Įlanka atsirado XIX a., kai mariose pradėta kasti gintarą. Teigiama, kad čia veikusi jo gavybos kompanija buvo vienas iš didžiausių pramonės objektų Rytų Prūsijoje. Gintaras kastas apie 30 metų, vidutiniškai kasmet būdavo išgaunama per 70 tūkst. kilogramų. Gintaru prekiavę verslininkai išgarsino Juodkrantę, ir ši iš mažo žvejų kaimelio virto prašmatniu kurortu.
Įlankos sutvarkymo koncepciją pateikę architektai iš Kauno siūlo atkurti gintaro kasėjų barakus, juose įkurti unikalų gintaro gavybos muziejų, įsigyti autentišką garinę žemkasę gintarui kasti.
„Aišku, mes labai svajojame, kad turistai patys galėtų kasti gintarą mariose: būtų tokia šlapioji, purvinoji dalis, kur jie patys galėtų ir išplauti, ir pažiūrėti, kokia laimė jų laukė“, – viziją LRT Televizijai pasakoja Kuršių nerijos nacionalinio parko direktorė Aušra Feser.
Išanalizavus istorinius XIX–XX a. sandūros žemėlapius paaiškėjo, kad pradžioje Gintaro įlanka buvo tik stačiakampė medinė prieplauka, aplink kurią vėliau piltas iš marių iškastas gruntas. Supilta buvo apie 50 hektarų teritorija, o prieplauka virto įlanka.
Atkuriant istorinę tiesą, kaip siūlo architektai, dalį dabartinės įlankos greičiausiai tektų vėl užpilti, pakeisti šiandieninę kranto liniją. Ar tai bus įmanoma, sunku pasakyti, nes Gintaro įlanka – istorinis draustinis.
„Kaip tik vertingoji šio istorinio draustinio savybė yra kranto linija. Pirmiausia reikalingi geologiniai, istoriniai tyrimai, nuo jų mes ir pradėsime“, – tikina A. Feser.
Tyrimams ir teritorijos planavimo dokumentams parengti prireiks dvejų metų, statyboms – dar maždaug antra tiek. Lėšų darbams tikimasi gauti iš Europos Sąjungos fondų.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą