Apuolės pakilimui padės kovos su švedais

Apuolė - Skuodo rajono, Aleksandrijos seniūnijos kaimas, esantis už 11 kilometrų į pietryčius nuo Skuodo. Įsikūręs tarp dviejų upių - Luobos ir Šatos. Kaimą garsina Apuolės piliakalnis. Maždaug 130 gyventojų.

Šiose apylinkėse yra toks posakis: jei neužkopei ant piliakalnio, negali girtis aplankęs Apuolę. Gal todėl nuo piliakalnio dairytis po kaimą ir pradėjome.

Stogastulpis prie Apuolės piliakalnio

853-854 m. didelė švedų kariuomenė čia puolė Apulia vadinamą kuršių miestą, kuris gynėsi 8 dienas. Tai byloja šaltiniai. Kovų istorijos, pirmųjų gėlių kilimais nukloti piliakalnio šlaitai, galingi ąžuolai viršūnėje, ugniakurai ir lieptai papėdėje - visa tai be didesnių pastangų padeda atsidurti anuose laikuose.

Jau ketvirti metai čia vyksta Baltijos jūros regiono senovės genčių karybos ir amatų festivaliai, imituojami mūšiai.

Fantastiškos dviejų dienų žaidynės apuoliškiams - ir pasididžiavimas, ir rūpestis. "Neduok tu Viešpatie, kiek tas jaunimas šiukšlių palieka. Po festivalio einame ir rankiojame aplink sodybą su vyru, o piliakalnyje seniūnija valo", - barėsi arčiausiai piliakalnio įsikūrusi Velta Girdžiūnienė.

Po piliakalnį ir jo apylinkes kadaise skelbdamas Dievo žodį vaikščiojo šventasis vyskupas Ansgaras

Buvo gaila, kad Velta atsisakė fotografuotis. Mat ji ne tik gimusi čia, bet ir tėvų tėvai čia gyveno. Be to, ji - tikra latvė, viena iš kuršių palikuonių, kurių šiose apylinkėse yra ir daugiau. Tvirtinama, jog Apuolė yra pirmoji rašytiniuose šaltiniuose paminėta Lietuvos vietovė ir kad tai buvusi senovės kuršių žemių sostinė.

"Prie piliakalnio ne tik šiukšlių dėžių - ir pavėsinių, ir geros reklamos reikėtų", - kalbėjo Apuolės bendruomenės centro pirmininkė Vilija Vaškienė. Anot jos, kai šalia gyveni, sunku suvokti tikrą svarbą, šią vietą, giliau ją atvėrus, norėtųsi visam pasauliui parodyti bei įamžinti. Galvojama apie projektus šia kryptimi.

Stanislovas ir Ona Odinai tikino, jog gyventi Apuolėje bėdos nėra, o tai reiškė, jog čia gyventi gera

Daugelis apuoliškių atstovauja 80-mečių kartai - šis faktas tiesiog provokuoja užrašyti jų pasakojimus, - su dideliu švelnumu kalbėjo pirmininkė, vis padūsaudama, kad trūksta laiko. Palaidoti prisiminimų neleidžia ir sąsaja su žymia archeologe Marija Gimbutiene, buvusia Alseikaite, kurios šaknys čia, piliakalnio pašonėje. Ir čia buvę kasinėjimų, dalį radinių išvežę į Kauno muziejų, o dalį pasiėmė vietiniai žmonės.

Vilija Vaškienė: "Piliakalnis ir istoriniai įvykiai - gal svarbiau atvažiuojantiems, bet ir vietiniai prie ąžuolų eina pabūti."

Kovą metelių sulaukusią Apuolės bendruomenę sudaro 5 kaimai: Apuolė, Kaukolikai, Juknaičiai, Šarkė ir Daujotai. Mūsų atvykimo išvakarėse bendruomenė nutarė pradėti gamtos tvarkymo akciją - kurti parkelį su gėlynais ir Savarankiško gyvenimo namus, tačiau visa tai bus Kaukolikuose, už 3 kilometrų nuo Apuolės.

Po didžiųjų mūšių šioje vietoje likę daug kaukolių, todėl kaimą pavadinę Kaukolikais, o Apuolės pavadinimas kilęs nuo žemaitiškai tariamo: "Ar puolė?" Šnekama ir kitaip: "Apuolė prapuolė", - toks posakis buvęs, pradžia gal nukritusi. Iš energingo ūkininko išgirdome ir priešingai: "Apuolė neprapuolė."

Dauguma gyventojų - vietiniai, "svetimų" gal prieš 4-5 metus atsikėlė, bet ir tai - iš aplinkinių kaimų, o visiškų naujakurių nėra.

Tautvydą pasivijome, kai iš mamos draugės Birutės jis nešėsi padovanotą šuniuką

Kur šiose apylinkėse pasisuksi, ten Odinų sutiksi. Odinas buvęs vienas iš švedų dievų. Švedų kariai melsdavęsi iškėlę į viršų rankas ir tardami "Odin". Kadangi švedai puolę Apuolę ne kartą, spėjama, jog palikuonių galėję likti, juolab kad daugelis Odinų esą karingo charakterio. Tačiau apuoliškį Stanislovą Odiną aplankius, hipotezė susvyravo, bent jis neigė turįs švediško kraujo, kad ir iš labai seniai.

Netikėtai mums buvo "atsiųstas" gidas. Grynas žemaitukas Tautvydas pasakojo, kaip su namiškiais atsikraustęs iš trobos miške, kur gyventi bijojęs, "ūždavę" vilkai, sakė, o matyti nė vieno nematęs. "Va, ėjom "plėikt" į tą trobą, ir toj "plėikiem", - dar kalbėjo kone užsienietiškai, ir vos nepapuolėme į bėdą dėl nesupratimo. Pasirodo, per Velykas ėjęs su broliu ir su draugais per visą kaimą berželių rykštėmis plakti ir kiaušiniauti.

Deja, pasak vietinių, visi įvykiai - Aleksandrijoje ar Kaukolikuose, o čia beveik visi pensininkai, jaunų šeimų tėra kokios šešios septynios, ir vaikų nedaug.