs keletą seminarų apie šių žolėdžių žvėrių medžioklę bei jų mėsą.
"Anglijoje šernus augina fermose. Priežiūra jų paprastesnė nei kiaulių, o mėsa parduodama restoranams kainuoja daug brangiau.
Taigi ūkis turi perspektyvą, o ir užsiėmimas įdomus", - džiaugėsi šeimininkas ir pridūrė, jog jau dabar neatsigina norinčiųjų pirkti jo augintinius.
"Esu nustebęs, kad net vilkus nori pirkti, nesuprantu kokiais tikslais. Vilko mėsa - nevalgoma ir jo niekada neprijaukinsi kaip šuns", - tvirtino P. Dabrišius ir parodė savo pasididžiavimą - nedideliame aptvare 5 vilkiukus globojančią vilkę Kleopatrą.
Geras vilkas - gyvas vilkas
"Vilkai netyčia atsirado "žvėrinčiuje", nukrito iš dangaus, - juokiasi Petras Dabrišius. - Ne. Aš visada ta linkme ėjau. Ilgus metus domėjausi vilkų gyvenimu.
Pats gyvenau vilko gyvenimą, tad sunkią jo dalią suprantu. Išeidavau į medžioklę naktim, grįždavau ryte. Medžiodavau žmones - nelegalius medžiotojus. Toks mano darbas", - pasakoja vilkų atsiradimo priešistorę Petras, dabar rašantis prisiminimų knygą "Keleri metai vilko kailyje".
Vilkę Kleopatrą praėjusiais metais Petrui surado Telšių miškų urėdija. "Kai žvėris priprato prie naujų sąlygų "žvėrinčiuje" nuvežėme ją Į Kauno zoologijos sodą pas vilką.
Taip gegužės 13 d. atsirado 5 vilkiukai", - trumpai papasakoja šeimininkas.
Prisiartinus prie aptvaro, Kleopatra ima neramiai sukti ratus aplink savo mažylius, kurie "žvėrinčiuje" buvo iškilmingai pakrikštyti Eglės, Spyglės, Pikos, Vikės ir Šilo vardais. Maži vilkiukai - draugiški. Petras juos gali drąsiai paimti, glostyti, paleisti į vieną gardą su šunimis arba ožiukais.
"Tačiau suaugęs vilkas visada bus laukinis ir visada vengs žmogaus", - tikina Petras, rudenį ketinantis paleisti vilkus, kaip ir šernus bei danielius, į atskirą didelį aptvarą. "Jie bus pusiau laisvi, gyvens savo gyvenimą miške tik nesirūpins maistu", - planuoja šeimininkas, šeriantis savo globotinius musių nutūptomis atliekomis iš skerdyklos.
Pasiteiravus, koks tikslas laikyti pusiau laisvus vilkus, Petras Dabrišius atsakė, kad gyvūnai bus stebimi bei filmuojami. "Lietuvoje žmonės į vilkus žiūri labai neigiamai, kaip į priešus.
Medžiotojai net posakį turi: "Geras vilkas - negyvas vilkas". Vilkai pas mus tik naikinami, ne globojami. Apie juos labai trūksta mokslinės informacijos. Kleopatra su savo mažyliais ir pasitarnaus šiems tikslams".
"Aviliai neša medų"
Apžiūrėję laukinius žvėris, ožkų bandos, šunų ir ančių lydimi nužingsniuojame į kitą Petro Dabrišiaus sodybos kraštą - pas bites.
Pamiškėje, aukštoje žolėje tarp medžių stovi per 40 avilių. Tai ne šiaip sau paprasti aviliai - o įspūdinga kolekcija. "Visi čia esantys aviliai - senoviniai.
Turiu ir paprastų, standartinių, juos į miškus išvežiau. Seniausias avilys skaičiuoja antrą šimtą metų. Parsivežiau jį nuo Lekėčių.
Po šiai dienai jame bitės gyvena, gerai žiemoja. Šitas avilys padarytas kirviu. Šitas - įdomus, nes rakinamas. Matyt kažkada iš jo bites vogdavo.
Turiu šiek tiek kitokios konstrukcijos latvių avilį. O šitame šiame avilyje kažkada šuo gyveno. Aš jo landą užkaliau ir dabar jis vėl tarnauja pagal paskirtį. Apie kiekvieną avilį gali atskirą istoriją pasakoti", - trumpai pristato savo kolekciją P. Dabrišius.
Pasiteiravus, koks avilys yra geras, šeimininkas atsako žemaitiškai trumpai: "Avilys turi būti iš gero medžio ir meistras turi būti geras". Ką turi daryti bitininkas, kad bitės atneštų kuo daugiau medaus, - vėl teiraujamės Petro. "Yra toks posakis: "Avilys neša medų", nuo bitininko mažai kas priklauso. Jei geri metai ir vieta gera - medaus būna.
Mano medus yra iš miško. Jį bitelės suneša iš žolelių, laukinės gamtos. Tai labai geras medus, jame yra visokiausių naudingų medžiagų.
Jo kaina dvigubai didesnė nei kitokio medaus. O kiek bitės jo atneša, nežinau, apskaitos jokios nevedu. Yra medaus paimu, nėra - neimu.
Planų jokių nevykdau", - baigia pokalbį Petras Dabrišius ir pakviečia paragauti žemaitiško skanėsto - varškės sūrio su medumi.
Rašyti komentarą