1927-ųjų žemės ūkio parodoje, vykusioje Klaipėdoje, skirtas medalis "Už ypatingą atsižymėjimą"

Per dvidešimt nepriklausomybės metų šioje srityje padaryta nemaža pažanga: įvykdyta žemės reforma, suteikusi pragyvenimo šaltinį daugeliui buvusių bežemių, sukurtos visai naujos žemės ūkio gamybos šakos - pieno ūkis, bekoninių kiaulių, cukrinių runkelių auginimas, selekcija.

Pastatyti trys dideli cukraus fabrikai ir penkios skerdyklos, įkurta daug naujų modernią įrangą turinčių pieno perdirbimo įmonių.

Tačiau pramonė augo ne taip sparčiai, kaip tikėtasi.

Todėl vienas svarbiausių kultūrinių renginių, skatinančių pramonės pagyvėjimą ir plečiant kitas įvairias ekonomikos šakas kartu pristatant save užsienio verslininkams, buvo žemės ūkio ir pramonės parodos.

Lietuvos pramonė

Pramonė iki Pirmojo pasaulinio karo Lietuvoje buvo menkai išplėtota. 1913 m. Lietuvoje buvo 151 įmonė, dirbo 6 603 darbininkai.

Tačiau 1939 m. jau veikė 1 441 įmonė, jose dirbo 35 063 darbininkai. Didžiausia buvo Kauno metalo apdirbimo įmonė. Ji turėjo 3 tūkst. darbininkų.

Svarbiausia pramonės šaka krašte buvo maisto pramonė. Jos gamyba sudarė 43 proc. visos pramonės gamybos produkcijos vertės.

1927 m. įsikūrė centrinė Lietuvos pieno perdirbimo bendrovių sąjunga "Pienocentras". 1939 m. "Pienocentro" eksportas sudarė 20,5 proc. viso Lietuvos eksporto. Nepriklausomybės metais, palyginti su prieškariu, pieno produkcija padidėjo 2,5 karto.

Akcinė "Maisto" bendrovė - mėsos gaminių tiekėja pasaulinei rinkai - pastatė penkias modernias skerdyklas su dideliais šaldytuvais, konservų ir dešrų skyriais, turėjo parduotuvių tinklą.

1935 m. "Maistas" eksportavo 90 proc. visos išvežamos mėsos.

Pagal linų auginimą Lietuva užėmė antrą vietą Europoje po Lenkijos. 1938 m. pajamos už gyvulininkystės produktus sudarė 55,9 proc. viso eksporto pajamų.

Daugiausiai buvo eksportuojama sviesto ir bekonų. Po truputį pramonė augo, Lietuva mezgė ryšius su užsieniu, plėtojosi Lietuvos ūkiai, augo prekyba.

Pirmoji paroda - Kaune

Nuo 1922-ųjų imta rengti žemės ūkio ir pramonės parodas - iš pradžių kasmet, vėliau kiek rečiau.

Dauguma šių parodų vyko Kaune, Žaliakalnyje, Parodų aikštėje. Iš viso Kaune per du nepriklausomybės dešimtmečius buvo surengtos 9 žemės ūkio ir pramonės parodos: 1921, 1922, 1923, 1924, 1925, 1928, 1930, 1935 ir 1936 metais.

Parodos du kartus rengtos ne Kaune - 1926 m. Šiauliuose ir 1927 metais Klaipėdoje. Pirmųjų parodų organizatoriai buvo Žemės ūkio draugija, Žemės ūkio kooperatyvų sąjunga, o nuo 1928 m. parodas pradėjo organizuoti Žemės ūkio rūmai.

Parodos trukdavo apie savaitę, į jas suvažiuodavo daugybė žmonių iš provincijos, tuomet tai buvo vienas iš labiausiai miesto visuomeninį gyvenimą pagyvinančių renginių.

Parodos buvo ne tik žemės ūkio ir pramonės gaminių, technikos ir naujų technologijų pristatymas, tačiau ir erdvė reikštis to meto dailininkams tautodailės, amatų, dailiosios pramonės, fotografijos ekspozicijose, taip pat apipavidalinant parodos paviljonus, kuriant reklamas.

Parodų metu laikinojoje sostinėje ypač suaktyvėdavo miesto gyvenimas: muziejai, prekybos ir apgyvendinimo įstaigos sulaukdavo daugiau klientų, būdavo kviečiami teatrai iš kitų miestų, ruošiami įvairūs klounų pasirodymai, sporto renginiai, pristatomos menininkų darbų parodos.

1924 ir 1930 metais kartu su Lietuvos žemės ūkio ir pramonės paroda vyko ir dainų šventės.

Tikslas - spartinti pramonės pagyvėjimą

Parodų tikslas - parodyti žmonėms Lietuvos žemės ūkio bei pramonės būklę ir pristatyti naujoves. Dėl to jose dalyvaudavo daug įvairių Lietuvos firmų. Tam tikrą parodos erdvę užimdavo ir užsieniečių eksponatai. Šios parodos sutraukdavo keliasdešimt, kartais ir šimtą tūkstančių lankytojų tiek iš Lietuvos provincijos, tiek iš užsienio. Pirmųjų parodų tikslas buvo įvertinti Lietuvos ūkio ir pramonės pažangą, supažindinti su naujovėmis, o vėlesniais metais buvo daugiau skatinamas įmonių konkurencingumas bei vartojimas. Žemės ūkio ir pramonės parodose buvo eksponuojamos įvairios prekės ir gaminiai: žemės ūkio produktai, veisliniai gyvuliai, žemės ūkio mechanizmai, statybiniai įrankiai, audiniai, įvairūs chemijos, tabako pramonės gaminiai, buitiniai prietaisai (pvz., radijo aparatai, telefonai), automobiliai, liaudies meistrų darbai, muzikos instrumentai, įvairūs spaudos leidiniai, knygos, maisto produktai, gėrimai ir kt. Savo paviljonus turėjo ir kai kurios kaimyninės valstybės (pvz., Latvija, Sovietų Sąjunga). Kaip rodo tuometinės nuotraukos, parodose buvo pristatomi ir dabar gerai žinomų užsienio prekės ženklų gaminiai - elektros lemputės "Osram", skalbimo milteliai "Persil", automobiliai "Ford", "Buick" ir kt. Pirmosios parodos pramonės sektoriuje dominavo užsienio firmos, o jau antrojoje parodoje ėmė vyrauti lietuviškos įmonės. 1936 m. paskutinėje vykusioje parodoje iš viso buvo uždrausta dalyvauti užsienio firmoms.

1927-ųjų paroda Klaipėdoje

Klaipėdoje paroda vyko 1927 m. liepos 10-17 dienomis. Joje skirtas dėmesys ir Klaipėdos krašto žvejybai bei laivų statybai.

Paroda buvo gausiai lankoma, o pats renginys buvo didesnio lietuviško aktyvumo ir propagandos dalis.

Didelė problema buvo konkurencija tarp uostų. Nuo Lietuvos atskirtą Klaipėdą valdė vokiečiai, o pagrindiniu Rytprūsių centru tapo Karaliaučius - jis buvo toliau nuo nesaugios Lietuvos sienos.

Karaliaučius pasiglemžė ir visas investicijas, komunikacijas, todėl tai stabdė ekonomikos augimą.

Zita Genienė.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Istorijos skyriaus vedėja Zita Genienė pasakojo, jog vienas pagrindinių parodos tikslų buvo pasireklamuoti: "Parodos atsirado jau seniai, visi veždavo savo gaminius.

Tai puiki proga pasireklamuoti, pasidalinti naujovėmis, užmegzti ryšius."

Klaipėdos krašto direktorija siekė, kad paroda būtų Klaipėdoje, nes Šiaulių pavyzdys parodė, kad tai gali būti pakankamai sėkminga: "Tais laikais į Kauną galėjo nuvažiuoti ne kiekvienas, todėl tikslas buvo parodyti Klaipėdos kraštą."

Istorikė įžvelgia kelis tikslus: tai abipusiai mainai, siekis susipažinti su pramonės gamyba Lietuvoje taip pat ir parodyti Klaipėdos krašte.

"Buvo sudaryta plati kultūrinė programa, vyko Kazio Šimonio dailės paroda, organizuotos ekskursijos po krašto ūkius, taip pat didelio susidomėjimo sulaukė Herberto Reismano Mažojoje Lietuvoje projektuoti paviljonai.

Tikslas - parodyti Klaipėdos kraštą", - pasakojo Z. Genienė. Būtent Klaipėdoje ypatingas dėmesys buvo skiriamas žemės ūkiui, nes čia gausu įvairiausių ūkių, ypač galvijų.

"Laimėjusiems buvo skiriamos įvairios premijos, medaliai, tačiau svarbiausia buvo pasireklamuoti ir parodyti save kitoms užsienio firmoms.

Parodą organizavo sudarytas komitetas, tačiau liūdniausia, jog neatsipirko išlaidos. Buvo 50 tūkst. žmonių, tačiau bilietus nusipirkę buvo tik 15 tūkst.

Visi likusieji bilietus gavo dovanų. Todėl nors ir buvo susidomėjimas, laimikio neatnešė", - pasakojo istorikė.

Nors paroda ir nebuvo pelninga, joje buvo gautas medalis, kuriame vaizduojami paviljonai ir trys iškeltos vėliavos su stilizuotais varpos, avilio, krumpliaračio simboliais.

Aplinkui - užrašas lietuvių ir vokiečių kalbomis: LIETUVOS PARODA KLAIPĖDOJE / AUSSTELLUNG LITAUENS IN MEMEL 1927. UŽ YPATINGĄ ATSIŽYMĖJIMĄ