Sodybos rekonstrukcijos užbaigtuvės pažymėtos įdomia konferencija ir edukacine kelione, kurioje buvo pristatyti žvejiški amatai ir laivybos Kuršių mariose tradicijos.
J. Gižas – garsus laivadirbys
Drevernoje vykusioje konferencijoje pranešimus apie Lietuvos pamario žvejų kultūrą skaitė istorikas Dainius Elertas, o J. Gižo asmenybę ir jo veiklą pristatė Lietuvos jūrų muziejaus Laivybos istorijos skyriaus vedėjas Romaldas Adomavičius.
D. Elertas pastebėjo, jog pamaryje susiklostė savitos žvejybos tradicijos ir jos būdai, kurie buvo įvairesni negu pajūrio ruože gyvenusių ir žvejojusių žvejų. Žūklė Kuršių mariose ir Nemuno deltoje buvo griežtai ribojama. Dar 1589 m. paskelbtos pirmosios žvejybos taisyklės – vienos seniausių gamtosaugos teisės dokumentų Europoje. Kuršių mariose buvo žvejojama plokščiadugnėmis burinėmis valtimis - kurėnais, venteriais, kiudeliais, bradinėmis ir kylinėmis valtimis. Jų stiebus puošė vėtrungės.
1844 m. Karaliaučiuje išleistas Prūsijos karalystės įstatymas "Dėl žvejybos Kuršių mariose“ skelbė: "Kiekvienas burvaltę turintis žvejas privalo viršutinėje stiebo dalyje iškelti dviejų pėdų ilgio ir vienos pėdos pločio skardinį skydelį su nustatytomis kaimo, kuriame gyvena žvejys, spalvomis“.
Ilgainiui šie ženklai virto unikaliais meno kūryniais, kuriuose buvo išraižyta ištisa žvejo gyvenimo istorija. Burvaltes statydavo iš ąžuolo, impregnuodavo pušų kelmų sakais. Gerai prižiūrima valtis žvejo šeimai tarnaudavo apie 100 metų.
XIX a. pab. - XX a. pr. Drevernoje gyveno kurėnų, venterinių valčių statytojas ir žvejys J. Gižas. Apie šią asmenybę daugiausia informacijos sukaupta iš jo dukters Ievos ir sūnaus Martyno pasakojimų.
J. Gižas (1867-1940) gimė Ventėje. Apsigyvenęs Drevernoje statė, remontavo Kuršių nerijos ir pamario krašto žvejų burvaltes, gamino kurėnų modelių medinius prototipus. Vienas iš J. Gižo sukurtų kurėno prototipų yra saugomas Monako okeanografijos muziejuje. Jūrų muziejaus darbuotojas R. Adomavičius papasakojo, jog apie garsų rytinės pamario pakrantės laivadirbį J. Gižą sužinojo prieš 20 metų, kuomet su kolega rinko įvairią medžiagą apie pamario gyvenvietes ir jų žvejus.
Drevernoje gyvenusi Gižo dukra Ieva muziejininkams perdavė įvairius tėvo daiktus: įrankių dėžes, oblius, pjūklus, skriestuvus, kampainius, žymeklius, veržtuvus ir kitus įrankius, šeimos nuotraukas.
Šiuo metu vienas vertingiausių Lietuvos jūrų muziejaus eksponatų – J. Gižo sukurtas kurėno modelis. Kitas įdomus eksponatas – pasidabruota lėkštė, įteikta kaip prizas Gižo sūnui už dalyvavimą kurėnų varžybose. Planuojama, kad dalis daiktų depozitu bus perduota J. Gižo sodyboje kuriamam muziejui.
J. Gižo sodyba pradėta rekonstruoti prieš dvejus metus. Pasak Klaipėdos rajono savivaldybės Strateginio planavimo ir investicijų skyriaus vedėjo Valdo Pučkoriaus, bendra projekto vertė sudaro 1,9 mln. litų. Iš Norvegijos finansinio mechanizmo skirta virš 1,6 mln. litų, iš rajono biudžeto - 285 tūkst. litų. Projekto įgyvendinimo metu rekonstruoti etnografinės žvejo sodybos pastatai – gyvenamasis namas, svirnas, malkinė, sutvarkyta aplinka ir kt.
Sodyboje įkurti Gargždų turizmo informacijos centro ir Gargždų krašto muziejaus filialai, įrengtos patalpos Drevernos bendruomenės centrui, nupirkta įstaigų veiklai reikalinga biuro įranga, baldai, sutvarkyta sodybos vidaus ir lauko muziejinė ekspozicija.
Kurėnai sugrįžta į marias
Pastaraisiais metais auga susidomėjimas senaisiais žvejų amatais bei laivybos mariose tradicijomis. Pernai mariose pirmąkart vyko žygis atkurtais etnografiniais buriniais laivais - kurėnais ir venteriais – į didžiųjų burlaivių paradą "The Tall Ship‘s Races“ Klaipėdoje. Žygio dalyviai buvo užsukę ir į Drevernos prieplauką. Šiuo metu Kuršių mariose ir Galvės ežere plaukioja penki kurėnai „Kuršis”, “Oma”, “Baltis”, “Sturm1”, “Sud 1” ir trys venterinės valtys - “Marių šuo”, “Rusnietis” ir “Latėnai”.
Šios idėjos sumanytojas – rusniškis Simas Knapkis, kurėnų, venterinių valčių statytojas. Anot jo, senieji laivai kurėnai buvo pritaikyti plaukioti sekliomis vietomis, todėl patys sverdami apie 5 tonas, plaukdami nugrimzta į vandenį tik 40 centimetrų. Pats žodis kurėnas, kaip ir kitų senųjų laivų, yra kilęs nuo žvejybos tinklo pavadinimo. Šie laivai buvo daromi iš ąžuolo ir įdervuojami pušų kelmų derva, kuri patikimai saugojo laivus.
S. Knapkis papasakojo ir apie kitą senųjų laivų tipą – venterines valtis. Statyti laivus jis pats mokėsi iš laivadirbio Viktoro Belakopikovo. Be jo Rusnėje dabar yra tik dar vienas laivadirbys, senųjų laivų statybos paslapčių išmokęs iš seno lietuvininko, išvykusio gyventi į Vokietiją.
Kalbėdamas apie senovinių laivų statybos technologijas, S. Knapkis pažymėjo, kad netgi šiuolaikiškiausi įrankiai neatstoja kartais paprasčiausio kirvio ir kalto, kaip ir jokios cheminės priemonės turbūt niekad neatstos pušų kelmų dervos. Pastatyti venterinę valtį kainuoja apie 15 tūkstančių litų ir daugiau, o kurėno nepastatysi be 50-ies tūkstančių. Kuo autentiškesnį laivą norima statyti, tuo jis išeina brangesnis.
Venterinės valtys nuo kurėnų bent išoriškai skiriasi tik dydžiu (trigubai mažesnės), tačiau lengviau valdomos. Po lentomis valties dugne yra podėlis, kuriame netgi karščiausią dieną yra vėsu, todėl gerai laikyti žuvis, kitus maisto produktus. Pabėrus akmenų valties dugne visiškai saugu susikurti lauželį, ir tai, pasak S. Knapkio, yra ne tik įdomu ir romantiška, bet ir visiškai saugu.
Drevernoje prie J. Gižo sodybos-muziejaus planuojama turėti kurėną, kuris būtų kaip atrakcija lankytojams ir kuriuo būtų galima išplaukti į marias. Taip pat planuojama sodyboje demonstruoti kurėnų ir valčių statymą, gaminti suvenyrinius kurėnų modeliukus, mokyti amatų jaunimą ir kt.
Gargždų turizmo informacijos centro direktorė D. Buivydienė pasidžiaugė, jog ši sodyba po truputį tampa jaukia sala, kurioje atgimsta pamario krašto žvejų tradicijos, o Dreverna gali tapti puikiu darnaus turizmo pavyzdžiu Lietuvoje.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą