Pokalbiai apie tarpukario Klaipėdą (2)

(Tęsinys. Pradžia - 2018.04.14)

Šis paskaitų ciklas padeda geriau suprasti specifinę krašto padėtį Lietuvos valstybės sudėtyje, lietuviškąjį ir vokiškąjį Klaipėdos problemos segmentus, lietuviškosios Klaipėdos politikos turinį bei principus.

Ambasadorius dr. Vytautas Žalys

Dėl ko nesutarė Klaipėdos krašto gubernatorius ir užsienio reikalų ministras? Kokia turėjo būti "lietuviška" Klaipėda? Ir kaip reikėjo siekti šio didžiojo tikslo? Šie ir kiti Klaipėdos problemos aspektai buvo aptariami pirmojoje ciklo paskaitoje "Merkys prieš Zaunių".

Apie tai tęsiame pokalbį su ambasadoriumi dr. Vytautu Žaliu:

- Kas užsienio reikalų ministro netenkino gubernatoriaus A. Merkio vykdomoje politikoje Klaipėdos krašte?

- D. Zaunius gubernatoriaus vykdomą politiką laikė neatitinkančia Lietuvos valstybės interesų, juo labiau kad ji prieštaravo ir šalies tarptautiniams įsipareigojimams. Dar blogiau, radikalūs A. Merkio metodai ne artino, o stūmė viena nuo kitos abi vienos tautos šakas, gilino didlietuvių ir Prūsų lietuvių (mažlietuvių) nesutarimus, ką jau kalbėti apie santykius su Klaipėdos krašto vokiečiais.

- Apie tradicinę lietuvių politiką Klaipėdos krašte nemažai rašyta, papasakokite apie vadinamąją Opozicinę grupę.

- Tarpukario Lietuvos politiniame elite galėčiau išskirti asmenų grupę, turėjusią ne visai tradicines nuostatas politikos Klaipėdoje atžvilgiu. Įtakingiausias tarp jų Ernestas Galvanauskas, buvęs ministras pirmininkas ir užsienio reikalų ministras, užsienio reikalų ministras Dovas Zaunius, pasiuntinys Prancūzijoje Petras Klimas, labai trumpai gubernatoriaus pareigas ėjęs diplomatas Vytautas Gylys. Prie šios grupės su tam tikromis išlygomis būtų galima priskirti ir pasiuntinį Berlyne, vėliau ir Londone Vaclovą Sidzikauską. Yra ir dar vienas, visiškai specifinis atvejis - Lietuvos ministro pirmininko ir užsienio reikalų ministro Augustino Voldemaro politika Klaipėdos krašto atžvilgiu. Bet jai reikia atskiro aptarimo.

- Kas būdinga šiai grupei?

- Visi aukščiau išvardinti asmenys, išskyrus prof. A. Voldemarą, pasisakė už labiau nuosaikią Lietuvos Vyriausybės politiką Klaipėdos krašto atžvilgiu, ragindami daugiau atsižvelgti į specifinius krašto interesus, nesivadovauti tik didlietuviškos politikos principais ir jos interesais. Jie nepritarė ir itin sparčiai krašto lituanizacijos politikai, bet ne todėl, jog būtų buvę "blogi" lietuviai. Jie paprasčiausiai netikėjo, kad tokia politika galėjo būti sėkminga. Jų nuomone, radikali politika Lietuvai ir jos interesams Klaipėdos krašte buvo net pavojinga.

Mano galva, kitaip mąsčiusiųjų nuotaikas geriausiai atspindi Lietuvos pasiuntinio Prancūzijoje P. Klimo laiškas prezidentui A. Smetonai, rašytas 1930 m. spalio 13 d., t y. netrukus po skaudaus ir net katastrofinio Lietuvos delegacijos Tautų Sąjungoje pralaimėjimo Klaipėdos byloje.

Analizuodamas šio pralaimėjimo priežastis, P. Klimas, be kita ko, rašė: "Man atrodo, kad Klaipėdos valdyme mes patys neturime nei nuosaikumo, nei ypač kantrybės. Smulkiomis policinėmis priemonėmis mes neišgydysime penkių amžių padarytos žaizdos. Lojalus, bebaimis, atviras Konvencijos vykdymas šiandien tėra vienintelis kelias apraminti tai mažai Lietuvos apskričiai, iš kurios mes patys savo nenaudai darome didelį dalyką su per daug aukštais ir savarankiškais valdytojais (...).

Pagaliau Klaipėdoje šiandien mums neturėtų rūpėti ją tuojau sulietuvinti, bet pirma padaryti ją lojalia Lietuvos dalimi Statuto ribose (...). Menkais beprasmiais aktais, kurie abejotinai derinasi su Konvencija, mes pagadiname visą moralinį klimatą, kada prireikia gintis ar aiškintis dėl Konvencijos vykdymo.

Norvegų delegatas Hambro (Tautų Sąjungoje) jau dabar visai atvirai visiems sako savo įspūdį, kad Lietuva tiesiog sabotuojanti Konvenciją arba bent jau jokio noro nerodanti ją vykdyti..."

Būta ir radikalesnių atsiliepimų apie Centro valdžios politiką Klaipėdos krašte. Vienas svarbiausių krašto prijungimo prie Lietuvos architektų E. Galvanauskas, kartą Vyriausybės veiksmus krašte apibūdinęs žudančiu "nesuvokiamo kvailumo" epitetu. Kraštutinis, nepagrįstas kaltinimas? Galima šiuo klausimu padiskutuoti. Tačiau sunku būtų kaltinti E. Galvanauską ar P. Klimą patriotiškumo ar Lietuvos interesų suvokimo stoka.

- Kaip galima apibendrinti "opozicionierių" problemą?

- Problema ta, kad minėti asmenys vienas su kitu niekaip nebuvo susiję. Jie neturėjo jokios bendros programos, tarpusavyje savo veiksmų nederino, nebendradarbiavo. Pvz., Klimo, Gylio ir Zauniaus niekas tarpusavyje nesiejo. Dar daugiau. P. Klimo ir D. Zauniaus pažiūrų Klaipėdos klausimais artumas visiškai nekliudė jiems stipriai tarpusavyje konkuruoti ir net kaišioti vienas kitam pagalius į ratus. Formaliai žiūrint, jie nesudarė jokios grupės, juos vienijo tik jų politinių pažiūrų nuosaikumas. Belieka apgailestauti, jog Lietuvos politiniame elite tuo metu neatsirado tinkamo asmens, lyderio, galėjusio: pirma, suformuluoti alternatyvią tuometinei Klaipėdos politiką, antra, įtikinti prezidentą A. Smetoną ir ministrą pirmininką Juozą Tūbelį naujos politikos Klaipėdos atžvilgiu būtinumu. Antra vertus, tenka pripažinti, pats laikmetis (XX a. IV dešimtmetis) ir reali padėtis Klaipėdos krašte tokio pobūdžio eksperimentams nebuvo itin palanki.

- Bet savo paskaitoje Jūs visgi išskyrėte dvi koncepcijas Lietuvos Klaipėdos politikoje?

- Aš tik pasirėmiau Didžiosios Britanijos atstovo Kaune Tomo Prestono išvada, kurią jis priėjo 1932 m. pradžioje. Jo nuomone, Lietuvos politikoje Klaipėdos atžvilgiu tuo metu buvo galima išskirti dvi tendencijos: užsienio reikalų ministro D. Zauniaus ir Klaipėdos krašto gubernatoriaus A. Merkio. Pirmąją jis apibūdino kaip siekį Klaipėdos reikalais bendradarbiauti su valstybėmis signatarėmis, visų pirma su Didžiąja Britanija, pasiryžimą tęsti teisinę diskusiją Klaipėdos krašto Statuto klausimais, vidaus politikoje neišeinant už Statuto nustatytų ribų. Antrąją - A. Merkio - britų atstovas įvertino kaip destruktyvią, konfliktinę.

Pranešime Didžiosios Britanijos pasiuntiniui Baltijos valstybėse gubernatoriaus politikos tikslą jis apibūdino naudodamasis boksininkų terminologija - "šoniniu smūgiu (kabliu) arba lazda smūgiuoti vokiškai direktorijai ir galų gale pakeisti ją direktorija, kurioje lietuviai turėtų daugumą". T. Prestono nuomone, šios dvi tendencijos Lietuvos Klaipėdos politikoje buvo tolimos viena nuo kitos, kaip "Šiaurės ir Pietų ašigaliai". Sunku būtų paneigti britų atstovo Lietuvos laikinojoje sostinėje įžvalgas...

Tenka pripažinti neginčijamą faktą - daugelio lietuvių, visų pirma Lietuvos Respublikos piliečių, simpatijos buvo gubernatoriaus A. Merkio, ne užsienio reikalų ministro D. Zauniaus pusėje.

Neatsitiktinai Lietuvos laikinojoje sostinėje XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžioje atsirado iškalbingas palyginimas - kaip savo laiku prof. A. Voldemaras Vilniaus klausimu, taip dabar (kalbama apie laikotarpį iki rinkimų Klaipėdos krašte 1932 m. gegužės pradžioje) A. Merkys Klaipėdos atveju buvo vertinamas kaip nacionalinis didvyris, lietuvių "tautinių aspiracijų Klaipėdos krašte čempionas".

Kaip tokiu atveju vertinti 1932-ųjų gegužės Klaipėdos krašto seimelio rinkimų rezultatus?

- Kaip A. Merkio "kietos rankos" politinio kurso visišką fiasko, po kurio jis buvo priverstas palikti gubernatoriaus postą. Pralaimėjimas rinkimuose, į kuriuos Lietuvos Vyriausybė ir asmeniškai gubernatorius dėjo tiek vilčių, resursų, kartais nevengdamas ir labai abejotinų metodų rinkiminės kampanijos metu (tą patį priekaištą galima pateikti ir centro valdžios oponentams Klaipėdos krašte), A. Merkio ambicijoms, jo reputacijai, sudavė rimtą smūgį.

Vos per naktį iš lietuvių "tautinių aspiracijų Klaipėdos krašte čempiono" jis tapo gubernatoriumi, pralaimėjusiu Klaipėdos krašte tautai ir valstybei nepaprastai svarbius rinkimus. Kitaip sakant, nepateisinusiu pasitikėjimo...

Jo įtaka valstybėje neišvengiamai sumenko. Grįžus į Kauną jam teko pasitenkinti advokato pareigomis, iš kurios maždaug po dvejų metų jis persėdo į Kauno burmistro kėdę. 1939 m. pabaigoje, tapęs ministru pirmininku A. Merkys grįžo į Lietuvos politinį Olimpą, tačiau neilgam. Po pusmečio, sovietams užėmus Lietuvą, NKVD sulaikė A. Merkį Rygos oro uoste, iš kurio jis tikėjosi pasiekti Švediją.

- O koks likimas laukė D. Zauniaus?

- Pasitraukus amžinam konkurentui A. Merkiui išmušė D. Zauniaus žvaigždžių valanda. Tų pačių 1932 m. rugpjūčio 11 d. Lietuva laimėjo įspūdingą teisinę pergalę Nuolatiniame tarptautinio teisingumo teisme Hagoje prieš valstybes, Klaipėdos krašto konvencijos signatares! Po šios netikėtos pergalės, kuria stebėjosi ne tik Europa, Lietuvos užsienio reikalų ministras maudėsi šlovės spinduliuose! Deja, neilgai.

Viena vertus, pergalės fanfaros negalėjo užgožti vis labiau akis badančios akivaizdžios realybės - nepaisant pergalės Hagoje, nepaisant milžiniškų Lietuvos Vyriausybės pastangų, nežiūrint net radikaliausių metodų (pvz., Merkio), strateginis Lietuvos politikos tikslas - lietuviškas Klaipėdos kraštas Lietuvos valstybės sudėtyje - taip ir liko neįgyvendintas.

Lietuvybės pozicijos Klaipėdos krašte ir toliau buvo silpnos. Sustiprinti jų niekaip nepavykdavo. Kitaip sakant, tendencija buvo ne tik Lietuvai nepalanki, ji buvo grėsminga.

D. Zaunius užsienio reikalų ministro pareigas ėjo iki 1934 m. birželio pučo, po kurio (dėl nuolatinių konfliktų su premjeru J. Tūbeliu) savo noru pasitraukė iš ministro pareigų.

Beje, prie to ranką pridėjo ir kai kurių užsienio valstybių pasiuntiniai. Aktyviausias tarp jų - Sovietų Sąjungos pasiuntinys Lietuvoje Michailas Karskis. Pasitraukęs iš diplomatinės tarnybos D. Zaunius dirbo Valstybės Taryboje, vėliau ėjo aukštas pareigas Lietuvos banke. Mirė sovietų okupacijos išvakarėse.

- Kokias išvadas galima pateikti pabaigai?

- A. Merkys ir D. Zaunius dėjo visas jėgas, bandydami išsaugoti Lietuvai Klaipėdos kraštą. Dėl išorinių pavojų jų nuomonės sutapo. Į vidines grėsmes, į būdus joms atremti arba bent jau minimalizuoti jie žiūrėjo skirtingai. Kovodami už lietuvišką Klaipėdos kraštą Lietuvos valstybės sudėtyje neišvengiamai jie rinkosi ir skirtingus metodus. Šiems iškiliems lietuviams taip ir nepavyko suvienyti jėgų bendram tikslui siekti.

Jei ir būtų tai pavykę, vargu ar jie buvo pajėgūs esminiai pakeisti padėtį. Jėgos buvo pernelyg nelygios. Antra vertus, kai kuriomis galimybėmis, ypač XX a. III dešimtmetyje, nebuvo pasinaudota, jos net nebuvo išbandytos.

Tad šiandien mums tik belieka svarstyti, kas būtų buvę, jei.... Šiaip ar taip, Antano Merkio ir Dovo Zauniaus pavyzdys primygtinai verčia mus mokytis politinės išminties. Trijų milijonų tautai jos niekada nebus per daug.

Kiekvienai kartai tenka savi išbandymai, ir mūsų karta jokia išimtis. Turime būti pasiruošę įvairiems išbandymams, tad semkimės patirties, išminties ir iš savo pamokančios praeities.