Tikriausiai, dauguma palangiškių nė neabejoja – A. Slaboševičienė yra tikra palangiškė. Juk tiek žinoti apie miestą ir gebėti šiomis žiniomis dalintis su kitais (tiek iš svetur atvykusiai turistais, tiek vietos gyventojais) gali ne kiekvienas. Tačiau šypsenos nestokojanti moteris purto galvą.
– Esu gimusi Biržų rajone, užaugau Jurbarke, o Palangoje gyvenu apie 18 metų. Likimas taip lėmė, kad Palangoje ištekėjau antrą kartą, mano vyras Marijonas, palangiškis.
Džiaugiuosi, kad likimas atnešė į Palangą. Kartais galvoju, kad čia mane atviliojo giminės genai. Mat mano mama, gimusi Mažojoje Lietuvoje, močiutė svajojo gyventi Klaipėdoje. Išeina, kad aš išpildžiau jos norą gyventi prie jūros...
Palangoje labai gerai jaučiuosi, lyg grįžusi namo. Per tuos 18 metų nebuvo nė vienos minutės, kad būčiau pasigailėjusi, jog atvykau į šį nuostabų miestą.
Ir nereikia svaidytis tuščiomis frazėmis, kaip mylime ar reikėtų mylėti savo miestą. Aš tai darau nuoširdžiai, man čia išties labai gera.
– Kaip ir kada Jūsų gyvenime atsirado darbas Turizmo informacijos centre? Gal kažkas pastūmėjo, gal pati svajojote apie tokį darbą?
– Esu baigusi bakalauro studijas Vilniaus pedagoginiame universitete, įgijau rusų kalbos ir literatūros bei pradinio ugdymo mokytojo profesiją. Dirbau mokykloje 8 metus. Labai patiko šis darbas, tačiau taip išėjo, jog atsisakiau darbo mokykloje, nes keičiau gyvenimą, atvykau į Palangą.
Čia ieškojau darbo taip pat iš pradžių mokykloje, bet laisvų vietų tada nebuvo.
Keletą metų dirbau kitur, kol į rankas pakliuvo laikraštis su skelbimu apie darbą Palangos turizmo informacijos centre...
Turiu prisipažinti, nelabai žinojau koks konkrečiai tai darbas, bet atsimenu jausmą, norėjau, labai labai jo norėjau. Manau, kad tuometinė mano vadovė, šviesaus atminimo Alla Valužienė, pajuto tą mano begalinį norą dirbti svajonių darbą ir priėmė.
Nė nepajutau, kad baigia prabėgti 12 metų (sukaks rugsėjo 11 d.), kai čia dirbu. Niekada negalvojau, kad čia dirbsiu taip ilgai. Matyt mane užbūrė pats darbas, kolektyvo atmosfera ir laikas tartum pats prabėgo. Nors yra sakoma, kad žmogus turi keisti darbą kas keletą metų, jog tobulėtų, aš tiesiog nežinau, kur dar kitur galėčiau dirbti.
Man patinka, kad šis darbas verčia tobulėti, kasdien galima susidurti su naujais iššūkiais, jame niekada nėra nuobodu.
– Kada nusprendėte tapti gide? Kodėl? Kokia buvo aplinkinių, namiškių reakcija į šį pasirinkimą?
– Viskas vystėsi nuosekliai. Man visada patiko kalbos, studijavau rusų kalbą ir literatūrą, labai norėjau tapti vertėja, o vėliau atsirado svajonė tapti gide.
Ir vėl šį žingsnį paskatino žengti vietos spauda. Puikiai atsimenu, kad perskaičius laikraštyje straipsnį apie Palangos gidų gildijos pirmininkę Angelę Martinkėnienę, labai susidomėjau šia profesija, susiradau Angelės kontaktus, parašiau jai, paklausinėjau detalių ir nusprendžiau tapti gide.
Mano vadovė, Alla mano norą palaikė ir 2009 m. aš baigiau Vakarų Lietuvos gidų kursus Klaipėdoje. Su kai kuriais buvusiais bendrakursiais bendraujame iki šiol.
Kalbant apie namiškius, manau, kad mums visiems būdingos tos pačios savybės. Mano sesuo taip pat yra pedagogė, dirba mokykloje iki šiol.
Visos šeimos bruožas – smalsumas, noras tobulėti, pažinti, nesustoti vietoje. Visa tai lėmė, jog vos prieš metus įstojau studijuoti turizmo ir rekreacijos specialybės magistrantūroje Klaipėdos Universitete, tad nuo ateinančio rudens būsiu antro kurso studentė.
Iš pradžių labai jaudinausi, galvojau kaip jausiuosi, studijuodama brandžiame amžiuje. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad studijuoti bet kokiame amžiuje yra puiku.
Studijos verčia pasitempti, domėtis, įdėti galbūt daugiau pastangų nei jaunesniems kolegoms, tačiau man puikiai sekasi.
– Gal prisimenate savo pirmąją ekskursiją? Kokia ji buvo?
– Pirmoji ekskursija buvo po Palangą, labai jaudinausi, tas jausmas lydi iki šiol. Kiekviena ekskursija man yra kaip pirmoji, nes niekad nežinai, kas tavęs laukia, kaip seksis užmegzti ryšį su grupe, ar sklandžiai praeis ekskursija.
Atsimenu ir kitą, vieną pirmųjų savo ekskursijų po Palangą, kurią vedžiau vietos senjorams. Tąkart be galo jaudinausi, galvojau, ką aš jiems, čia gimusiems ir užaugusiems papasakosiu, juk žinių sėmiausi tik iš gidų kursų, knygų, pasakojimų, kuo aš juos nustebinsiu, ką naujo, nebūdama vietinė, papasakosiu?
Buvau maloniai nustebinta, kad manęs nuoširdžiai klausėsi, kad mano pasakojimas palangiškiams buvo įdomus, kad jie iš manęs, atvykėlės, sužinojo ir kažką naujo apie savo miestą.
– Žiūrint iš šalies dažnam atrodo, kad gido darbas net nėra darbas. Ar sunkus šis darbas? Kas jame sunkiausia? Kas žavingiausia?
– Gidavimas – sunkus, atsakingas, bet man be galo mielas darbas. Prisimenu, kaip kursuose dėstytojai mums kartodavo, jog gidas mokosi visą gyvenimą. Tada ši nuostata kėlė nuostabą ir atrodė keistoka, o dabar suprantu, kad tai yra tikra tiesa.
Domėtis, tobulėti reikia visą laiką. Juk viskas taip gretai keičiasi, negalima sustoti, apsnūsti, nes žinios sensta kasdien.
Man labai patinka bendrauti, patinka pasakoti apie savo mylimą kraštą, patinka jausti susidomėjimą, šilumą, iš savo turistų.
Nėra geresnio įvertinimo kaip išgirsti iš ekskursantų, jog sugebu perteikti susižavėjimą ir meilę savo miestui.
– Ar, žvelgiant iš ilgalaikės perspektyvos, gido darbas kinta?
– Žinoma. Gido darbas reikalauja keistis, tobulėti, domėtis nuolat, nes mes atstovaujame savo miestą, savo šalį, esame lyg ambasadoriai. Tad turime atsakingai žiūrėti į savo darbą ir nepamiršti, kad mūsų klientai yra visada smalsūs, patys daug patyrę, apkeliavę, matę pasaulio, tad gidas negali sau leisti žinoti mažiau už juos ir atsilikti.
Savaime suprantama, nemanau, kad yra žmonių, žinančių viską. Tačiau iš anksto reikia būti pasiruošus atsakyti į bet kokius klientų klausimus. Aš patyriau, kad kiekvienas turistų užduotas klausimas yra įdomus ir reikalingas, šie klausimai priverčia vėl ir vėl domėtis viskuo iš naujo.
– Kokios savybės būtinos žmogui, norinčiam dirbti šį darbą?
– Manau, kad gidas turi pirmiausia turėti komunikabilumo ir smalsumo, žinių troškimo dovaną.
Žinios labai svarbu, bet tai, kaip jas perteiksi savo klausytojui, kiek meilės įdėsi, priklauso tik nuo tavęs. Tikrai ši profesija netiks žmogui, kuris nemėgsta bendrauti, nemok perteikti, atrinkti informacijos atitinkamai auditorijai.
Taip pat nereikia pamiršti, kad gido darbe, kaip ir gyvenime apskritai, gali pasitaikyti netikėtumų, kurioziškų situacijų. Kiekvienas gali suklysti, pasitaiko netyčia pravažiuoti reikiamą objektą.
Tokiose situacijose svarbiausia valdyti situaciją, nepamiršti geros nuotaikos ir humoro jausmo. Visa tai taip pat gelbsti bet kokioje situacijoje.
– Kartais lietuviai sako, kad Lietuvoje turizmas merdėja, ką atsakytumėte tokiam žmogui?
– Manau, kad yra priešingai. Pastaraisiais metais lietuviai aktyviai keliauja, myli savo kraštą ir juo domisi. Geriausias to įrodymas – vos tik atsiranda naujas lankytinas objektas, jis yra tiesiog atakuojamas.
Vadinasi, lietuviai trokšta naujovių, jie nori viską žinoti, ieško naujovių, dar neatrastų lankytinų vietų.
Ypač mane džiugina, kad lietuvaičiai keliauja šeimomis, kad ir jaunoji karta nėra abejinga savo krašto istorijai.
– O Jūsų pačios atžalos, ar seka mamos pėdomis, domisi turizmo vadyba?
– Turiu du suaugusius sūnus: Aurimą ir Evaldą. Aurimas, jau sukūręs šeimą, gyvena Anglijoje, Mančesteryje. Turiu nuostabų anūką Danielių.
Evaldas, jaunesnysis sūnus, po studijų Anglijoje grįžo į Lietuvą, gyvena Kaune, užsiima muzikos prodiusavimu.
Mano vaikai pasirinko kitokias profesijas, tačiau aš labai džiaugiuosi jų pasirinkimu, didžiuojuosi, kad užauginau dorus, protingus, atsakingus žmones, palaikau jų bet kokį pasirinkimą.
Man kaip mamai, svarbiausia, jog mano vaikai būtų laimingi, kad darytų tai, kas jiems patinka, kad augtų laisvi, tobulėtų, siektų, jaustųsi realizavę save.
Mano pomėgiai – kelionės, knygų skaitymas, muzika. Dar turiu daug neišpildytų, daug numatytų tikslų, tad džiaugiuosi, jog manęs niekada nekankina jausmas, kad neturiu ko veikti.
– Technologijų amžius nenumaldomai veržiasi ir į turizmo sritį, kaip jos pakeitė ir dar keisti Jūsų darbą?
– Be abejo, turizmas yra ta sritis, kuri turi žengti koja kojon su laikmečiu. Tad naujos technologijos keičia mūsų darbą. Tačiau esu tikra, kad net ir keičiantis laikmečiui, tobulėjant technologijoms, gyvo, šilto bendravimo niekas nepakeis ir gido profesija išliks populiari.
Be abejo, gidai bus priversti žengti koja kojon su laikmečiu, pasitelkti išradingumą, nes sudominti ir nustebinti turistą bus vis sunkiau.
Tačiau skubančiame ir sudėtingame pasaulyje tikros vertybės, nuoširdus pasakojimas, žmogiška šiluma visada bus vertinami.
Tarkime šiandien sulaukiau nuostabiausio komplimento. Inteligentiška lietuvių pora pranešė, jog jie vyksta į ekskursiją, nes aš taip sugebėjau sudominti, papasakoti apie tai, ką jie pamatys, kad jie tiesiog neturėjo kito pasirinkimo.
– Ką galite pasakyti „amžiniems bambekliams“, tiems, kuriems be saulės Palangoje nėra jokios veiklos, kur rekomenduotumėte tokiam žmogui kreiptis, o gal pačiam nueiti?
– Be visiems žinomų lankytinų vietų, tokių kaip Birutės parkas, Gintaro muziejus, Jūros tiltas, J. Basanavičiaus gatvė, turime dar daug įdomių vietų.
Pavyzdžiui, pirmojo Palangos burmistro J. Šliūpo muziejų, skulptoriaus A. Mončio muziejų, Tremties ir rezistencijos muziejų, vienintelį Baltijos šalyse Šunų muziejų, o kur dar pramogos, įvairiausi renginiai ištisus metus, o vasarą tik spėk lankytis visuose.
Jeigu paklaustumėte manęs asmeniškai, Palanga man be galo patinka pavasarį, gegužės mėnesį ir ankstyvą rudenį, kai ji nuostabiai graži, žydinti, neskubanti, tvarkinga, kai žmonių kurorte yra, bet ne per daug...
Palanga. Mindaugo Surblio nuotr.
Palanga žiemą © Palangos TIC
Birutės parkas Palangoje © Fausta Simaitė
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą