Prūsų Lietuvos neliko 1941 m. vasarą, tačiau Lėnės - Elenos Grigolaitytės-Kondratavičienės, gyvenimo istorija, anot autorės, pralenkė Prūsijos lietuvių istorijos pabaigą: "Jos gyvenimas - tai dalis kol kas beveik nežinomo istorijos finalo."
Prieš du dešimtmečius, Lietuvos išsilaisvinimo pradžioje, vokietė U. Lachauer rašė, kad jos herojei Elenai rūpi, kas po jos mirties nutiks šeimos nuosavybei Bitėnuose. Prieš du dešimtmečius autorė buvo tikra, jog Elenos vaikaičiai "nerizikuos tapti ūkininkais, ūkis bus parduotas iš varžytynių, ir taip baigsis paskutinis vienos Prūsijos lietuvių šeimos istorijos skyrius".
Šiandien Elenos sodyboje Bitėnuose gyvena ir sėkmingai ūkininkauja jos vaikaitis Mindaugas Karklelis.
Tęsinys
Su Bitėnų ūkininku M. Karkleliu, kaimo bendruomenės pirmininku, susitikome jo namuose, kuriuos jis paveldėjo iš savo močiutės Elenos. Močiutės nebėra jau 22 metai. Mindaugas susigrąžino žemę, naujai atstatė jos namus ir šiandien yra sėkmingiausias kaimo ūkininkas, drąsiai investuojantis į plėtrą bei naujausias technologijas.
"Mindaugas dar labai jaunas, nutrūktgalvis, neturi jokių ateities planų..." - taip apie jį sakė močiutė Elena (knygoje "Rojaus kelias") prieš dvi dešimtis metų.
Pokalbininkas per daug nesileido į kalbas bei sentimentus dėl praeities - tai, matyt, paveldėtas bruožas: reikia rūpintis šia diena, spręsti šios dienos reikalus, t. y. gyventi ir darbą dirbti šiandien.
RELIKVIJA. "Čia, kur dabar stovime, ir yra močiutės relikvijos: šitas namas, šitas kiemas, šitie laukai..."
Relikvija
Jūsų močiutės gyvenimo istorija pasklido po pasaulį. Kaip pats vertinate vokiečių rašytojos padarytą darbą?
Kaip aš galiu vertinti? Parašė kaip buvo, nieko neišgalvojo.
Kas į knygą liko nesudėta?
Neatitiko vertimas. Knygoje neliko ypatingos šio krašto kalbėsenos. Dabar svarstome, kad reikėtų iš naujo išversti.
Autorė su jūsų močiute kalbėjosi vokiškai. O Jūs mokate vokiškai?
Susikalbu. Vokiečių kalbą girdėjau nuo vaikystės: močiutė su mano mama ir teta vokiškai kalbėdavosi, kai nenorėdavo, kad anūkai suprastų.
Jūs pažįstamas su autore?
Žinoma. Ula iki šiol atvažiuoja pas mus vasaromis pasisvečiuoti. Ji čia ir turistų autobusus atlydi.
Iki šiol?
Iki šiol. Kai knyga pasirodė, būdavo, per savaitę po penkis autobusus atvažiuodavo. Dabar mažiau, bet atvažiuoja.
BITĖNŲ kapinaitėse palaidotas Vydūnas, Martynas Jankus, Jonas Vanagaitis, Valteris Kristupas Banaitis, Aleksandras Žvinakis, Elena Grigolaitytė-Kondratavičienė...
Kas tie turistai - susiję su Bitėnais?
Dažniausiai nesusiję. Nebent vienas kitas šio krašto palikuonis pasitaiko. Pernai buvo toks žmogus, kurio šaknys iš šito kaimo. Bet šiaip dažniausiai atvažiuoja dėl įdomumo - knygą perskaitę.
Jūsų močiutė Bitėnuose gimė ir visą gyvenimą čia ūkininkavo - nepaisant santvarkų kaitos. Būdama 80 metų, dar laikė karvę, 15 vištų, dvi žąsis, porą kalakutų, kiaulę ir šunį...
Jos visas gyvenimas prabėgo Bitėnuose, išskyrus laikotarpius, kai ištekėjo ir įsigijo galanterijos parduotuvę Smalininkuose, kai į Sibirą buvo ištremta, ir paskutinį gyvenimo pusmetį, kai, jau visiškai nusilpusi, buvo Klaipėdoje, pas dukrą.
Ar turite močiutės relikvijų?
Čia, kur dabar stovime, ir yra relikvija. Šitas namas, šitas kiemas, šitie laukai.
Kaimas klesti, bet...
Jūs pats irgi Bitėnuose gimėte?
Aš gimiau ir užaugau Smalininkuose.
MODERNUS, robotizuotas Mindaugo Karklelio pieno ūkis.
Jūsų senelis kadaise buvo Smalininkų muitinės viršininkas. Ar dar teko su juo pabendrauti, ką prisimenate apie jį?
Neprisimenu senelio. Buvau ketverių metų, kai jis mirė. Dzūkas buvo. Lietuvos karininkas. Po to mobilizavo į rusų armiją. Ir mano seneliai, ir proseneliai buvo ištremti į Sibirą. Senelis atsisakė organizuoti kolchozą - todėl ir ištrėmė. Mamai buvo šešeri metai, kai visus išvežė.
Pokariu "sovchozas" buvo konfiskavęs jūsų močiutės tvartą. "Yra čia tokių vyrų, kurie rankomis galėtų medžius rauti, o jie stoviniuoja per dienas arba sėdi ir geria." Čia jos žodžiai apie tą laikmetį. Kaip dabar?
Pas mus nerasite nė vieno girtuoklio ir veltėdžio. Bitėnai yra unikalus kaimas: čia gyvena 81 gyventojas, ir visi, išskyrus senukus, ūkininkauja. Tai vienas tvarkingiausių kaimų rajone. Ūkininkai nori dirbti, investuoja į naujas fermas, augina daug gyvulių. Kaimas klesti.
UNIKALUS. "Bitėnai yra vienas tvarkingiausių kaimų rajone. Čia nerasite nė vienos asocialios šeimos, visi ūkininkauja", - savo kaimo žmonėmis didžiavosi seniūnė Danguolė Mikelienė.
Kaip jums sekasi ūkininkauti?
Puikiai. Laikau pieno ūkį. Investuoju. Ūkis robotizuotas. Sektųsi dar geriau, jei niekas netrukdytų.
Ką turite galvoje?
Apsidairykite patys, pasikalbėkite su kitais čia gyvenančiais ūkininkais, su Bitėnų seniūne - ir suprasite.
Jūs - bendruomenės pirmininkas. Papasakokite.
Kadaise, Prūsijos laikais, Bitėnuose buvo 98 sodybos, močiutės žemė apėmė 1 500 kv. m. Ūkiai buvo didžiuliai, fermos didžiulės. Tada irgi buvo įstatymai, ribojimai, bet žmonės ūkininkavo - niekam netrukdė. Dabar kitokie laikai. Nori ūkininkauti - tave ne skatina, o stabdo, riboja. Norim plėstis - neleidžia užstatymo reglamentai. Aš tvartą gyvuliams savo sodyboje pasistačiau - mėšlidės neleido įsirengti. Kur man mėšlą dėti? Vežk už 2km. Iškėliau visą savo ūkį toli už sodybos.
Nes ji patenka į Regioninio parko teritoriją.
Mes suprantame, kad kraštovaizdį reikia saugoti, bet kartais prieinama iki absurdo. Užstatymo kvadratūros reikalavimai čia taikomi kaip Nidoje. Tvartas turi būti tik tokio dydžio - nesvarbu, kad naujų technologijų neįmanoma įtalpinti. Ūkininkas ant savo tvarto stogo net lietaus bokštelio negali įsirengti - "neatitinka krašto specifikos". Turėjo nuardyti. Kitas akmeninę tvorelę savo kieme susirentė - akmenys, pasirodo, irgi neatitinka krašto specifikos - turėjo išgriauti. Mums aiškina net ką namų viduje galima įsirengti. Vietinis žmogus šešerius metus fermą statė, atėjo "Regioninis parkas" - liepė nugriauti. Statybos inspekcijai tiko - Parkui ne. Parko žodis paskutinis, šventas.
Į teismą nesikreipiate?
Nenori žmonės veltis... Visi jau susitaikė, kad su Regioniniu parku nepasiginčysi. Kaimą valdo Parkas. Viename asmenyje. Jis visagalis.
Trumpiau tariant, ir klestite, ir pykstate.
Mes dirbame, bet streso sąlygomis. Toks įspūdis, kad tik ir laukia, kol žmogus ką nors pasistatys, tada ateina ir sako: netinka, nebūdinga kraštovaizdžiui, griauk. Žmonės bijo prieštarauti, jaučiasi įsprausti į kampą.
Jūs sakote - projektas suderintas, bet vis tiek liepia griauti?
Taip. Buvo, kad vietiniai žmonės net pas architektus Martyną ir Mariją Purvinus sodybos projektą užsisakė - irgi nepraėjo.
Jie gi istorikai, specialistai, žino, ką daro...
Vis tiek neatitiko kraštovaizdžio reikalavimų.
Keista...
Čia daug kas keista. Lauko negali sulyginti. Tarybiniais laikais koks girtas traktoristas dirvą išmaurojo - dabar tai jau "būdingas kraštovaizdis" - ir nieko negalima judinti. Negalima tos išmaurotos dirvos išlyginti. Apsaugines tvoreles, vadinamuosius gyvulių piemenis, žmonės palei upelį įsirengė - Parkas liepė nuardyti. Turi būti 10 metrų nuo upelio, sakė. Žmonės jau moja ranka - bijo ką nors ir daryti.
P. S.
Pagal statistiką, 30-mečiai ūkininkai sudaro vos apie 10 proc. visų Lietuvos ūkininkų. Bitėnų kaimas išskirtinis, nes čia ūkininkauja visi gyventojai, išskyrus senukus. Aplankę ir pakalbinę savininkus tų sodybų, kurių kiemuose iš tolo tviska nauji ūkiniai statiniai, išgirdome tą patį, ką sakė Bitėnų bendruomenės pirmininkas M. Karklelis, o po to patvirtino ir kaimo seniūnė Danguolė Mikelienė.
"Trūksta žmoniškumo", - reziumavo vienas bitėniškis, turėdamas galvoje santykius su Regioniniu parku. Anot jo, su vietos žmonėmis (kurie juk irgi yra "kraštovaizdžio dalis") neturėtų būti kalbama tik ultimatumais...
Mūsų, Prūsijos lietuvių, manau, jau nebėra. Jie jau seniausiai išmirė. Prie Nemuno dar gyvena keletas tokių kaip aš. Mes išnaikinti <...>. Mano vaikai ir anūkai yra lietuviai, tiesiog lietuviai. Ir nėra jokios prasmės dėl šito daugiau ginčytis.
Elena Grigolaitytė (1910-1995) iš Bitėnų ("Rojaus kelias") ----------------------------------------------------
PAVELDAS
"Raumenys stiprėja nuo darbo"
"Man buvo ketveri, broliui dveji. Tėvas kariavo, ir mama liko su mumis viena. Buvo prasidėjęs pasaulinis karas, o tai reiškė: ateina rusai. Kilo sąmyšis. Motina pakinkė gerąjį vežimą, susisodino vaikus, sukrovė ryšulius ir išvežė mus per Nemuno tiltą Tilžės ir Kalkapių link, ten gyveno mūsų giminės. Ji mus pas juos paliko, o pati apsisuko ir - atgal į Bitėnus. Reikėjo paleisti gyvulius. Dar ji norėjo paslėpti sidabrą, užrakinti spintas ir duris. Kai viską atlikusi jau grįžo per Rambyno pievas, staiga išgirdo "Stavaj! Stavaj!" Priešais išdygo šautuvai ir svetimi veidai. Praėjo ketvertas metų, kol vėl ją išvydom. Rusai suėmė ją, porą kitų moterų, kaimyną Martyną Jankų, surinko arklius ir vežimus. Iš pradžių suimtuosius nuvežė į Tauragę, į kalėjimą, po to visus išvežė į Rusiją."
***
"Išlipome lapkričio 17-ąją. Iš pradžių mus apibarstė milteliais nuo parazitų, paskui stovėjome ilgoje Nazarovo geležinkelio stotyje. Iš dangaus dribo šlapias sniegas. Pamačiau du senukus iš Smalininkų. Jie atvažiavo kaip stovi. Buvo visai netikėtai išvežti, drabužiais, kuriais tuo metu vilkėjo. <...> Paryčiais sunkvežimiais suvažiavo aplinkinių sovchozų pirmininkai ir minioje ieškojosi darbininkų. Norėjo tik darbingų, kaip kokiame vergų turguje."
***
"Beti Kriuger, mergautine pavarde Adelson, kai po karo mūsų pirmoji karvė krito kelyje nuo bruceliozės, man sakė: "Talmude parašyta, kad žmogus neturi gyvulio verkti. Žmogus gali verkti tik žmogaus." Galbūt tai ir teisinga, bet Beti niekada neturėjo karvės."
***
"Man tik įdomu, kiek aš dar galėsiu melžti? Ypač kai šalta, kai pirštai sugrumba. Kai bus litai, galbūt parduosiu Rožę. Tik ne už rublius. Nesulauks!"
***
"Savaitgaliais atvažiuodavo, o sekmadienio vakare vėl išvažiuodavo vaikai. Per visą žiemą gyvenau visiškai viena. Keliai buvo užpustyti. Ir Kūčių vakarą. Kaimynai sakė: "Ateik pas mus vakarienės." Katalikai švenčia kitaip, todėl atsisakiau: "Ne, aš neateisiu. Aš nenoriu palikti namų." Kitą dieną per pusnynus atklampojo Irena. Ji atbrido pas mane su dviem mažais berniukais - Žilvinu ir Mindaugu."
***
"Kartą grįžęs iš mokyklos Mindaugas pasakė: "Močiute, daugiau į bažnyčią neisiu. Mokytoja sakė, kad Dievo nėra ir kad tikėti - tikra kvailystė." Tada jam nebuvo nė keturiolikos, o jis vis mankštinosi, darė prisitraukimus ir boksavosi. "Iš Vokietijos galėtų atsiųsti proteino", - užsigeidė jis. Aš maniau kitaip: raumenys stiprėja nuo darbo."
Ulla Lachauer, "Rojaus kelias"
Rašyti komentarą