Apie valią priešintis

Apie valią priešintis

Klaipėdos universitetas, įgyvendindamas projektą, leidykloje "Druka" išleis kolektyvinę monografiją "Valia priešintis: paramilitarizmas ir Lietuvos karinio saugumo problemos", kurios autoriai - Vytautas Jokubauskas, Jonas Vaičenonis, Vygantas Vareikis ir Hektoras Vitkus.

Knygos autoriai sudarė galimybę "Vakarų ekspreso" susipažinti su keliomis jos ištraukomis. Šįkart pristatome Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslo darbuotojo dr. V. Jokubausko parengtą publikaciją "Gulėjo žmogus šaulio pilka uniforma".

Karininkų įtaka

Lietuvos partizaninis karas prieš sovietus 1944-1953 m. yra kontroversijų kupinas įvykis. Dažnai užsiduodame klausimą, kas lėmė, kad kovotojai sudėtingomis sąlygomis priešinosi ištisą dešimtmetį. Ar tai buvo spontaniška, o gal nulemta ankstesnių patirčių?

1946 m. rudenį iš esmės susiformavo pasipriešinimo organizacija, kurią sudarė septynios (vėliau devynios) apygardos, pastarosios dalijosi į rinktines. Tiek apygardų, tiek žemesnių struktūrinių vienetų formavimuisi įtakos turėjo buvę Lietuvos kariuomenės karininkai (daugiausiai leitenantai ir kapitonai). Buvusi karininkija iš miškuose susirinkusių vyrų būrių formavo pasipriešinimo pajėgas.

Lietuvos laisvės armija (LLA) buvo sukurta 1941 m. ir tapo organizaciniu pagrindu pokario partizaninėms kovoms tiek struktūros, tiek veikimo programos, tiek vadovavimo ginkluotam pogrindžiui atžvilgiu. LLA vadovavo Kazys Veverskis, o nuo 1944 m. LLA veikloje dalyvavo ir brg. gen. Motiejus Pečiulionis bei daug kitų karininkų.

1944 m. LLA paskelbė Lietuvoje karo padėtį, uždraudė organizacijos nariams trauktis iš Lietuvos ir įsakė burtis miškuose į partizanų vienetus. Pasak tuo metu Kriaunų LLA grupei vadovavusio šaulio ir 1941 m. birželio sukilimo dalyvio Tomo Sabaliausko, jam "buvo skirta užduotis organizuoti Obelių valsčiaus Kriaunų miestelio LLA skyrių, į jį įtraukiant "baltuosius partizanus" (Birželio sukilimo dalyvius), šaulius ir kitus asmenis. Be to, man (T. Sabaliauskui - Aut. past.) buvo nurodyta, kad, įtraukiant žmones į LLA organizaciją, neminėti LLA pavadinimo, bet sakyti, jog renkami savanoriai, kovosiantys dėl nepriklausomos Lietuvos, taip kaip 1918-1919 m.".

Taigi eita ginti Lietuvos, taip kaip prieš ketvirtį amžiaus po Pirmojo pasaulinio karo.

Pažymėtina, kad 1944 m. žvelgiant per lietuviškos gryčios langą padėtis atrodė labai panaši į 1918 m. situaciją: Vokietija pralaimi karą, sovietai "nukraujavę", o lietuviai išsaugojo gyvosios jėgos mobilizacinį potencialą - tuoj prasidės tarptautinės derybos ir atsikurs negausios Lietuvos karinės pajėgos, kurios, kaip 1919 m., nulems valstybės suvereniteto atstatymą.

Svarbus šaulių vaidmuo

Apie partizaninio pasipriešinimo pradžią partizanas Edvardas Guoga pasakojo: "Vyrai pradėjo plūsti į mišką ir į mūsų stovyklą Valkų kalvose. Mėnesio pabaigoje buvo jau apie 200 vyrų, o karininko nė vieno. Buvo tik keletas puskarininkių ir Lietuvos kariuomenėje tarnavusių eilinių. Laimei, netrukus atsirado karininkas - kapitonas Jurgis Valtys, kuris tuojau pat suskirstė žmones į būrius ir skyrius, paskyrė vadus. Vienam skyriui teko vadovauti man."

1940 m. LŠS išleistame leidinyje "Šaulių taktikos bruožai" dėstoma: "Šauliai veikia mažomis grupelėmis. Tokiose grupelėse išlaikyti aukštame lygyje dvasines jėgas yra sunkiau kaip didesnėse masėse. Gerai yra, jei kiekvienoje grupelėje atsiranda bent po vieną mokytinį, tam tyčia parengtą šauliškiems uždaviniams tiek kariniu, tiek dvasiniu atžvilgiu."

Turimi duomenys leidžia konstatuoti, kad iš 48 pokario laisvės kovų vadų, vadovavusių devynioms partizanų apygardoms, 17 buvo Lietuvos karininkai arba baigę karo mokyklą, bet 1940 m. dėl politinių motyvų negavę karinio laipsnio. Dar aštuoni buvo Lietuvos kariuomenės puskarininkiai bei viršilos, aštuoni šauliai, keturi policininkai, keturi tarnavo kariuomenėje. Tarp jų būta ir skautų, jaunųjų ūkininkų, ateitininkų, t. y. patriotinių tarpukario organizacijų narių. Labai dažnai vienas asmuo priklausė bent dviem įvardytoms kategorijoms, todėl galima tvirtinti, kad mažiausiai 31 asmuo tarpukariu priklausė Lietuvos karinėms pajėgoms. Kitus du galima nurodyti kaip mokėjusius naudoti ginklą, nes jie buvo Vidaus reikalų ministerijos pareigūnai - policininkai. Taigi 33 vadai (arba 68,75 proc.) buvo nepriklausomos Lietuvos karinių ar pusiau karinių struktūrų atstovai.

Po pastarųjų žūties jų vietą užėmė jauni vyrai, kurių dalis dalyvavo 1941 m. birželio sukilime ir vėliau tarnavo vokiškuose policijos daliniuose. Dažnu atveju šios kategorijos partizaninio pasipriešinimo vadai pirmą kovos krikštą gavo tik pokario kovų metu.

Mokytojų "manifestas"

Tarpukariu Lietuvoje dažnai tas pats asmuo buvo atsargos karininkas, šaulys ar net šaulių būrio vadas ir mokytojas. Todėl sunku pervertinti tarpukario lietuviškos mokyklos ir jos mokytojų svarbą antisovietiniame pasipriešinime.

Sovietai jau 1940 m. gavo aiškų signalą, kad tie, kurie vedė Lietuvos vaikus į gyvenimą, ves ir į kovą už laisvę. Jau po sovietinės okupacijos ir aneksijos, 1940 m. rugpjūčio 14-15 d., Kauno sporto halėje vyko Lietuvos mokytojų suvažiavimas, jo metu po "Internacionalo", kurio žodžių niekas net nemokėjo, kažkur halėje būrelis mokytojų užtraukė - "Lietuva, Tėvyne mūsų...", o tada pakilo visa tūkstantinė halė ir galingai sugiedojo "Tautinę giesmę". Tai buvo mokytojų "manifestas" ir sykiu "nuosprendis", jų laukė neišvengiama kova ir represijos. Sovietinės okupacijos išvakarėse Lietuvoje buvo kiek daugiau kaip 10 tūkst. mokytojų, iš jų beveik 3 tūkst. buvo šauliai.

Partizanų ryšininkas Alfonsas Kirstukas apie savo buvusį mokytoją - partizanų būrio vadą Kazimierą Kalpoką rašė: "Pažinojau jį kaip vieną atkakliausių ir ryžtingiausių mūsų krašto partizanų vadų. Susipažinom, kai jis buvo Žiobiškio pradinės mokyklos mokytojas. Prisimenu jo įdomias pamokas ir ypač mokyklines šventes, kur susirinkdavo visas kaimas. Iškilminga būdavo Vasario 16-oji, kurioje būtinai dalyvaudavo šauliai, nes mokytojas buvo šaulių vadas. Buvo teisingas ir jautrus pedagogas, savas žmogus - mokiniai juo pasitikėjo. Mums, mokiniams, jis buvo mokytojų mokytojas, visiems kitiems jį pažinojusiems - likimo karys. Jau pirmomis okupacijos dienomis jis organizavo savisaugos būrius, gynė kaimo žmones nuo plėšikaujančių kareivių ir rusų partizanų."

O anot K. Kalpoko giminaitės Zitos Gimbutienės: "Kazimieras vadovavo 1941 m. sukilimui. Palikus raudonarmiečiams Rokiškį, jis surinko šaulių savanorių būrį, siekdamas neutralizuoti okupantų kariuomenės likučius <...>. Vėliau beveik visi Kazimiero paruošti šauliai tapo jo būrio partizanais."

DAINAVOS apygardos partizanai Antanas Subačius-Tauras (kairėje) ir Petras Kasiulevičius-Tigras.

Buvusių šaulių vaidmuo buvo pastebimas ir baigiamajame antisovietinės ginkluotos kovos etape Lietuvoje. Paskutinis Žemaičių apygardos partizanas Pranas Končius-Adomas buvo jns. puskarininkis, Salantų policijos nuovados policininkas ir šaulių būrio narys.

Išskirtinį šaulių vaidmenį pokario partizaniniame kare patvirtina ir emocinis tragiškų aplinkybių išgyvenimas. Apibūdindamas giliai į atmintį įsirėžusį vaizdą, pamatytą 1946 m. pradžioje Kamajų miestelyje priešais MGB būstinę ir tokį būdingą pokario Lietuvos miestelių kraštovaizdžiui, vienas pokario partizaninių kovų liudininkų atsiminė: "Gulėjo žmogus šaulio pilka uniforma ir šaulio ženklu, prisegtu prie krūtinės. Veidas apžėlęs, su nedidele barzda, tylus, ramus, išsitiesęs, basas - tai Lietuvos partizano lavonas."

Bus daugiau

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder