Kuršių nerijai gresia salos likimas

Baltijos bangos ties Zelenogradsko miesteliu visiškai nuplovė apsauginį kopagūbrį, tad jūros vanduo buvo apsėmęs kelią, sausumos dalį nuo pat paplūdimių iki Kuršių marių.

„Teko bendrauti su rusiškojo Kuršių nerijos nacionalinio parko vadovybe. Ji tik skėsčiojo rankomis ir tikino, kad nerija ateityje taps sala, jei nebus imtasi reikiamų priemonių. Ten, kur buvo visiškai nuplautas apsauginis kopagūbris, – nacionaliniam parkui nepavaldi teritorija, todėl krantotvarkos darbai nebuvo atliekami tinkamai. Pajūryje sudėjo betonines plokštes, tetraedrus, o kopagūbrio neaugino. Manė, kad tokių priemonių užteks, bet jos pasirodė visiškai netinkamos“, – „Lietuvos žinioms“ sakė Neringos meras Darius Jasaitis.

Svarstoma, kad rusai dabar veš tonas smėlio, jį tiesiog išpils ir taip bandys atkurti kopagūbrį. Tačiau šis darbas gali būti beprasmis, nes tokie hidrotechniniai įrenginiai turi būti metodiškai kuriami daug metų, naudojant žabtvores, šakų klojinius, sodinant smėlį stabilizuojančius augalus.

Aplaidumo pasekmė

Sausio mėnesio pirmosiomis dienomis pajūryje siautė palyginti nedidelė vėtra, vėjo gūsiai siekė 20–21 metrą per sekundę, tačiau Kuršių nerijos krantams padaryta žala – nemenka.

Mūsų aplinkosaugininkai tikina, kad tiek suniokotų medinių takų, vedančių į paplūdimius, buvo suskaičiuota tik po Anatolijaus uragano 1999-aisiais. To priežastis galėjo būti pakilęs vandens lygis. Mažiausiai audros pėdsakų rasta Smiltynėje – ten visi laiptai liko sveiki, o kopagūbris net pasipildė smėliu. Tačiau Juodkrantėje dvejų laiptų nebeliko. Pervalkoje dveji, o Preiloje treji laiptai pakibo ore. Nidoje ketveri laiptai suniokoti, dar kiti pažeisti, išjudinti iš vietos. Daugelyje pajūrio ruožų stipriai apgadintas apsauginis kopagūbris, nuplautas skardis. Pajūryje ties Preila sunešta labai daug šiukšlių – lentos, kelmai, jūros žolės susimaišiusios su buitinėmis atliekomis.

Kuršių nerijos nacionalinio parko (KNNP) vadovybė pavasarį planuoja atstatyti sulaužytus laiptus, tradiciškai bus pasirūpinta ir jūriniu kopagūbriu.

„Mums tokios situacijos, kokia susiklostė kaimynams, pasikartojimas negresia. Kasmet jau ištisus dešimtmečius prižiūrimas jūrinis kopagūbris: šakomis išklojamos išpustytos vietos, viskas sutvirtinama žabtvorėmis, todėl kopagūbris nenyksta, yra stabilus. Taigi esame apsaugoti nuo užpustymo ir užliejimo, o štai rusiškoje pusiasalio dalyje yra kitaip. Prie Zelenogradsko apskritai vietomis nebelikę kopagūbrio, nes niekas jo ir neprižiūrėjo, ir neaugino. Tad dabar jie atsidūrė nepalankioje padėtyje: kelias – užlietas vandeniu“, – „Lietuvos žinioms“ teigė KNNP direktorė Aušra Feser.

Aušra Feser: „Prie Zelenogradsko apskritai vietomis nebelikę kopagūbrio, nes niekas jo ir neprižiūrėjo, ir neaugino.“

Blogiausia, kad Zelenogradsko apylinkėse esanti nerijos dalis nepatenka į Kuršių nerijos nacionalinio parko teritoriją, todėl municipalinė valdžia esą spjovė į aplinkosaugininkų rekomendacijas ir viską darė savaip.

„Nyko, nyko kopagūbris ir visiškai sunyko. Tai, kad jie paplūdimyje suklojo bangas esą sustabdysiančius tetraedrus, betono plokštes, tik pablogino situaciją. Dar labiau ją komplikuoja faktas, jog krantai toje vietoje beveik nebepasipildo smėliu. Srovė juda iš pietų į šiaurę, ir mes smėlio gauname, o jie – ne. Net ir atvežus tonas smėlio ir suformavus kopagūbrį, tai gali būti neefektyvu, nes nauja audra vėl viską nuplaus. Kopagūbrį turi stabilizuoti augalų šaknys, klojiniai. Ne veltui dar XIX amžiuje buvo sukurta originali metodika, kaip auginti smėlio juostą ir ją prižiūrėti. Rusiškoje dalyje esančio nacionalinio parko vadovybė naudojasi ta metodika, prižiūri kopagūbrį. Deja, ta dalis, kuri nepriklauso saugomai teritorijai, buvo palikta likimo valiai, tad dabar matome pasekmes“, – apgailestavo parko vadovė.

Važiavo per vandenį

Kaip atrodė piečiausia Kuršių nerijos dalis pirmosiomis sausio dienomis, matė KNNP Kraštovaizdžio apsaugos skyriaus vyriausioji specialistė Gražina Žemaitienė.

„Vykome per neriją automobiliu iš Berlyno į Nidą. Tuoj už Zelenogradsko patekome į tikrą nežinomybę: vandens apsemtas buvo ne tik kelias, bet ir visas sausumos plotas nuo jūros iki marių. Buvo neįmanoma orientuotis, kur važiuoti, dėl to automobilius lydėjo ir kelią rodė speciali mašina. Mūsiškė – aukštesnė, tik dėl to galėjome važiuoti, o žemesni automobiliai tiesiog skendo. Vandeniu apsemtas ruožas tęsėsi daugiau nei pusę kilometro“, – „Lietuvos žinioms“ pasakojo ji.

Stichiniais vaizdais socialiniame tinkle pasidalijo ir rusiškoje nerijos dalyje įsikūręs nacionalinis parkas.

„Graudu, labai graudu prarasti kiekvieną mūsų mylimos žemės centimetrą. Gamta, pasigailėk nerijos!“ – emocijų neslėpė Larisa Koreiskaja. Dar viena rusė Valentina Usenko atkreipė dėmesį, kad visų akys turėtų krypti į nuplauto jūrinio kopagūbrio vietą.

„Uždaryti ir sutvirtinti kopagūbrį – sudėtinga, bet įmanoma. Tvoros ir kontroliniai postai palauks. Kopagūbris ardomas ne vienus metus. Gyvenu čia 58 metus ir to dar nebuvau mačiusi“, – prisipažino ji.

Komentatoriai negailėjo piktų žodžių Zelenogradsko valdžiai, kuri esą kaltę vėl suvers stichijai ir toliau nieko nedarys, nors būtina atkurti jūrinį kopagūbrį, kitaip užsemiami plotai tik didės, ir nerija išties virs sala.

„Visa bėda, kad politikai neklausė nacionalinio parko vadovybės ir viską darė, kaip patiems šovė į galvą. Nebuvo vykdoma jokia ilgalaikė krantotvarkos programa, todėl jūrinis kopagūbris sunyko. Dabar per bet kurią stipresnę audrą Baltijos vanduo vėl laisvai skverbsis marių link. Juk žiemos – vis švelnesnės, o vėtros – dažnesnės. Sunku pasakyti, ar apskritai įmanoma išgelbėti neriją nuo salos likimo, nes piečiausioje jos dalyje pusiasalis nebepasipildo smėliu, kurį srovės neša į šiaurę“, – svarstė D. Jasaitis.

Salų jau būta

Įdomu tai, kad Kuršių nerijos pusiasalis tik pastaruosius kelis šimtmečius tįso kaip vientisa 98 kilometrų smėlio juosta. Senovėje tai buvusi salų grandinė su tai prasiveriančiomis, tai užankančiomis protakomis.

„Vikingų laikais, prieš tūkstantį metų, būtent ties dabartiniu Zelenogradsku, piečiausioje nerijos dalyje, egzistavo protaka į Kuršių marias. Vėliau ji užako. Senovėje žmonės kūrė gyvenvietes prie protakų, tačiau kraštą užėmus Vokiečių ordinui, Kuršių nerija tapo labai svarbiu karo, pašto keliu, vedančiu į Livoniją, todėl tas protakas žmonės panaikindavo dirbtinai. Tačiau stichija darė savo: yra žinoma, kad 1821 metais net Kopgalis buvo virtęs sala, nes buvo pralaužtas tik pradėtas formuoti kopagūbris, dalis sausumos užlieta jūros“, – „Lietuvos žinioms“ pasakojo Lietuvos jūrų muziejaus istorikas Dainius Elertas.

Anot jo, kaimynai turėtų labai rimtai susimąstyti apie būtinybę atkurti jūrinį kopagūbrį, nes šių metų audra buvo palyginti nedidelė, tačiau jos pasekmės – jau skaudžios.

„Priešistoriniais laikais tų salų susiformavimas vykdavo natūraliai: protakos tai atsirasdavo, tai užakdavo. Jų pėdsakų nerijoje ir dabar esama. Vėliau žmonės ėmė kištis į tuos procesus, nes gamta toliau darė savo. XVI amžiuje buvo atsiradusi protaka ir prie Šarkuvos, ją ordinas didelėmis pastangomis panaikino“, – dėstė istorikas.

Jo teigimu, rusai padarė didžiulę klaidą – nesirūpino jūrinio kopagūbrio išsaugojimu.

„Nebuvo sisteminio požiūrio. Darytos vienkartinės akcijos. Paplūdimyje pridėjo betoninių blokų, teatraedrų, mašinų padangų ir manė, kad šios priemonės bus ilgalaikės. Tokio elgesio rezultatus matome. Prižiūrint krantus, apsauginį kopagūbrį būtina nuolatinė stebėsena. Jie to nedarė. Iš kaimynų turime progą pasimokyti ir mes: labai svarbu atsakingai elgtis ir žvelgti į ateitį. Tai turėtų suprasti ir uostininkai, kurie vis gilina uosto akvatoriją ir gali pažeisti geologinius sluoksnius“, – kalbėjo D. Elertas.