Po birželio 3-iosios, kai mūsų šalis minėjo Sąjūdžio 25-ąsias metines, žiniasklaidoje upėmis liejosi sąjūdiečių memuarai, dokumentika. Deja, bet Klaipėda tada vėl liko tarsi išvirtusi iš vežimo. Žinoma, Vilniuje ir Kaune telkėsi Sąjūdžio idėjų generatoriai, bet jų netrūko ir uostamiestyje.
Pradžių pradžia
Kai 1988 m. birželio 3 d. Vilniuje, Mokslų akademijoje, susibūrė Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, Klaipėdoje dar niekas nei judėjo, nei bruzdėjo. Pasak architektų Ramunės Staševičiūtės ir Edmundo Andrijausko, nebuvo net jokių ženklų, kad kas nors, kur nors bruzda. Nieko keista - jungtis prie Sąjūdžio buvo rizikinga.
Seimo narys Eugenijus Gentvilas prisimena, kad jis, tuomet jaunas mokslininkas, 1987 m. atvykęs gyventi ir dirbti į Klaipėdą, prie jau pradėjusių bruzdėti klaipėdiečių prisijungė liepos 2 d. Tada klaipėdiečiai sąjūdiečiai jau ketino apsireikšti gatvėse.
Tuomet E. Gentvilo šeima - žmona ir du vaikai - gyveno kaime. Jis neneigia, kad eidamas Sąjūdin pagalvodavo, ar neišauš diena, kai jis nebegalės nuvažiuoti aplankyti šeimos? Kai 2000-aisiais buvo paskelbti "pavojingųjų" tuometinei valdžiai ir santvarkai sąrašai, paaiškėjo, kad tas klausimėlis nebuvo vien didelių baimės akių padiktuotas.
Šiandien Klaipėdos Sąjūdžio pirmeiviai tikina baimės dėl savo likimų nejausdavę. Matyt, primiršo - besirausiant gausybėje Sąjūdžio istorijos šaltinių galima rasti visai kitokius tų pačių žmonių prisipažinimus. Netrūko atvejų, kai drąsuoliai dėl to buvo išguiti iš darbo, būdavo "tarkuojami ant kilimų". Tačiau KGB jau nebeturėjo drąsos užtvenkti upės bėgimo - juk Sąjūdis būrėsi po SSRS kompartijos generalinio sekretoriaus Michailo Gorbačiovo paskelbtos "perestroikos" vėliava.
Stigo tik kibirkštėlės
Jauna architektė R. Staševičiūtė 1988 m. vasarą stažavosi Vilniuje. Taip jau susiklostė, kad buvo apsigyvenusi būtent pas Sąjūdžio aktyvistus. Tad visiškai nenuostabu, kad bręstančio judėjimo smagratis įsuko beregint.
Grįžusi į Klaipėdą R. Staševičiūtė pasijuto nejaukiai - absoliučiai jokių ženklų, atgarsių to, kas jau kunkuliavo Estijoje, Latvijoje, o salelėmis ir visoje SSRS.
"Tarp judančių kraštų Lietuva tuo metu atrodė kaip su užkalkėjusiomis kraujagyslėmis, pro kurias, regis, ir kraujas nebeteka",- savo pojūtį prieš 25 metus nusakė ir E. Andrijauskas.
PRISIMINIMAI. Aktyviu sąjūdiečiu vėliau tapęs Dionizas Varkalis prisimena, kad eiti į pirmąjį Klaipėdos Sąjūdžio surinkimą jiedu su dailininku Vytautu Karčiausku suagitavo vienas kitą. Albino STUBROS nuotr.
Tą jausmą ne tik jam, bet ir daugeliui kitų stiprino Maskvos leidiniuose, kurie būdavo prenumeruojami ir Lietuvoje, atsiradusi publikacijų lavina, atskleidžianti ir tikruosius istorinius faktus, ir sovietinės partinės biurokratijos korupcijos mastus. Galų gale - ir socialistinės planinės ekonomikos fiasko.
"Kur mes ir kodėl mes taip gyvename?" - dar ir be Sąjūdžio oratorių ugningų kalbų tuomet savęs klausė daugelis. Tad ryžtas - reikia kažką daryti - jau kunkuliavo. Stigo tik kibirkštėlės išsvajotam laisvės troškimo aukurui uždegti.
Ryšiai užsimezgė mitinge
Prisiminimai byloja, kad Klaipėdos Sąjūdžio įkūrimo idėjos užvirė E. Andrijausko bute. Čia įspūdžius, patirtus Vilniuje, klostė Ramunė, idėjomis dalijosi kiti architektai. Bet kas, kaip, kada - atsakymų nebuvo, nes tuometinė Lietuvos spauda dar tylėjo.
Kompanija nusprendė, kad reikėtų kažkokio pareiškimo ir apsireiškimo. O birželio 24 d. Vilniuje turėjo vykti mitingas, apie kurį bendraminčiai jau buvo sužinoję.
"Vytautas Šliogeris, mano žmona Laima sėdom į automobilį - ir į Vilnių, į mitingą. Katedros aikštėje buvo surengtos SSKP partinės konferencijos delegatų palydėtuvės. Ji buvo sausakimša. Pirmą kartą regėjome taip masiškai plevėsuojančias trispalves, išgirdome ir išjautėme Tautinę giesmę. Išlydimiems SSKP delegatams buvo įteikti jau įsibėgėjusio Sąjūdžio reikalavimai. Mitinge ir užsimezgė ryšiai su Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariu Artūru Skuču. Iš jo gavau Sąjūdžio programinį lapelį - kas tas Sąjūdis, ko siekiama. Vilniuje gavome ir trispalvių vėliavyčių", - prisiminė E. Andrijauskas.
Dviejų savaičių įdirbis
Po birželio 24-osios mitingo Vilniuje pirmasis Klaipėdos sąjūdiečių susirinkimas vyko Paminklų restauravimo projektavimo institute Turgaus a. 25.
Kalbindama žmones, kiek jų ten susirinko, iš jų girdėjau skirtingą informaciją. E. Andrijauskas teigė, kad jų buvo daug. Dionyzui Varkaliui atmintis išsaugojo vaizdą, kad susirinko apie tuziną. Dabar, po 25 metų, tikriausiai niekas tiksliai nebegali įvardinti pavardžių, kas tuomet liejosi į besiburiantį judėjimą. Juk niekas pirmųjų sąjūdiečių susirinkimų neprotokolavo, vardinių sąrašų nesudarinėjo.
Ponas Edmundas įvardino aptakiai - susirinkusieji buvo gydytojai, dailininkai, architektai, aktoriai.
D. Varkalis sakė, kad jiedu su dailininku Vytautu Karčiausku vienas kitą suagitavo ir atskubėjo į susirinkimą.
Liepos 6-ąją, po kelių sąjūdiečių susibūrimų, pasitarimų Paminklų restauravimo ir projektavimo institute, jie pažiro miesto gatvėse rinkti parašų po tekstais su reikalavimais pervardinti Klaipėdos gatves, atverti priėjimą prie Klaipėdos pilies, marių, Tiltų g. palikti pėstiesiems.
"Šis judėjimas buvo dviejų savaičių įdirbio rezultatas", - sakė E. Andrijauskas ir R. Staševičiūtė.
Pirmasis driokstelėjimas
Po 1988 m. liepos 9 d. Vingio parke surengto delegatų sutiktuvių mitingo, kuriame dalyvavo daugiau kaip 100 tūkst. žmonių, į Klaipėdą grįžinėjo Vilniaus universiteto studentas Rytas Staselis, tuomet miesto laikraštyje atlikęs praktiką. Jis važiavo su Vilniaus mitinge mojuota trispalve. Ir taip jau susiklostė, kad toji studento trispalvė buvo pirmoji, suplazdėjusi Klaipėdoje.
"Iš mitingo parvažiavome paryčiais. Nemiegojęs, žinoma, ir pavargęs, su ta vėliava ir atkulniavau prie Biržos tilto", - prisiminė žurnalistas.
Pro šalį praeinantys žmonės įvairiai reagavo į vėliavą - kažkas siūlė pinigų už drąsą, kažkas skėlė pamokslą dėl buržuazinių nacionalistų atributikos propagandos. Aplink vėliavą laikantį R. Staselį zujo ir spiečius saugumiečių. Akylasis D. Varkalis pastebėjo, kad vienas jų nulėkė skambinti telefonu-automatu.
"Spėju, kad tas saugumietis savo viršininkų klausė, ką daryti su tuo "vėliavininku". Jo veidas ištįso - matyt, gavo komandą neliesti", - savo pastebėjimus, jausmus ir šiandien puikiai mena D. Varkalis.
Tomis dienomis reikėjo galutinai apsispręsti, kaip klaipėdiečiai sąjūdiečiai prisistatys daugiatūkstantinei uostamiesčio gyventojų miniai liepos 10 d. Vasaros estradoje, kur koncertuoti turėjo roko maršo per Lietuvą dalyviai, tarp jų - ir legendinė Algirdo Kaušpėdo vadovaujama grupė "Antis".
Bus daugiau
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą