Klaipėdos krašto potvynių sutramdymas

Šiandien Klaipėdos krašte, ypač Šilutės rajone gyvena vien tik atvykėliai iš Didžiosios Lietuvos ir jie nesupranta kas yra šio krašto potvyniai ir kaip su jais reikia elgtis, kaip kovoti.

Šių dienų kelyje Šilutė - Rusnė estakados statyba už 10 milijonų eurų yra potvynių vyksmo nesupratimo ir nemokšiškumo įrodymas, o gal ir niekšiškas pinigų pasiglemžimo sumanymas.

Taip dabar atrodo apžėlę kanalai.

Estakada iš tiesų yra "gelbėjimas" ne nuo PRIEŽASČIŲ (kodėl atsiranda potvyniai), o nuo PASEKMIŲ, t.y nuo POTVYNIŲ, kurių ateityje tik daugės, užliejami plotai plėsis ir durpyne skęstančią estakadą kasmet reikės remontuoti, perstatyti vis aukštesnę ir aukštesnę, vis ilgesnę ir ilgesnę...

Iš tiesų jokios estakados nereikėtų statyti, jei Šilutės krašto administratoriai ir Vilniuje esančios Ministrų tarybos ir Susisiekimo ministerijos valdininkai suprastų kaip ir kodėl pamaryje atsiranda potvyniai ir kaip su jais galima kovoti, ką reikia daryti, norint pašalinti potvynių atsiradimo PRIEŽASTIS.

Iki Pirmojo pasaulinio karo Klaipėdos krašte buvo pradėti darbai potvynių sutramdymui. Jie buvo vykdomi kompleksiškai:

1.Kanalų, melioracijos griovių ir sujungiamųjų griovių su vandens kėlimo stotimis įrengimas ir pastovi priežiūra.

Kanalai ir grioviai, kaip man pasakojo amžiną atilsį ir pasitraukęs į Vokietiją kanalų prižiūrėtojas (Kanalführer) Otto Abramatt pagal doiče ardung (vokiečių tvarką) buvo prižiūrimi: išpjaunamos žolės ir nendrės, iškapojami krūmai, gilinamos vagos išsemiant susidariusį dumblą. Tuos darbus, griežtai kontroliuojant prižiūrėtojui, atlikdavo vietiniai gyventojai, už tai jiems buvo mokami valdiški (Vokietijos) atlyginimai.

Upių intakų, protakų, vadaksnių ir žiogių, įtekančių į Kuršių marias, gilinimas iki 2-3 metrų.

2. Pamario upių pylimų įrengimas ir priežiūra

Gyvenvietes nuo potvynių saugojo aukšti apsauginiai pylimai, nuo vokiečių laikų įrengta kanalų ir griovių sistema su 20 vandens kėlimo/nleidimo stočių ir kai kurių upių krantai, sutvirtinti gelžbetoninėmis plokštėmis. Šiandien turime išlikusią tik vieną neveikiančią vandens kėlimo ir nuleidimo stotį Uostadvaryje...

Ant lėkštesnių Minijos, Šyšos upių, Nemuno deltos atšakų krantų buvo supilti aukštesni pylimai.

3. Upių intakų, protakų, vadaksnių ir žiogių, įtekančių į Kuršių marias, gilinimas iki 2-3 metrų.

Vokiečių laikais Skirvytė, Vytinė, Skatulė, Vorusnė, Pakalnė, Rusnaitė - periodiniai kas 5 metai žemsiurbėmis buvo valomos, todėl potvynių vandenys ir ledonešiai galėjo laisvai tekėti į Kuršių marias.

Nemuno deltą raižo daug atšakų, senvagių, kanalų, užutėkių.

Pylimų projektai.

Pagrindinės atšakos tarp Skirvytės ir Atmatos yra į Kuršių marias įtekantys Ūstraginė, Vilkinė. Vytinė, Vorusnė, Skatulė, Naikupė, Pakalnė, Rusnaitė,

Taip pat į Atmatą įtekantys Ulmas, Palaukys, Dumblė.

Iš kitos Atmatos pusės į ją įteka Šyša, Aukštumalos protaka, Minija ir Upaitis.

Mūsų laikais praėjusiame šimtmetyje 1994 metais žemsiurbės tik po vieną kartą dirbo Pakalnės ir Vytinės upėse pagilindamos iki 1 metro keliasdešimis metrų prie žiočių.

Dumblėjant ir senkant Nemuno deltos atšakoms žuvys (ešeriai, karosai, karpiai, karšiai, kuojos, lašišos, nėgės, ožkos, perpelės, plakiai, raudės, sterkai, stintos, šamai, šlakiai, upėtakiai, unguriai, vėgėlės, žiobriai ir kt.) sunkiai patenka į tradicines nerštavietes. Be to, minėtomis deltos upėmis nebegali plaukti vandens turizmo bei verslinės žvejybos laivai į Kuršių marias.

Ties Skirvytės žiotimis mariose kyšo visa kupeta žemų salelių (gurgždų): Akmenės, Elenos, Kiemo, Kubilių, Pelytakos, Triušių, kurias taip pat reikia tvarkyti, kad neapaugtų vandenžolėmis ir nesusidarytų ledų sangrūdos.

Rusnė - vienintelis Lietuvos miestelis saloje (salos plotas 43,5 km²).

Rusnės gyvenvietė Nemuno deltoje pavadinimą gavo nuo Rusnės upės - Nemuno atšakos.

Rusnės upė prasideda žemiau Tilžės (okupantų rusų pervadintu – Sovietsku) Nemuno vagai skylant į Rusnę ir Giliją.

Rusnės upės viduriu eina Lietuvos Respublikos ir rusų okupuotos Karaliaučiaus srities valstybinė siena. Prieš Rusnės miestelį Rusnė šakojasi į Atmatą ir Skirvytę - tarp jų pagrindinė deltos dalis – 8 protakų suskaidytos salos, kurių didžiausia – Rusnės sala. Rusnė – pasienio miestelis - kitas Skirvytės krantas priklauso okupantams rusams.

Rusnės miestelis, įsikūręs saloje - potvynių zonoje. Mūsų dienomis sugriovus potvynių mažinimo sistemą, Nemuno pavasario potvynio vandenys čia pakyla maždaug 3 metrais aukščiau negu vasarą - jų metu užliejama per 40 tūkst. ha pievų.

Rusnės salos paviršius yra tik 0,5 -1,5 m pakilęs virš jūros lygio, todėl Rusnės gyvenimas ypatingas – pavasarį ją puola Nemuno potvyniai, žiemą ir rudenį, kai papučia stiprus vakaris, Rusnę kėsinasi užlieti į Atmatą (Nemuną) suplūdę marių vandenys.

Užakusios upių žiotys yra dar viena priežastis, dėl kurios kasmet susidaro ledų sangrūdos, nespėja į marias ištekėti liūčių vandenys ir todėl didėja potvyniai keliantys grėsmę žmonėms.

Skirvytės upės vidutinis gylis – vos 60 cm. Todėl Skirvytę nuo Rusnės iki pat žiočių būtiniausia reikėtų pagilinti iki 2 metrų ir tam būtina tartis su Karaliaučiaus valdininkais.

Vytinės upės žiotyse šiuo metu gylis yra irgi tik 60 cm. Vytinę nuo Skirvytės iki Kuršių marių reikia pagilinti iki 2,5 m gylio.

Skatulės upės žiotys - dar seklesnės, čia gylis siekia vos 40 cm. Vorusnę nuo Pakalnės upės iki Skatulės upės būtina pagilinti iki 2,5 metrų.

Pakalnės upė šiandien ties žiotimis nusekusi iki 60 cm. Todėl ypač svarbu ją pagilinti iki 2,5 metrų nuo Rusnės iki Kuršių marių. Tiek pat būtina pagilinti ir Rusnaitės upę nuo Pakalnės upės iki Kuršių marių.

Aukščiau minėtų upių gilinimai turi būti atliekami kas 5 -7 metai.

Tačiau svarbiausias dalykas tam, kad susireguliuotų vandenų lygiai ir į Kuršių marias nesigrūsdami išplauktų ledai, kad nesusidarytų sąnašų seklumos, privalo būti kasmetinis Atmatos gilinimas iki 3 metrų nuo Ragininkų salos iki Kuršių marių.

(Bus daugiau).