Du kaimynai, gyvenantys renovuotame Endriejavo mokytojų name, išsitarė, kad iš dyko buvimo atsidavė pomėgiams: vienas rašo knygas, kitas lipdo skulptūras. Ir dėl to randasi labai gražūs dalykai...
Gamtos vaikas
Penkiasdešimt metų Endriejavo mokykloje mokytojavęs Antanas Žemgulis gimė per dvylika kilometrų nuo jos, Pajuodupio kaime, devynetą vaikų užauginusio eigulio šeimoje. Vyresniems broliams siekti mokslų sutrukdė karas. O jis, baigęs Klaipėdos mokytojų institute geografijos specialybę, drauge su būsima žmona Eugenija visą gyvenimą gilinosi į gamtos mokslus.
2005 m. ponas Žemgulis Žemės ūkio ministerijos buvo apdovanotas angelo skulptūra kaip Lietuvos kaimo šviesuolis. Žmogui kelia juoką tas titulas. Esą tai tas pats, kaip "žvaigžde" būti...
"Žemės turėjome labai mažai, todėl karves miške ganydavom ir piene buvo daug vitaminų. Žalčių pas mus nerasi, užtat gyvačių pasigaudavom kasdien. Kaimynai jas sušerdavo kiaulėms, praradusioms apetitą. Užpildavo degtine ir trindavo savo skaudamas vietas ar išgerdavo po truputį kaip vaistą nuo visų ligų", - pasakojo vyras, kurio žmona pavaišino skalsia sula, užraugta su serbentais ir ąžuolo šakelėm.
"Grįžęs iš kariuomenės norėjau studijuoti literatūrą, bet manęs nepriėmė į tą specialybę Klaipėdos konservatorijoje, gal užkliuvo mano žemaičiavimas", - sakė Antanas, parašęs ne vieną straipsnį monografijai apie Endriejavo kraštą garsinusius žmones. Straipsnius jai rašė ir pokalbininko žmona, ir dukra.
A. Žemgulis parašė jau aštuonetą knygų. Išskirtų pasakojimą apie pokario kraštiečių šeimos gyvenimą, knygnešius, ir istorinę apysaką apie žemaičių gyvenimą 1408-1410 metais, Žalgirio mūšį. Savo lėšomis ją išleido Seimo narys Petras Gražulis ir po egzempliorių padovanojo vos ne keturiems šimtams Endriejavo abiturientų, garbiems bendrapiliečiams.
 |
| "Tos knygos atsiranda savaime, pasiduodant laiko ir patyrimų tėkmei", - sakė Antanas Žemgulis. |
Lengvai liejasi eilės ir prisiminimai iš tarnystės tarybinėje kariuomenėje laikų - "Pokario akademijos. XX amžiaus rekrūtai". Tarnavo keturiose vietose - nuo Kalugos srities iki Karaliaučiaus, o knyga savo šmaikščiu stiliumi primena "Šauniojo kareivio Šveiko nuotykius". Karikatūras knygai nupiešė pats autorius.
A. Žemgulio gamtos stebėjimų aprašymų galima rasti ir Raudonojoje knygoje. Įstojęs į Lietuvos ornitologų draugiją, daugybę metų stebėjo apie porą dešimčių retų rūšių paukščių rytinėje Klaipėdos rajono dalyje. Seniau gervė buvo retas paukštis - nufotografavo gerviuką tyruose ir jo straipsnis pateko į laikraštį "Tiesa", kuris anuomet rašė beveik vien tik apie šviesų komunizmo rytojų...
"Gamtininkas Tada Ivanauskas gervę vadino paukščių aristokrate: elegantiška, nuostabi, o balsas - kaip trimitas. Lizdą suka ant žemės pelkėtose vietose, nuo lapių jauniklius gina stipriu snapu", - sakė žmogus, ne vieną sparnuotį išgelbėjęs nuo žūties, išbraidęs pelkes ir parašęs knygą "Gamtoje - ne vienišas".
Jeigu Dievas duos ir kas nors padės, šiais metais ketina išleisti humoreskų knygą. Joje būtų pasakojimas apie originalų mokslininką "su nukrypimais", dviejų kaimo gandonešių dialogas ir pasišiaušusios, "genialios" mokinių mintys.
Nors nevengia pasišaipyti iš žemaičių genties, sakė, kad jie yra nuostabūs žmonės.
"Jeigu sakote, kad jie - užsispyrę, esate visiškai neteisi. Žemaičiai istoriškai yra atkaklūs. Užsispyrimas kyla iš prievartos ir didelio nenoro, o atkaklumas yra iš didelio noro siekti kilnaus tikslo. Žemaičiai atkakliai siekė išlikti laisvi", - sakė vyras, parašęs humoreską apie visų Lietuvos regionų gyventojų savybes.
Anot jo, žemaitį nuo aukštaičio atskirti yra labai paprasta - aukštaitis pirma pagadina orą, o paskui apsidairo, žemaitis - atvirkščiai.
"Mano aukštaitė žmona pastebėjo, kad žemaitės moterys savo vyrus už vadžių po padu laiko. Tai koks tada yra žemaitis? Romus, nuolankus, gerbiantis moterį kaip gimdytoją žemę", - reziumavo ponas Antanas.
Nuotaikingi žaidimai
"Apie save galėsiu kalbėti, kai po poros dešimčių metų mane ištiks senatvės marazmas. Šiaip "bajerius" skaldau tik savoje kompanijoje", - gynėsi nuo interviu Petras Dapšys, savo kieme pasistatęs jaukų spalvotą namelį dirbtuvėms, aplink kurį sutūpė jo rankomis padirbti regėti ir neregėti paukščiai bei žvėrys.
Iš pirmo žvilgsnio nepasakysi, kad jie iš betono ir dar kitų nenuspėjamų medžiagų. Ypač visiems priklydėliams patinka dėmėtas prakilnios laikysenos leopardas.
"Mano žmona - mokytoja, o aš esu baigęs radijo elektroniką. Kol darbų turėjau, dirbau, o dabar viskas pasibaigė. Atsikėliau čia iš Lapių miestelio, vadinamo Lietuvos Šveicarija. Pasimirus tėveliams, mes, trys broliai kaimiečiai, pardavėme jų nuošalią sodybą, į kurią net kelias nebuvo nutiestas. Mano broliai neįsivaizduoja, kaip galima gyventi neūkininkaujant, o aš neįsivaizduoju savęs triūsiančio ūkyje. Vis ką nors konstruodavau, o kai nebeturėjau ką veikti, pradėjau žaisti su tomis skulptūromis", - sakė ponas Petras.
Pirmas jo "žaislas" buvo ištikimas šunelis.
"Žmonės ateina pas mane, pasižiūri, ir prašo, kad ką nors jiems padaryčiau: stirną po langais ar jūrų erelį. Nedarau. Jeigu būčiau skulptūras dirbęs visą amžių, turėčiau patirties... O jeigu skulptūra nelaikys, sugrius, mane vadins sukčiumi. Nuvažiuokit į turgų pažiūrėt, kiek plastmasinių gaminių, visokių mikimauzų yra - vienu ypu padaro 50 "štukų", o aš briedį dariau du mėnesius, daug rankų darbo įdėta. Daugmaž žinau žvėrių anatomiją. Mėgstu pabūti gamtoj, pažvejoti, nors didesnės kaip šešių kilogramų lydekos mūsų Kapstato ežere nesu pagavęs", - sakė savamokslis meistras, kuriam idėjų netrūksta.
Žmonių stovylų, dievuliukų jis nelipdo, bet gorilų, mūsų protėvių, šeimyną drąsiai sukūrė.
"Pernai buvau užsikepęs padaryti nuogą moteriškę su meškos galva, ir maketą buvau pasidaręs, bet mane kaimynai pradėjo šiepti: "Neužsiiminėk onanizmu." Dabar suprantu - juo kvailiau padarysi, juo labiau į save dėmesį atkreipsi. Pastebėjau, kad žmonės ir pavydi man tų balvonų. Ypač tie, kurie patys nieko nedaro. Gerai dar, kad skulptūrų nevartalioja. Humorą mėgstu, bet ir iš to liūdesio, gyvenimo druskos gimsta skulptūros", - sakė P. Dapšys.
Ivona ŽIEMYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą