Musės
Musės - neatsiejamas mūsų gyvenimo zoologinis fonas. Skraido, zvimbia, ropinėja, tupinėja kur reikia ir kur ne... Jos netrukdo tik tol, kol neatsitupia tau ant nosies galo. Tu ją nuveji, ji vėl įkyriai tupia... ir taip be galo, kol tu jos nepritrenksi...
Vokiečių, kurie prieš gyvenimo saulėlydį nostalgiškai traukia į egzotišką jiems Klaipėdos kraštą - Vakarų Lietuvą, musėmis nepavadinsi. Tiesa, jų vasarą pas mus lankosi daug, bet... Šiuo atveju musėmis sąlyginai vadinsime vaikus. Vaikus, kurie (kai kurie) atmintinai žino valiutos kursą, moka pagrindines frazes ir žodžius vokiškai: gib (duok), šraiber (tušinukas), kauf (pirk), danke (ačiū), na, ir, aišku, puikiai žino, kad vertingiausias dalykas yra "doičmarkė".
Prie "Klaipėdos" viešbučio sustojus ištaigingam autobusui-tvirtovei "Neoplan" ir pradėjus iš jo lipti steriliems vokietukams, vaikai kaip musės aptupia juos. Siūlo bukletus, atvirukus su Klaipėdos vaizdais arba tiesiog reikalauja: duok gumos. Guma ir sausainiai - jaunesnių privilegija. Vyresnieji griežtai reikalauja "doičmarkių". Jie tarpusavyje bendrauja maždaug taip: "Durniau, prašyk 10 pfenigių, vis tiek markę duos!" Visa tai palydima rusišku-pabaltijietišku folkloru, nespausdintinu netgi "Vakarų eksprese".
Pasivaikščiojau su vienais ekskursantais iš Kelno. Vaikai-musės kaip indėnai klykia, rėkia, lando tarp kojų, tampo vokiečius už skvernų. Na, o kur ten vokiečiui suprasti atkakliai gidės pasakojamą istoriją apie Anikę, jeigu jį tuo metu už abiejų skvernų tampo vaikai. Mirksi gailiomis akytėmis. Dieve, Dieve, jie gal kokius metus kąsnio burnoje neturėję, ir todėl reikėtų duoti jiems po "doičmarkę" (rublių vaikai neima, jų neapgausi). Na, o jeigu vis dėlto tu jam nieko nedavei ar net pabandei pabaidyti, tuojau būsi apšauktas. Jie, pasirodo, žino ir vokiško folkloro deimančiukus. Jie nieko nedavusį Vokietijos pilietį gali išvadinti dick (storas) ar net scheisse (švelniai tariant - mėšlas). Vokiečiai pastėrę, na, o musės-vaikai patenkinti. Kas jiems. Išvadino vokietį trumpais bei aiškiais žodžiais ir aptūpė kitą ekskursiją. Gal iš kitų ką nors gaus.
Mums bevaikščiojant po senamiestį, vienas 11-metis piliečiukas saujoje turėjo tiek "doičmarkių", jog, jas pardavęs, jis būtų galėjęs mėnesį maitinti... savo plačią giminę. Kita mergaičiukė žaidė su tokios tobulos konstrukcijos "šraiberiu", kad pavydas ne vieną žurnalistą būtų apėmęs. Jeigu tik galima pavydėti ubagystės!
Na, o kaip į ubagystę reaguoja patys vokiečiai? Pasirodo, prieš leidžiantis į kelionę mūsų kraštuosna juos smulkiai instruktuoja, kaip elgtis. Be to, bukletuose rašoma, jog kiekvienas tikras vokietis, prieš išeidamas į miestą, turi pasiimti smulkių, kramtomosios gumos, "šraiberių", sausainių etc. - kitaip nuo musių neatsiginsi.
Gidės jiems aiškina, kad pas mus visko yra, tik brangu, o vokiečių nuolaidžiavimas vaikams tik skatina ubagystę. Vaikai apie orumą nieko neišmano, na, o vokiečiai turbūt galvoja, kad daro labai gerą darbą. Ar išties geras darbas - skatinti vaikų elgetavimą?! Štai tokie ir kitokie panašūs dalykai numeta Lietuvą į Trečiojo pasaulio šalių galą eilėje.
Kontrastas tikrai vertas didžios nuostabos. Gražiausioje Europoje Teatro aikštėje visai neapskarmaliję vaikai aplipę švarius vokiečius. Staiga nuo jų būrio atitrūksta ir pradeda bėgti teatrabarinis Ruslanas, džiaugiasi "doičmarkę" gavęs. Netoli tenubėgo. 16-metis "šuleris" Ruslaną griebia už "škirkos" ir "doičmarkė" iškeičiama jokiam pasaulio bankininkui nesuprantamu kursu - trys rubliai (!) už markę. Ruslanas dar kvailiukas - mažas juk. Paaugs - ir jis kaip tikras vyras tvirtai žinos, koks yra valiutos kursas.
Tai tokie tad vaikai-musės. Ir visai neblogai jų būryje atrodė didelė kovotoja prieš rūkymą ponia Adelė, vadinama Gintarine Ledi, arba žilstelėjęs pilietis, įkyriai vokiečiams siūlantis metalinius rublius ar ordinus, bet niekada neturintis rūkyti.
Ką gi daryti? Velniai žino, mielieji! Aišku viena, kad tautinė policija ir pedagogika su musėmis nekovos. Tiesiog tam dar nepasiruošta...
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą